"Fickaraldo" dienoraštis

Mario Adorf

Garsus kino ir teatro aktorius, gerai pažįstamas viduriniajai kartai, Mario Adorfas gimė 1930 m. Ciūriche, studijavo filologiją ir teatrologiją. Vokietijoje ir kitose šalyse (daugiausia Italijoje) sukūrė per 100 vaidmenų. Jį matėme ir sovietmečiu pas mus rodytuose filmuose – "Kas jūs, daktare Zorge?" (1962), "Raudonoji palapinė" (1970) ir kt. Svarbesni vaidmenys: "Naktis, kai atėjo velnias" (1957), "Šachmatų novelė" (1961), "Majoras Dandis" (1964), "Jos ėjo paskui kareivius" (1965), "Šv. Januarijaus" operacija" (1967), "Matteotti nužudymas" (1973), "Įžeista Katarinos Blium garbė" (1975), "Skardinis būgnelis" (1979), "Lola" (1981). Mario Adorfas – kelių populiarių knygų autorius. Gyvai, su humoru ir autoironija jis pasakoja ir apie savo garsiuosius kolegas, režisierius, ir apie save patį. Siūlome ištrauką iš vienos naujausių Mario Adorfo knygų "Sniego gniūžtė Romoje" ("Der römische Schneeball").

Su Werneriu Herzogu susipažinau prieš daugel metų. Jis mane užšnekino Miuncheno hipodrome, kur treniravausi labdaros lenktynėms. Paprašė mane įkalbėti trumputį monologą, mat kaipsyk sukąs trumpametražį. Honoraro, beje, nemokąs, neturįs iš ko.

Herzogas įdavė man gal puslapio tekstą, liepė per dešimt minučių jį išmokti atmintinai, jis, girdi, per tą laiką parengsiąs kamerą. Buvau priblokštas ir sužavėtas. Aš jau gaudavau nedidelius vaidmenis. Maniau, kad ir šįkart nutiks kaip paprastai: atlikęs nemokamą paslaugą, daugiau apie tą režisierių jau niekad nebeišgirsiu. Herzogas buvo šlovinga išimtis. Tik šlovės teko luktelėti dar keletą metų.

Kitąkart mudu susidūrėme skrisdami iš Miuncheno į Berlyną. Jis entuziastingai pasakojo man apie "Nosferatu", garsiojo Murnau nebyliojo kino šedevro prikėlimą iš mirusiųjų. Sakėsi neseniai grįžęs iš Olandijos, kur ir filmavo su Klausu Kinski ir Isabelle Adjani. Beje, jis ten ėmęs veisti žiurkes. Įsiterpiau, ar teisingai nugirdau: juk vampyrų filmui veikiau tiktų šikšnosparniai? Ne, jo filme svarbiausias vaidmuo atiteksiąs žiurkėms. Ten, girdi, esama scenos uoste, kur tūkstančiai žiurkių storu lynu kraustosi į skęstantį laivą. Į skęstantį? Argi jos nebėga iš jo? Ne, jos lipa į jį, būtent taip sumanyta. Šit jam ir šovę į galvą, kad pirkti ar gaudyti žiurkes būtų ir sunkiau, ir brangiau. Jis įsigijęs dvi žiurkių poreles ir tikisi, kad iki epizodo filmavimo jų prisidaugins iki dešimties tūkstančių. "Nosferatu" aš žiūrėjau viename Romos kino teatre. Iki šiol neišdyla scena, kur begalė žiurkių gyvos deginamos liepsnosvaizdžiais. Kas be ko, žiurkės nėra patys simpatiškiausi gyvūnai, bet šitaip jas galabyti vien dėl filmo man pasirodė neleistinas kankinimas.

Kai 1980 m. vasarą Herzogas pasiūlė man vaidmenį savo filme "Fickaraldas", buvau maloniai nustebintas. Čia man atiteko laivo kapitono vaidmuo. Fickaraldas – tai pietų amerikiečių sudarkytas škotiškas vardas Ficdžeraldas. Filmas pasakoja pralobusio kaučiuko pirklio, dėl operos pamišusio avantiūristo, istoriją. XIX a. pabaigoje, Pietų Amerikoje kilus kaučiuko bumui, jis susikrovė didžiulius turtus, o apsilankius Manauso operoje, kuri ir šiandien tebestūkso Amazonės džiunglėse, jį apima nenumaldomas troškimas tokius pačius rūmus pastatyti ir Amazonės aukštupyje, Ikitose.

Kaučiukas garlaiviais pasroviui plukdomas per karingų indėnų teritorijas, sunkiai naviguojamais vandeningosios Amazonės intakais. O štai ir didžiausias filmo nuotykis: įstrigęs seklumoje, Fickaraldas yra priverstas pervilkti savo laivą per kalną į kitą, už kelių šimtų metrų plūstančią ir jau tinkamą plaukti upę.

Po mirtinai pavojingų susidūrimų su laukiniais, kuriuos Fickaraldas tramdo leisdamas gramofono plokštelę su Caruso įrašu, po kvapą gniaužiančių laviravimų per slenksčius, sraunumas ir pongas (upės vagos susiaurėjimus tarp stačių uolėtų krantų) kelionė baigiasi nesėkme. Operai pinigų nepakanka, užtat į kitą laivą Fickaraldas susodina visą simfoninį orkestrą ir prieš srovę pasileidžia į Ikitosą, į savo pragaištingą, bet triumfo kupiną finalą. Suprantama, didžiausias Herzogo rūpestis buvo vienas: kam siūlyti Fickaraldo vaidmenį. Jį vaidinti, pasak Herzogo, veržėsi ne vienas garsus amerikietis. Jis, girdi, mielai paimtų Jacką Nicholsoną, kuris labai tiktų ne vien Fickaraldo pamišimui, bet ir jo žavesiui perteikti, tačiau šis siekis atsimušąs į Nicholsono nenorą nuotykiauti, o ir į honoraro galimybes. Dabar šio vaidmens favoritas esąs Warrenas Oattesas, Samo Peckinpah numylėtinis. Su Warrenu buvau vaidinęs "Majore Dandyje", pažinau jį kaip puikų aktorių bei smagų sugėrovą. Jis iš pradžių buvo susidomėjęs, bet vėliau atsisakė – būgštavo dėl sveikatos, mat gydėsi nuo alkoholizmo, be to, tokiam sumanymui priešinosi ir jo žmona.

Kitas taikinys buvo Jasonas Robardsas jaunesnysis. Ir čia nebūtum radęs prie ko prikibti. Kad ir ką sakytum, Robardsas – vienas geriausių charakterinių vaidmenų atlikėjų. Jis buvo gavęs "Tony" premiją už vaidmenį "Tūkstantyje klounų" Brodvėjaus teatre ir du "Oskarus" – už antraeilius vaidmenis filmuose. Su juo Herzogas ir pasirašė sutartį.

Filme buvo dar vienas nepaprastai įdomus vaidmuo – anglų aktorius Vilburas, metęs teatrą ir pasileidęs per pasaulį ieškoti nuotykių. Čia Herzogas parengė sensaciją: vaidmuo atiteko Mickui Jaggeriui, legendinio "Rolling Stones" vadovui. Svarbiausią moters vaidmenį sutiko vaidinti Claudia Cardinale, su ja man irgi jau buvo tekę filmuotis. Darbai turėjo prasidėti Ikitose, Amazonės aukštupyje. Toliau teksią filmuoti Peru džiunglių glūdumoje, į šiaurę nuo Kusko.

Suderinę sutarties sąlygas, Miunchene su Herzogu aptarėme laivo kapitono vaidmenį. Personažą Herzogas įsivaizdavo vienakojį. Filmuojant tam tektų imtis nemalonių procedūrų – tvirtinti blauzdą prie sėdmens ir įtaisyti strampą. Pavyko Herzogą atšnekėti nuo šio sumanymo – kad nesutriktų kraujotaka, blauzdą reikėtų kas pusvalandis atrišinėti, sugaištume daug brangaus laiko. Panašios skausmingos patirties aš dar nebuvau pamiršęs iš vieno Sergio Corbucci vesterno, kur vaidinau vienarankį meksikiečių banditą.

Prieš keletą metų filme "Bombonešis ir Paganinis" vaidinau aklą personažą. Ir šit man šovė išganinga mintis: jei jau tasai kapitonas būtinai turi būti luošas, tai kodėl jis negalėtų būti aklas? Teisybė, tai nelabai įtikėtina, iš pradžių Herzogas net nenorėjo apie tai girdėti – kaipgi neregys vairuos laivą? Pabandžiau veikti kitaip ir pateikiau tokį pavyzdį: prieš daugel metų patyrusį kapitoną Jaimę d`Avilą ekspedicijos metu džiunglėse apakino indėno paleista užnuodyta strėlė, iš 90 jo vyrų gyvi liko vos keturi. Kai komandą renkantis Fickaraldas paklaus, kaip neregys tikisi užimti kapitono vietą, šis atsikirs: "Kai džiunglėse pamatai pavojų, būna jau per vėlu". Toks sumanymo posūkis Herzogą įtikino, o kai jis pasižiūrėjo "Bombonešį ir Paganinį", buvo tiesiog sužavėtas. Jis tik panūdo įtaisyti man kontaktinius lęšius. Tokius viename filme apie vikingus turėjo Kirkas Douglasas. Užsukome į didžiulę optikos parduotuvę Miunchene, kuri kadaise paruošė lęšius ir Douglasui, ir išbandėme keletą porų tokių "kontaktų". Jie kėlė siaubą, atrodė klaikiai nenatūralūs. Tarstelėjau, kad tokius, tuomet dar nuodėmingai brangius lęšius filmuojant džiunglėse kaipmat gali pamesti užkliuvęs už šakos ar kluptelėjęs. Tektų pirktis ne mažiau kaip šešias ar aštuonias poras. Šis argumentas paveikė – Herzogas buvo ir filmo prodiuseris. Bet jis vis tiek nenorėjo atsisakyti tų lęšių. Parodė išdidintą mano nuotrauką iš "Bombonešio", ten aš išties atrodau įspūdingai. Dabar triumfavau aš: "Juk aš vaidinau be jokių lęšių!".

Susirengęs į Peru, nutariau rašyti šio nuotykio dienoraštį, jo ištraukas čia ir pateiksiu. Filmavimas turėjo prasidėti 1981 m. sausį, tad jau 1980 m. gruodžio 29 d. išskridau į Majamį. Ten rengiausi sutikti Naujuosius metus, bet buvo bjauriai šalta. Todėl anksčiau, nei buvau sumanęs, ir patraukiau į šiltesnius kraštus.

1980 m. gruodžio 30 d.

Majamis, apdairiai apsiperku "Army and Navy Surpolus Store". Apsirūpinu viskuo, kas gali praversti džiunglėse. Perku vadinamuosius "Vietnamo aulinius", tinklelį nuo moskitų, kareiviškus apatinius, pakabinamą spynelę lagaminui (64 USD). Grįždamas viešbutin, dar nusiperku "Walkman" ausinuką (105 USD, įskaitant PVM).

Apie 17 val. aš jau oro uoste. "PANAM-VIP-Lounge" susipažįstu su Jasonu Robardsu, jis vėluodamas atskrido čia iš Niujorko. Vakare, 20.25, senu "Boing 707" išskrendame iš Fawcett Air. Neseniai buvau matęs Peckinpah filmą "Baladė apie Keiblą Hogą", kur pagrindinį vaidmenį atliko Robardsas. Ėmiau pasakotis apie savo potyrius filmuojantis Peckinpah "Majore Dandyje", kalbos mums nepristigo iki pat Ikitoso. Žaidėme dažną ir mėgstamą aktorių žaidimą "taip ir ne". Charltonas Hestonas – ne, Spenceris Tracy – taip, Maximilianas Schellis – ne, Kirkas Douglasas – ne, Richardas Harisas – ne. "Sušiktas žaidimėlis", – juokiamės. Kurgi tie "taip"? Žinoma, Henry Fonda – taip, taip, Maxas von Sydowas – taip!

Gruodžio 31 d., Ikitosas

Pietaujame pas doną Giovanni, italą iš Genujos. Jis gyvena Peru jau per trisdešimt metų, vedęs perujietę. Italų virtuvės dar visai nepamiršęs, bet čia atrandame naujų skanėstų. Salada de chinte – tai ne kas kita kaip palmių ląsteliena; palmito – ją tiekia ir pas mus, bet čia ne griežinėliai, o susuktos pailgos juostelės – puiku! Pabaigoje – pisco sour, kažkas panašaus į kubietišką mojito.

Mickas Jaggeris atsinešė kelis butelius šampano, iššaunam po 20 val. Micką lydi Jerry Hall. Ji nepaprastai graži, be galo šalta ir labai aukšta (1,76 m). Išsičiustiję čia tik Mickas ir aš. Vilkiu balto šilko kostiumą su juoda "varlyte". Mickas įlindęs į prigludusį tamsų kostiumą, baltais "Pi- quet" marškiniais, pasirišęs mažytę juodą "peteliškę". Apie 22 val. su savo palyda pasirodo Werneris Herzogas. Savo namuose maisto Herzogas gaminti negalįs – vakarieniaujame kavinėje: šalin kalakutus, čia pripažįstama vištiena! Geriame šampaną, fotografuojamės. Herzogas išdidžiai pozuoja, įsitaisęs tarp Micko ir Jasono. Apnuoginęs dešinį petį, jis rodo didžiulę tatuiruotę: į garsios vokiečių TV stoties mikrofoną riaumoja išsišiepusi kaukolė. Važiuojame taksi į Herzogo namus, mašinos netikėtai sustoja – toliau tiesiog nebėra kelio. Išlipame ir kelis šimtus metrų klaidžiojame visiškoje tamsoje. Specialiai Herzogui statytas namas – ant polių, tokiuose ir mes gyvensim džiunglėse. Kopėčiomis keberiojamės aukštyn, Jasonui tai gyvas vargas – skersiniai reti, kas 60 cm. Užtat pati buveinė mums pasirodo besanti labai patogi, grindys ir sienos išmuštos plačiomis kažkokios bambuko rūšies juostomis. Gilumoje – Herzogo biuras su teleksu. Vaišina įdomiu gėrimu Siete raķces ("Septynios šaknelės"). Naujametės nuotaikos beveik nėra. Savo "Citizen" ciferblate seku artėjantį vidurnaktį – minutė, 50 sek., 40, 30, 20, 10, 5, 4, 3, 2, 1! Happy New Year! Feliz Ano Nuevo!

Kad spėtume grįžti į Ikitosą, puotą baigiame dar prieš pirmą nakties. Kopėčiomis Herzogas leidžiasi ne kaip visi mirtingieji, t.y. veidu į jas, o priešingai, tarsi liptų žemyn laiptais. Vienas skersinis neatlaiko, Herzogas sminga iki kito, lūžta ir tas, paskui jau visi iš eilės: triokšt, triokšt, triokšt iki pat žemės. Kad pristabdytų krytį, jis stvarstosi už kopėčių kraštinių ir į styrančias vinis susidrasko rankas iki alkūnių. Išdidžiai, tarsi stigmas, rodo krauju plūstančias savo žaizdas.

Ikitoso gatvėse judru, šen ten pašiūrėse šoka žmonės. Čionykštės keistai gaudžiančios muzikos nepalyginsi nei su braziliška, nei su meksikietiška. Žvilgtelim vidun. Nuobodu. Gįžtame į savo "Holiday Inn", bet ir čia ne geriau. Atsigulu tik apie pusę trijų. Ko gero, rekordas. Prosit, 1981-ieji!

1981 m. sausio 2 d.

Šiandien Herzogas nuvedė mus į "Fickaraldo namus" Beleme. Čia ir bus filmuojama. Belemas – Ikitoso dalis prie pat Amazonės, skurdžių kvartalas, lygintinas su brazilų favelomis. Turgavietė neapsakomai nešvari: juodos kiaulės ir milžiniški, šlykštūs maitvanagiai su nešvankiais kaklais, čia pat, šiukšlių kalnuose, besipešantys dėl atliekų. Užtat paupys, kur filmuosime, – švarus ir tykus. Laikas čia tarsi sustingęs. Namai – ant aukštų polių, per liūčių sezoną išsiliejusi Amazonė "atplaukia" iki durų.

"Fickaraldo namuose" gyvena daugiavaikė šeima. Vyresnieji rūpinasi mažyliais. Du ūgtelėję vyručiai tiesiog drybso, ir jauti, kad šitaip jie drybsos iki pat brandos. Bet žmonės čia nebadauja. Pririšęs prie virvės kablį, gali kiek tinkamas prisigaudyti žuvies. Kur pažvelgsi – bananmedžių ir kokoso palmių giraitės.

Vėliau Mickas, Jerry, Jasonas ir aš sėdim "Paul`s Tropical" bare ir maukiam alų. Visi keturi sutariame, kad scenarijus nebaigtas, kad daugelį dalykų dar būtina aptarti su Herzogu. O šis, aišku, dabar taip užsiėmęs, kad mums visai neturi laiko. Jaučiamės kiek nusivylę. Atrodo, kad daug ką teks aptarinėti jau pradėjus filmuoti. Belieka tik laukti pradžios.

Ar tik nebus teisus Volkeris Schlöndorffas, pasakęs man apie Herzogą, kad šis esąs neabejotinai talentingas, turįs aibę drąsių vizijų, tik nesugebąs jų įkūnyti, ypač dirbdamas su aktoriais. Jis tiek mums prišnekėjo apie pagrindinių veikėjų santykius, bet kur gi jie konkrečiose scenose?