El. prasmių ir beprasmybių labirintas

Elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio atgarsiai

Nenurimstančios festivalio "Jauna muzika" diskusijos, kurių rezultatas – ir šios reminiscencijos, dar kartą patvirtina, jog užsirašiusieji į penkių dienų intensyvų el. muzikos kursą gavo išties smogiamąją įelektrintos informacijos dozę, tiesa, kaip ir žadėta, sveikatai nepavojingą. Tačiau į šios muzikos voratinklį įsipainiojo ne vien el. pamokų dalyviai, bet ir šio rašinio tema tapę verbalūs tekstai/žodžiai ir juos artikuliuojantis vokalas. Vis dėlto tiek tarp el. mokytojų, tiek tarp el. mokinių pasitaikė ir muzikos poliglotų, laisvai besišnekučiavusių specifiniais šios kalbos ženklais. Nebesusišnekantys bandė griebtis už kur ne kur šmėžavusių tradicijų šešėlių, kurie, vos priartėjus, neretai pranykdavo tvinksinčių ir akiai grėsmingų videoprojekcijų sraute. Dar kitur prasmės paieškas bandyta stimuliuoti "gyvais" akustiniais instrumentais ar atlikėjais, girdima ar ekrane perskaitoma fonema, kino ar teatro fragmentų nuošliaužomis, galiausiai festivalio bukleto vartymu – kuriančiųjų ir klausančiųjų tikėjimu, tai adė el. muzikos prasminio sluoksnio skyles ir bandė siūlyti jos percepcijos galimybę.

Tiesa, labai jau paprasta pradedančiajam užsikabinti už tokio simptomiškai daugiaprasmio, daigiasluoksnio, neišnarpliojamų metaforų kupino modernaus meno kabliuko, o suvokus, kad esi apgautas, mintyse atsidusti: "Tai juk tebuvo nesąmonė, teikianti prasmingumo iliuziją". Nes tokia dar Antrojo avangardo kūryboje užgimusi idėja šelmiškai tūnojo ir daugelyje "Jaunos muzikos" festivalio opusų, prarijusių verbaliuosius tekstus ir jų atlikėjus...

Jei kalbėsime apie žodį ar jo atplaišą – fonemą, tai pastarųjų kontekstams, t.y. "Jaunos muzikos" koncertuose skambėjusiems "vokaliniams" kūriniams, giminingų meninių ar technologinių sprendimų galima būtų pradėti ieškoti el. muzikos istorijos vadovėliuose. Tad drįsčiau teigti, jog pionieriško vokalo panaudojimo ar žodinio teksto interpretavimo siurprizų tarp festivalio premjerų sulaukti neteko; beje, pirmąjį kartą Lietuvoje surengta elektroninės muzikos fiesta ir neturėjo tokio tikslo. Godžių el. mokinių džiaugsmui nuosekliai buvo išdėstytas panoraminis elektrinių giesmių komponavimo kursas, pradedant modernaus vokalo artikuliavimo arsenalu, ribų tarp semantikos ir fonetikos niveliavimu ir baigiant dažnai nesėkmingais kelių verbalaus teksto šaltinių koliažais.

Didžioji el. mokytojų minios dalis meistriškai skandavo populiarius, tiesa, šio rašinio autorės suformuluotus, el. filosofijos šūkius, kaip antai "stverk bet kokį skambantį objektą ir pakeisk jį neatpažįstamai" arba "drąsiai junk į visumą kuo daugiau tarpusavy nesuderinamų dalykų". Štai Giedrius Svilainis savo "Ludus Mixtura" aštuoniems balsams ir elektronikai nepasidavė inertiškam plaukimui el. abstrakcijų link, o ironizuodamas miksavo lotyniškas sentencijas (Per aspera ad astra, Divide et impera, Idem per videm, A maximus ad minima, Omnia vincit amor, Perpetuum mobile), riturneliškai permušdamas jas klausimu ir atsakymu visai "iš kitos operos" (...Što naša žyzn? Igra). Reikia pripažinti, jog kiek užsižaidęs eklektiškais kūrinio elementais ir neįvertinęs realios tokių mišrių tekstūrų grėsmės kompozitorius perdozavo dezorientuojantįjį, chaotišką opuso efektą.

Panašios priežastys gerokai "nuskalpavo" ir Šarūno Nako opusą "Krentantys portretai, sudaužytos širdys, amžinosios aukos" mušamiesiems, aktorei, sopranui ir elektronikai, kuriame kompozitorius manipuliavo kontrastingiausių kontekstų ištraukomis, išplėštomis iš originalų remiantis sunkiai paaiškinamais atrankos kriterijais: rezultatas – į neviltį varanti "šizofonija" (R.M. Schaferio sąvoka).

Nepasididžiavo ir visai nemažai svetimos medžiagos pasiskolino Giliusas van Bergeijkas, savo opuse "A Song of Truth and Semblance" Gustavą Mahlerį įkalinęs vėluojančios sistemos gniaužtuose.

Panašiai elgėsi ir Antanas Kučinskas, tris savo "Kilpų katalogo" dalis grindęs Steve`o Reicho, Samuelio Becketto ir Broniaus Kutavičiaus "riešutėliais". Taigi abu kompozitoriai paklusniai savo opusuose reinterpretavo garsųjį el. veterano Karlheinzo Stockhauseno įsaką "ne interpretuoti, bet naujai išgirsti pažįstamą seną muziką, įsigilinti į ją ir pertvarkyti pagal dabartinį muzikos suvokimą". Tad gilintis į pastarųjų dviejų, paties A. Kučinsko žodžiais tariant, "parazituojančių opusų, mintančių jau egzistuojančiais kūriniais" ir džiūgaujančių dėl el. technikos galimybių, neoriginalius poetinius tekstus ar jų artikuliavimo specifiką nėra pagrindo.

Pastaraisiais dešimtmečiais tendencingai kompozitorių eksploatuojami tembriniai verbalaus teksto efektai bene neįprasčiausiomis balso artikuliacijomis fortissimo suskambo olandų el. menininkų grupės "Luc Houtkamp`s Pow 3" kompozicijoje "13 Bar Blues" (Han Buhrs – balsas, elektronika, L. Houtkamp – kompiuteris, saksofonas, programavimas, Cor Fuhler – kompiuteris, klavišiniai, Paul Jeukendrup – garso dizainas, kompiuteris) bei Vytauto Germanavičiaus "Waniskā" baritoniniam saksofonui/vokalui (Danielius Praspaliauskis), kompiuteriui ir skaidrėms. Įprastas kalbėjimas, šaukimas, šnibždėjimas, murmėjimas, švilpimas, kvėpavimas ir kiti atlikėjų neva tiesiogiai išgaunami "naujojo realizmo" garsai buvo įkurdinti kompiuterinių garsų pasaulyje bei pajungti elektroninėms manipuliacijoms pripildant vokalo galimybių spektrą bei svetingąją el. muzikos akustinę terpę netikėčiausiais kvazivokaliniais skambesiais. Išraiškingasis saksofonas į abu kūrinius, regis, įsivėlė neatsitiktinai.

Iš dalies prie nekonvencionalaus teksto artikuliavimo būdų linko ir Š. Nako opusas "Krentantys portretai, sudaužytos širdys, amžinosios aukos", Jono Narvelio "Rezurekcija", Josefo Doukkali "In Action" ir S. Reicho "Come out" "vokalinės partijos", kurios, nevargindamos vokalistų, tesiprašė paprastos deklamacijos, tiesa, kai kur šiek tiek teatralizuotos. Tai bene dažniausiai "Jaunoje muzikoje" taikytas balso artikuliavimo principas. Beje, tokį teksto perteikimo būdą bei manierą intuityviai perėmė ir festivalio kalbamąją leitpartiją atlikusi koncertų vedėja Lina Navickaitė. Tolerantiškame el. muzikos pasaulyje, kur garsas ir triukšmas, kalbėjimas ir dainavimas tampa lygiaverčiai, "realiame laike" stilingai operuodama prekompozicine informacija ji pati prilygo live atlikėjams bei el. kompozitoriams, o jos refreniniai opusėliai technologijos požiūriu – live electronics principams. O jei koncertų vedėja gali lygiuotis į atlikėjų ir netgi kompozitorių gretas, ar labai jau smarkiai išganingasis festivalio bukletas– žemėlapis el. prasmių ir el. beprasmybių labirinte savo sudedamųjų elementų išvaizda skiriasi kad ir nuo vizualiųjų verbalių tekstų kontūrų, mirguliavusių, pavyzdžiui, S. Reicho "Come out" ar Josepho Hyde`o "Zoetrope" videoprojekcinėse "iliustracijose"? Tuo tarpu išmoningos pačių kompozitorių anotacijos, bandydamos verbalizuoti pianissimo skambančią kai kurių jų opusų semantinę potekstę, taip pat, tik jau savais būdais bei leksine ekvilibristika, plėtojo efemerišką naratyviąją festivalio partiją...

Nenoriai paliekančių jaukiąją akustinių garsų terpę ir užsirašiusių į ateinančius šios "užsienio kalbos" kursus el. pradinukų entuziazmas patvirtina naująja komunikacine sistema transliuojamos informacijos neišvengiamumą...