Atminties punktyras

Baigėsi pirmieji Eimunto Nekrošiaus studijos užsiėmimai

Praėjusį ketvirtadienį "Meno forte" baigėsi pirmieji Eimunto Nekrošiaus aktorių ir režisierių studijos užsiėmimai. Tokius užsiėmimus daug sykių vedęs užsienyje, Lietuvoje režisierius juos rengė pirmą kartą.

Spaudoje skelbtas priėmimas į studiją sukvietė nemažai teatru besidominčių jaunuolių ir profesionalių aktorių ne vien iš Vilniaus. Dvi dienas vykusi atranka stebino ne vaidybą ar režisūrą besirenkantiesiems įprastais reikalavimais, o režisieriaus ir jaunuolių pokalbiais – kodėl ši meno kryptis juos domina, kiek dėmesio jai žadama skirti ateityje. Atidžiai įsiklausydamas ir įsižiūrėdamas į kiekvieną stojantįjį, E. Nekrošius tarsi bandė atspėti jo pašaukimą ir galimybes, charakterio bruožus, nes šįkart režisieriui buvo svarbu ne profesionalumas, o žmogiškosios savybės ir individua- lumas.

Į pirmuosius užsiėmimus buvo pakviesti 26 jaunuoliai: ne tik keletas jaunų profesionalų, lankiusių dramos būrelius ar besimokančių šio meno, bet ir dar tik pradedantys, per užsiėmimus į sceną išėję pirmą kartą. Tarp studijos narių – ne vien Muzikos ar Dailės akademijos, bet ir Vilniaus bei Klaipėdos universitetų, kitų aukštųjų mokyklų studentai, taip pat jau pasirinkę kitas profesijas jaunuoliai. Visus juos čia atvedė noras tolesnį savo gyvenimą vienaip ar kitaip sieti su teatro arba kino menu.

Per dešimt užsiėmimų dienų režisierius ir jų dalyviai nesirengė siekti rezultato. Greičiau buvo bandoma po truputį, neforsuojant, bet ir kaip įmanoma kruopščiau atsidėti scenos meno "pradžiamoksliui": miniatiūroms, literatūros kūrinio analizei, vaidybai ir miniatiūrų režisūrai pagal pasirinktą temą ar autorių. Tokiais autoriais tapo Wolfgangas Borchertas ir Romualdas Granauskas. Jų kūriniai pasirinkti ne tik kaip puikios, unikalios literatūros pavyzdžiai, bet ir kaip įdomi medžiaga galvojant apie prozos kūrinio virsmą scenine (teatrine) kalba. Naujos ir vis kitokios kiekvienos dienos užduotys jaunuoliams netrukus tapo intensyviu darbu ne tik namuose, bet ir aikštelėje: kiekvieną suvaidintą miniatiūrą, kiekvieną režisūrinį sumanymą E. Nekrošius analizuodavo, koreguodavo, siūlydavo savo versijas, patardavo, kaip pradėtą istoriją rutulioti toliau. Pratybos ne vieną stebino režisieriaus vaizduotės proveržiais, kai jis staiga pakildavo iš vietos ir tiksliais patarimais nukreipdavo aktorius bei režisierius reikalingu ir jų taip ilgai ieškotu keliu: pateisindamas ir pagrįsdamas kiekvieną aktoriaus judesį, kiekvieną sprendimą, kartu išsaugodamas individualią kuriančiojo intonaciją. Būtent apie individualumą, savo temos turėjimą, sąžiningumą ir paprastumą E. Nekrošius kalbėdavo per trumpas "teorines" kiekvienos dienos įžangas, kurios turėjo jauniems žmonėms sužadinti norą kurti savaip ir individualiai, tačiau neperžengiant meninės kūrybos taisyklių ir laikantis jos orientyrų. Šie orientyrai reikalingi visiems norintiems judėti profesionalumo link – tokio profesionalumo, kuris ugdytų fantaziją, išmokytų atsirinkti režisuojant ar vaidinant, padėtų išvengti šabloniškumo ir skatintų pasitikėjimą savimi. "Mene reikia laikytis taisyklių, viena iš jų – neelgetauk: neplagijuok, nesinaudok kitų sukurtomis temomis ir prasmėmis. Rasti ką nors originalaus dabar beveik neįmanoma, viskas susideda iš gyvenimo istorijų, tai yra iš banalybių, tačiau ir iš nuoširdumo. Linkėčiau, kad kiekvienas jūsų rastumėt savo temą, savo kelią. Klausytumėt, kiek įmanoma, savo sąžinės – tai pagrindinė sudedamoji menininko asmenybės dalis." Neretai tos įžangos tapdavo ne tik išmintingomis profesijos, kūrybos, bet ir gyvenimo pamokomis.

Daugiausia dėmesio studijos užsiėmimuose buvo skiriama režisūrai – miniatiūrų analizei, konkretiems patarimams, kaip įgyvendinti galvoje knibždančius sumanymus, kiek jie yra vertingi, tikslūs vieno ar kito kūrinio bei temos požiūriu; kaip juos išaiškinti aktoriams, kas tai yra aktorius ir kas – režisieriaus darbas su aktoriumi; kas yra monologas ir sceninės pauzės, kaip prozos kūrinį išversti į sceninę kalbą. Ne vienam turbūt įstrigo: įsivaizduojate, bet sunkiai išsakote, konceptuali, bet sunkiai scenoje įgyvendinama, nekonkretizuota veiksmu traktuotė; nutolta nuo literatūrinės versijos, nors literatūrinis šaltinis šioje profesijoje yra pirminis; svarbu patrauklus sumanymas, ekspozicijos tonacija, mokėjimas apibendrinti, tikslios aplinkybės ir aiški veiksmo kryptis. Svarbu – minties blyksnis, netikėtas sprendimas, nelaukta interpretacija. "Užduotys sau turi būti talpios, kelkite sau beprotiškus uždavinius – šitaip suku jus teatrinės filosofijos ir apibendrinimų link. Mene visada reikia rizikuoti, ir rizika pasiteisina. Reikėtų vengti drungnumo, vidurio, kuris sutaiko su vidutinybe. Norėčiau, kad darytumėte bandymus, netelpančius į mūsų tradicinio teatro suvokimo rėmus, fantazuotumėte be ribų ir cenzūros, o po to atsirinktumėte tai, kas reikalinga, išmoktumėte daryti atranką iš daugybės variantų, neprisirištumėte prie vienos idėjos ar vieno sumanymo, nes tik didžiule atranka profesionalus menas skiriasi nuo mėgėjiško. Nėra lengva, ką mes čia darom. Padrikas mūsų darbas, bet mes ir negalėjom "forsuoti". Ir aš nieko nemokau. Taisyklių mūsų mene nėra ir neturi būti, bet turi būti orientyrai, o kaip dirbti – kiekvieno asmeninis reikalas." Kalbėdamas apie save ir savo pojūčius dirbant režisierius buvo kaip niekad atviras ir nuoširdus. O patarimai tokie tikslūs, kad jau priešpaskutinę užsiėmimų dieną galėjo pasakyti: pirmą savaitę parako užteko, po to buvo justi nuovargis, o štai šiandien – 8 verti dėmesio darbai.

Paskutinę dieną E. Nekrošius užsiminė, jog studija gyvuos ir toliau, o norinčiųjų ją lankyti (paklausus kiek, pakilo visos rankos) dar laukia susitikimai – dabar jau konkretesni ir galbūt galvojant apie rezultatą.