Šiaurės šalys lietuvių akimis

Egmonto Bžesko darbas

Paroda Klaipėdos galerijoje

"Šiaurės šalys lietuvio dailininko akimis" – toks oficialus šiuo metu LDS Klaipėdos galerijoje vykstančios parodos pavadinimas. Ją organizavo Šiaurės šalių ministrų tarybos ir informacijos biuras Vilniuje bei minėta galerija. Parodos dalyviai – "Sleipnir" programos stipendininkai: A.Rakauskaitė, E.Bžeskas, V.Marcinkevičius, A.Novickas, T.Gutauskas, L.Cicėnas ir kiti.

Autoriai eksponuoja tapybą, grafiką, tekstilę, vitražą, objektus. Dalyviams buvo siūloma savo eksponuojamus kūrinius su Šiaurės šalimis susieti individualiais kūrybiniais aspektais: kultūrine menine patirtimi, realizuotais ar realizuotinais projektais, regioninių kaimynų meninio gyvenimo analize.

Projektas akcentuoja kultūrinius kontaktus, regioninį identitetą bei panašumus, sąlytį su Šiaurės šalių meninio gyvenimo savitumu, kultūrinę kasdienybę ir naujoves.

Parodoje matome tris ryškesnes dailininkų grupuotes. Žinoma, jos tik menamos, vizualiai vienijančios panašios stilistikos autorius. Pirmajai grupei apibūdinti vartotinas jau minėtas būdvardis "ryškus". Kalbu apie L. Cicėno ir V. Marcinkevičiaus tapybos spalvinę fiestą ir romantizmą. L. Cicėnas, regis, nė kiek nesijaudina, kaip tapyti, svarbu, kad būtų ką. Paprastos formos ir elementarus turinys nukreipia mūsų dėmesį į spalvingą paviršinę mozaiką. Iš šios vaisingos terpės gali atsirasti bet kas – muilo burbulus pučiantis beausis dramblys, tarp spalvingų potėpių – žiedlapių mirguliuojančios "Trys seserys", greičiausiai Floros ar kokio elfo (gal trolio?) giminaitės. Kitaip tariant – jei "važiuoti", tai "važiuoti". Ir tai L. Cicėnui pavyksta, nes viskas yra DAO. Bent jau taip teigia "Daosisto" atvaizdas, kabąs priešais galerijos duris.

V. Marcinkevičiaus mitologizuotose ekspresijose liepsninga koloristika persmelkta rūstumo, skaudžių šviesos lūžių. Mintis perteikiama mitu, bet varomoji jėga, ekspresija lieka iracionali. Nelyginant titanų maištas – efektinga, stichiška, tačiau pavaldi tai pačiai mitinei hierarchijai, šiuo atveju – siužetui.

O kai kam nėra svetima anarchija. E. Bžeskas, A. Rakauskaitė, E. Ludavičius – tai bent įdomi trijulė! Visi skirtingi ir tokie panašūs. Autorių grafika sykiu rimta ir nerimta. Taip galvoti verčia faktas, jog matome tarsi atskirai funkcionuojančius kūrinio planus – regimąjį kompozicinį, siužetinį ir koncepcinį. E. Bžeskui bent jau šiuokart priimtinesnis vaizdas, kur bet kokia mintis suvokiama vien paviršiškai. Be užuominų ir iliuzijų.

Audrius Novickas. "Laiko juosta"

Minimalistinės trijulės tendencijos ryškiausios A. Rakauskaitės darbuose. Pilkoje jos kūrinių monochromijoje išsiskiria tik piktografijos arba it opozicija koloritui tonų kvadratais besiskaidąs paveikslų paviršius.

E. Ludavičius iš pažiūros negrabiuose moters, vaiko piešiniuose akademinės manieros imitaciją derina su aptriušusiu fonu ir, sakytum, pritaria tezei, "jog į meną reikia žiūrėti tik kaip į meną". Suprask, jokių čia paslėptų prasmių. Rimtos – nerimtos stilistikos laikosi ir tekstilininkės G. Viduolytė bei K. Matiukienė, pateikusios dekoratyvius, žaismingus kūrinius.

Tapybiškos T. Gutausko runos tvyro tarp "čia ir ten", kur "čia" reiškia natūralų dažo kelią, o "ten" – kelią, kuriame užgimė drobių rašmenys. Sodrus tamsiai mėlynas koloritas, šviesos ir juodumos akivarai, saikinga ženkliškoji geometrija leidžia tokią tapybą vertinti grafiškai. O tęsiant kūrinio planų temą, lyginant T. Gutausko darbus ir eksponuojamą grafiką, verta pažymėti svarumo teikiančius monumentalius "Pamirštų ženklų" ciklo vaizdinius.

Vienintelis eksponuojamas objektas – A. Novicko laiko juosta, išreiškianti Šiaurės šalių ir Lietuvos sąsajas. Į tekstilinį kokoną įvilkto pusės riestainio galuose įtaisęs Vilniaus ir Geteborgo laiką rodančius laikrodžius, autorius tarsi siūlo idėją, jog iki tobulo apskritimo trūkstama dalis yra nukirsta siekiant parodyti laiko dimensiją. Ir jeigu belaikis apskritimas išreikštų absoliučią visatos, t.y. meno ir gamtos, vienovę, tai dabar trūkstamą dalį regeneruoti patikima menui. Kaipgi kitaip meną pažinsi, jei ne kurdamas ir dekonstruodamas refleksiją į tuštumą! Galimos ir kitos "subkultūrinės" versijos.

Kitų autorių darbai sėkmingai įsikomponuoja į bendrą visumą ir papildo ją spalvinėmis variacijomis, minties bei formos plastika.

Parodoje dominuoja stiprūs, žinomi menininkai. Ar to pakanka ją pavadinti gera? Situacija panaši į tradicinių bendrų, kam nors dedikuotų ar pan. parodų. Tačiau skirtumas esminis – įprastų suneštinių, pavyzdžiui, plenerinių, parodų koreguoti beveik neįmanoma, mat sukišti reikia visus dalyvius. O po "Sleipnir" vėliava atsidūrusius buvo galima "rūšiuoti". Dauguma vaizduojamosios dailės stipendininkų kuria (ir) tradicinį meną, tad performansų ar gigantiškų instaliacijų konstruotojai atkrito savaime. Be to, autoriai pateikė po kelis kūrinius, o tai garantavo pasirinkimą ir savo ruožtu – aukštą parodos kokybę. Jaunųjų menininkų stilistiką padiktavo bendras kartos mentalitetas, nulėmęs darbų minimalizmą, efektingumą, drąsias improvizacijas ir laisvą požiūrį į savo kūrybines transformacijas.