"Sugrįžimų" puslapis su alto muzika

Aleksandra Žvirblytė, Indrė Miknienė ir Inesa Linaburgytė A.G. Žygavičiaus nuotrauka

Gegužės 7 d. koncertas Taikomosios dailės muziejuje

Gegužės 7 d. muzikos festivalio "Sugrįžimai 2002" koncerte Taikomosios dailės muziejuje muzikavo altininkė Indrė Miknienė, šiuo metu gyvenanti Vokietijoje, bei Lietuvos publikai gerai žinomos dainininkė Inesa Linaburgytė (mecosopranas) ir pianistė Aleksandra Žvirblytė.

I. Miknienė gimė Vilniuje 1972 m. Mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, nuo 1990 iki 1994 m. – Lietuvos muzikos akademijoje, prof. P. Radzevičiaus klasėje. Po stažuotės vasaros muzikos akademijoje "Schloß Pommersfelden" Vokietijoje išvyko studijuoti šios šalies aukštosiose muzikos mokyklose: iš pradžių – Viurcburgo (prof. R. Schmidto kl.), vėliau (1996–1998) – Detmoldo (prof. N. Imai kl.). Dabar dirba altų grupės koncertmeistere Kylio filharmonijos orkestre ir tęsia studijas Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje (prof. Mazurenkos solistų kl.).

Minėtą koncertą atlikėjos pradėjo J. Brahmso kūriniais "Nurimęs ilgesys", op. 91, Nr. 1 (F. Rückerto eilės), ir "Dvasiška lopšinė" altui, mecosopranui ir fortepijonui, op. 91, Nr. 2 (eilės pagal Lopé de Vegą). Subtiliai skambančiai mecosoprano partijai antrino sodrios alto replikos (beje, norėjosi, kad pastarosios skambėtų kiek tyliau, delikačiau, neužgožtų vokalo piano ar pianissimo, nepretenduotų į lygiavertį solavimą) ir švelniai akompanuojanti fortepijono muzika.

Klausytojų dėmesį patraukė įdomus R. Strausso kūrinys "Tyli eisena" altui, mecosopranui ir fortepijonui (R. Dehmelio eilės), atliktas stilingai, profesionaliai, derinant gražaus balso ir patikimai, švariai skambančio alto dialogą su kokybišku fortepijono pritarimu. Tik vėl norėjosi, kad alto garsai lietųsi tyliau ir subtiliau.

H. Vieuxtempso Sonata altui ir fortepijonui B-dur, op. 36, muzikos išraiškingumo ir turiningumo atžvilgiu buvo gal mažiausiai imponuojantis programos kūrinys. Atliktas didelis darbas siekiant tiksliai perteikti kompozitoriaus tekstą klausytojams, tačiau jo klausant atrodė, kad pasaulyje yra sukurta kur kas vertingesnių, prasmingesnių kūrinių.

Altas skambėjo gražiai, švariai – vokiečių orkestrui pasisekė, kad jame dirba tokia profesionali altininkė! Tačiau kameriniam muzikavimui stigo meninės vaizduotės, išradingumo, emocinės iniciatyvos. Tuo tarpu fortepijono partijos interpretacija buvo kruopščiai apmąstyta, skambėjo nuotaikingai, prasmingai perteikė tekstą.

Koncertą pratęsė A. Žvirblytės profesionaliai parengti ir jausmingai atlikti trys F. Chopino valsai (As-dur, op. 69, Nr. 1; Des-dur, op. 64, Nr. 1; cis-moll, op. 64, Nr. 2). Beje, pianistė jau kurį laiką aktyviai koncertuoja ir kaip solistė, ir kaip įvairių ansamblių dalyvė, ir kaip koncertmeisterė. Gaila, kad prastokas fortepijono "Estonia" garsas neleido publikai išgirsti visų atlikėjos norėtų išgauti subtilių skambesių. Po valsų su didžiule energija ir užsidegimu buvo paskambintas virtuoziškas F. Chopino Polonezas As-dur, op. 53.

Poetiškai koncertą užbaigė įspūdingos, kerinčios Ch.M. Loefflero Keturios poemos altui, mecosopranui ir fortepijonui, op. 5: "Suskilęs varpas" ir "Dar pašokim" (Ch. Baudelaire`o eilės) bei "Rago garsas" ir "Serenada" (P. Verlaine`o eilės). Kūrinys skambėtų dar gražiau, jei tobulesne prancūzų kalbos tartimi pasižymėtų vokalo partijos interpretacija, lanksčiau ir spalvingiau būtų atliktos alto frazės.

Gausiai susirinkusi publika atlikėjoms už parengtą programą atsidėkojo šiltais aplodismentais.