Nesugrįžimų zona

Prieš kelis dešimtmečius kritikai abipus geležinės uždangos daug rašė apie vadinamąjį politinį kiną. Dabar šis terminas prisimenamas retai, nors tai visai nereiškia, kad kinas atsisako kištis į politiką. Gal net atvirkščiai. Ko gero, politinio kino terminas žymėjo būtent politikos (plačiąja prasme) atėjimą į kiną, pabrėžė egzotiškąjį to atėjimo aspektą. Egzotiškąjį todėl, kad iki tol kinas iš esmės nesikišo (žinoma, išskyrus totalitarines valstybes) į jam visiškai svetimą sferą. Tačiau postmodernizmo laikais viskam buvo lemta susilieti.

Vis dėlto "Bendra saugumo zona" ("J.S.A. Joint Security Area", "Gong dong kyung bi gu juk jsa", Korėjos Respublika, 2000) išsaugojo tą politinės egzotikos elementą. Gal todėl, kad filmas kalba apie savotišką anachronizmą – niekieno žemę, skiriančią Korėjos tautą, dvi valstybes, kurių viena – šiuolaikiška, kita – persmelkta totalitarinio raudonojo feodalizmo. Režisieriui Park Chan-Wookui zona turi ir simbolinę reikšmę – tai tarsi tarpinė pasakos erdvė, kurioje įmanomi neįtikėtini dalykai, pavyzdžiui, draugiški Pietų ir Šiaurės karių pasisėdėjimai. Manau, kad svarbiausias filmo tikslas – prieinamai, bet ne primityviai atskleisti šių dienų Korėjos situacijos dramatizmą, dar kartą priminti, kad žlugus Berlyno sienai liko dar viena padalyta tauta. Gal todėl filmas ir buvo taip šiltai sutiktas pernykščiame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.

"Bendros saugumo zonos" veiksmo vieta ir laikas apibrėžti, herojai tarsi įkalinti demilitarizuotoje zonoje tarp dviejų Korėjos valstybių, kur yra tiltas simbolišku pavadinimu – "Nesugrįžimo tiltas". Būtent čia vieną dieną įvyksta incidentas – susišaudymas tarp Šiaurės ir Pietų kareivių. Ištirti grėsmingo įvykio, kai abi pusės rėkte rėkia apie provokaciją, atvyksta neutralių valstybių atstovė Sofi. Ji korėjietė, bet kartu ir Šveicarijos armijos kapitonė. Sofi atvykimas dar labiau sukiršina abi puses, juolab kad liudininkai duoda visiškai priešingus parodymus. Taip užsimezga ir detektyvinė intriga, rutuliojama pagal visas žanro taisykles.

Vis dėlto filme įdomiausia ne tai, o skirtingų Korėjų mentalitetas, kurį įkūnija abiejų pusių liudininkai. Geriausiai tai atskleidžia reakcijos į Sofi– moterį, kariškę, Vakarų suformuotą rytietę. Įdomu, kad atsisakoma ir tam tikrų stereotipų, kurie vaizduojant Šiaurės Korėją Pietų kūrėjų filmuose būdavo akivaizdūs. Sakyčiau, kad čia šiauriečiai rodomi pagarbiai, su tam tikru dramatizmu, giliai paslėptu po- pseudo revoliuciniais lozungais. Todėl "Bendra saugumo zona" yra lyg savotiška diagnozė, liudijimas, kad ir nesugrįžimų zonoje gali kai kas pasikeisti.

Kora Ročkienė