Tarp įvairių spalvų ir potėpių

Indhuon Srikaranonda-Balakauskienė ir Artas Balakauskas A.G. Žygavičiaus nuotrauka

Arto ir Indhuon Balakauskų dueto koncertas Muzikos akademijoje

Gegužės 15 d., pratęsdamas "Sugrįžimų" festivalį, Lietuvos muzikos akademijoje koncertavo fortepijoninis duetas iš Bankoko (Tailandas) – Artas Balakauskas ir Indhuon Srikaranonda-Balakauskienė. Pirmasis apie ketverius metus drauge muzikuojančių pianistų prisistatymas F. Poulenco Koncertu dviem fortepijonams ir orkestrui įvyko Tailande, akompanuojant Bankoko simfoniniam orkestrui.

Artas Balakauskas fortepijono studijas pradėjo Vilniuje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje (dėst. E. Gedgaudas ir L. Drąsutienė). Mokslus tęsė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (S. Alumiano ir V. Krainevo kl.). Nuo 1993 m. studijavo Paryžiaus aukštojoje muzikos mokykloje, ją sėkmingai baigęs kelerius metus dirbo Soissons muzikos konservatorijos dėstytoju. Dabar tęsia pedagoginį darbą Bankoke, yra "Siam Music Yamaha" mokyklos vyr. dėstytojas. Nuo pat mažumės dalyvavo įvairiuose konkursuose: pelnė diplomą Tarptautiniame Usčio prie Labės jaunųjų pianistų konkurse (Čekoslovakija), du kartus tapo Respublikinio jaunųjų pianistų konkurso laureatu, 1994 m. pelnė laurus Tarptautiniame pianistų konkurse Saint-Nom la Breteche. Surengė rečitalius Lietuvoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, Tailande, kaip solistas koncertavo su Bankoko simfoniniu orkestru.

Indhuon Srikaranonda gimė Bankoke. Trejų su puse metų pradėjo mokytis skambinti fortepijonu pas žymius Tailando pedagogus Thanpooying M.L. Paungroi Apaiwongse ir Piyabhand Sanitwongse. Penkiolikmetė išvyko studijuoti į Interlakeno menų akademiją, po to – į Oberlino muzikos konservatoriją. Sėkmingai baigė Jeilio universitetą (Peterio Franklio kl.), vienerius metus stažavo Ženevos konservatorijoje (Dominique Merler kl.). Šiuo metu dirba pedagoginį darbą Bankoke, daug koncertuoja. Parengė rečitalius daugelyje Europos valstybių, Indijoje, Kinijoje, JAV. Kaip solistė dažnai pasirodo su Bankoko, Lilio simfoniniais orkestrais. Yra įrašiusi kelias kompaktines plokšteles, vieną jų – R. Strausso, S. Prokofjevo ir C. Debussy sonatas smuikui ir fortepijonui – su rusų smuikininku Romanu Nodeliu.

Koncertą Vilniuje duetas pradėjo C. Debussy noktiurnais: "Debesys", "Šventės", "Sirenos" (M. Ravelio transkripcija). Jau atliekant pirmąją pjesę išryškėjo pianistų individualybės: Arto polinkis skambinti ryškiau, racionaliau, o Indhuon – kameriškiau, šilčiau, subtiliau. Kartais norėjosi, kad jos išgaunami tyliausi sąskambiai būtų kiek reljefiškesni. Pianistus vienijo bendras muzikos tėkmės ir įprasminimo pojūtis. "Šventės" buvo taip pat kruopščiai ir sinchroniškai atliktos, tik norėjosi, kad jos būtų dar ryškesnės ir džiugesnės. Kiek neaiškus atrodė "Sirenų" turinys bei spalvinė raiška.

F. Poulencą duetas turbūt itin mėgsta, nes jo Sonatą dviem fortepijonams paskambino ypač šiltai, paprastai ir atvirai, muzikai suteikdami nuoširdumo, ieškodami subtilių detalių ir kuo daugiau spalvų.

Turbūt svarbiausiu kūriniu šio vakaro programoje buvo numatyti pirmą kartą Lietuvoje atliekami O. Balakausko "Metų laikai" dviem fortepijonams (2002), sukurti specialiai šiam duetui.

Premjera sutraukė nemažai naujosios muzikos gerbėjų, specialistų. Puikiai suvokę šią jiems dedikuotą muziką, abu pianistai kūrinį atliko sklandžiai ir laisvai, vieningai derindami instrumentų spalvas bei ritmines garsų kaskadas, perteikdami muzikos tėkmę bei nuotaikas. Ne paslaptis, kad dažnai kelių muzikantų atliekama ritmiškai sudėtinga naujoji muzika klausytojams sukelia įtampą dėl sunkumų, kuriuos atlikėjai stengiasi nugalėti. O čia prieš akis tarytum atsiskleidė drobės, kuriose "Vasara" (Capriccio) mirgėjo ryškiomis, raibuliuojančiomis spalvomis, "Ruduo" (Toccata) atrodė vienodesnis, tamsesnis ir tirščiau spalvų pridrabstytas, "Žiema" (Elegie) buvo šviesi, skaidri, rami, o "Pavasaryje" (Rondo) tarytum susijungė įvairūs potėpiai ir spalvos. Kiekviena dalis buvo atlikta vientisai, išlaikant parinktą nuotaiką, beveik monotoniškai.

Gal ne taip įtaigiai pianistams pavyko perteikti sudėtingą M. Ravelio orkestrinio šedevro "La Valse" transkripciją. Tai visais atžvilgiais "kietas riešutėlis", kuriam perkąsti neužtenka vien profesionalumo ir kruopštaus darbo. Buvo girdėti šiltai, gražiai skambančių epizodų, tačiau trūko virtuozinio blizgesio, laisvės, net tikslesnio balsų derinimo, spalvingesnių sąskambių, darnios visumos jausmo. Reikia tikėtis, kad ateityje duetas subrandins šio kūrinio traktuotę.

Tarytum trumputė ir meistriška O. Balakausko "Metų laikų" variacija nuskambėjo bisui atliktas C. Saint-Saenso "Paukštynas" iš "Žvėrių karnavalo", pralinksminęs klausytojus smagiu "čiulbesiu".