Katės galerijoje "0 11"

Mindaugo Navako ekspozicijos fragmentas

Mindaugo Navako paroda-instaliacija "Katės"

Mindaugo Navako vardas asocijuojasi su konceptualiais ir monumentaliais, šiurkščių ir sunkių medžiagų (akmuo, geležis, betonas) kūriniais. Tačiau postmoderniam menininkui naudoti įvairias priemones – joks netikėtumas, tai jau beveik tapo taisykle daugelio lietuvių menininkų kūryboje. Drįsčiau manyti, kad M. Navako instaliacija "Katės" ir ant reklaminio stendo Žvėryne 2001 m. vasaros pabaigoje eksponuotos kačių nuotraukos (A. Lankelio projektas "Reklama mieste") žymi naują kūrybos etapą arba ciklą, kurio pagrindinis motyvas – negyva (nužudyta pakelėje) katė, kiekviename menininko darbe apauganti vis kitomis prasmėmis.

Galvodama apie M. Navako pasirinktą kūrybos kelią (fotografija ir jos integracija į instaliacijas, o ne vien objektų menas), ieškojau bendrų principų, kurie tiktų šio menininko darbams (lyg norėdama įsitikinti, kad tai išties to paties menininko darbai). Nepaisant skirtingų išraiškos priemonių, išlieka tos pačios kūrimo strategijos. Pasak menotyrininkės R. Jurėnaitės, kalbėjusios apie M. Navako objektus, jo "kūriniai veikiami daugiasluoksnės įtampos. Juose dera atvaizdas ir simbolis, jungiama tai, kas kasdieniška, ir tai, kas ritualizuota, tai, kas funkcionalu, ir tai, kas nefunkcionalu, kas kilnu ir kas komiška." Visa tai būdinga ir instaliacijai "Katės".

Tarkime, kad rega ir vizualusis suvokimas pirmauja pojūčių penketuke, todėl pradėsiu nuo regimo skaidymo (dekonstruosiu instaliaciją).

Pirma. Kamerinėje baltoje patalpoje kabo susidėvėjusios, laiko ir dulkių nusėstos dieninės užuolaidos (yrančios, trūkinėjančiais raštais, juostančios ir keistai standžios). Standžios, nes – kartu su sava praeitimi – išmirkytos silikone. Jos nustoja pasakoti savo istoriją, nes yra ištrauktos iš savo aplinkos (buities) ir perkeltos į svetimą (meno) aplinką. Silikonas sustabdo jų senėjimo ir irimo procesą, jos užkonservuojamos praeityje. Užuolaidos, virtusios "gumine mase", primena vaistais tvoskiančias įstaigas (jei ne tie raštai, kurie dėmesį kreipia į kasdienybę, buitį). Konstatuoju mirtį.

Antra. Dar vienas akibrokštas: užuolaidas laiko vyriškos petnešos (taip pat sudėvėtos). Vėl nuoroda į buitį. Objektas atpažįstamas, tik derinys neįprastas (jei yra petnešos, tai kur vyras? O jei nėra vyro, tai kodėl jos laiko užuolaidas?).

Mindaugo Navako ekspozicijos fragmentas S. Jakubausko nuotraukos

Trečia. Užuolaidos paprastai dangsto išorę (kai esi viduje) arba vidų (kai esi išorėje). M. Navakas užuolaidomis atidengia keturis kačių kūnus. Katės rainos. Ypatingos gal tik tuo, kad negyvos. Padarai be vardų – kaip artefaktai – užfiksuoti pakelėje įvairiausiomis pozomis. Ir ramūs ramūs – jokios kančios ar kraujo.

Kodėl katės? Tai gana mįslingas padaras (kaip ir moteris), skirtingomis epochomis vertintas gana prieštaringai. Senovės Egipte katės buvo gerbiamos ir dievinamos: deivė Bastet moters kūnu ir katės galva įkūnijo vaisingumą, motinystę, grožį ir graciją. Už katės nužudymą Egipte grėsė gėdinga mirtis. Šimtmečiais katės buvo siejamos su burtais ir raganavimu. Viduramžiais krikščionys kates masiškai naikino, nes manė, kad jose įsikūniję demonai. Galiausiai praėjus mistikos amžiams katės tapo įprastu Vakarų Europos miestų reiškiniu, taip yra ir iki šiol. Tačiau įvairiausiais prietarais dėl išskirtinių katės savybių tikima ir šiandien.

Mene katės dėl savo įvairiopo būdo įkūnijo ramybę (jos gali būti tingios, bet trykštančios ramia išmintimi) arba grėsmę (dėl savo plėšrumo ir gebėjimo medžioti – pvz., P. Picasso paveiksle Ispanijos civilinio karo tema "Katė ir paukštis"). Magijos sfera taip pat priskirtina katėms. M. Chagallo tapyboje katei suteiktas mediumo tarp sapno ir realybės vaidmuo. Bet visuomet jos buvo vaizduojamos gyvos – judrios arba tingios – o ne mirusios. M. Navako negyvos katės anuliuoja visas apie jas sklandančias kalbas, tarsi teigiant: čia tik miesto katės (lot. felidae – naminė katė), kurias partrenkė automobilis. Katės demistifikuotos.

Visuose trijuose objektuose jaučiamas praradimas, kažko nebebuvimas. Objektai kalba apie laiko fiksaciją, sustojimą, galiausiai – mirtį (nebūtinai fizinę). Visi daiktai atliko savas funkcijas savose istorijose. "Katėse" jie atsinešė savas išankstines prasmes iš kasdienybės, kurios susipina ir transformuojasi (vyras ir moteris, buitis, praradimas etc.), sudarydamas painų ir neįprastą derinį.