Muzika

"Romeo ir Džuljeta" svetur

iliustracija

Anglų spauda apie Lietuvos baleto gastroles Londone

Kovo mėnesį Lietuvos baleto trupė Londono žiūrovams parodė baletą "Romeo ir Džuljeta". Mėnraštis "The Dancing Times" 2002 m. gegužės numeryje išspausdino Jane Pritchard recenziją, pavadintą "Lietuvos baleto vizitinė kortelė". Tikimės, kad ji bus įdomi ir mūsų skaitytojams.

Labai įdomus buvo ne tiek pastatymas, kiek spektaklio koncepcija. Londono simfoninis orkestras (LSO), diriguojamas Mstislavo Rostropovičiaus, meistriškai atliko Sergejaus Prokofjevo sukurtą muziką baletui "Romeo ir Džuljeta". Reikia pripažinti, kad po 67 metų pertraukos Londone įvykusios Lietuvos baleto gastrolės buvo viena labiausiai nuo potencialių šokio žiūrovų saugotų paslapčių. "The Dancing Times" negavo jokios išankstinės informacijos apie Lietuvos baleto trupės viešnagę su net trimis "Romeo ir Džuljetos" (choreogr. Vladimiras Vasiljevas) spektakliais. Tad mėnraštis negalėjo laiku apie tai informuoti savo skaitytojų. Taigi net prisiekę šokio gerbėjai praleido ypatingą progą – pamatyti Lietuvos baleto trupės pasirodymus, skirtus M. Rostropovičiaus 75 metų jubiliejui.

V. Vasiljevo ir M. Rostropovičiaus "Romeo ir Džuljetos" interpretacija nepanaši nei į vieną iš matytų kitų trupių pastatymų. Jiedu suteikė vienodai svarbos ir šokiui, ir muzikai. Šiame spektaklyje M. Rostropovičius stovėjo scenos centre. LSO muzikantai išsidėstė aplink jį. Jiems iš abiejų pusių – siaura erdvė šokėjams, o palikti nedideli tarpai suskaidė orkestrą. Laiptai už orkestrantų vedė į pakylą. "Kaip jiems leidžiama šokti be apsauginės linijos?" – paklausė manęs vienas žiūrovas! Baleto trupė prisipažino, kad "Barbican" scenos erdvė buvo labai ankšta.

Dvi spektaklio erdvės leido šokėjams vienu metu šokti skirtingas scenas. Kai Romeo ir Džuljetos susitikimų duetai buvo šokami aukštutinėje scenoje, Kapulečių puota vyko priešakinėje žemesnėje scenos dalyje. Taip pat galėjome stebėti, kaip Romeo ir Džuljeta skirtingose aukštumose, tarsi atskiruose pasauliuose, sinchroniškai atliko vienas kito šokius, rašė vienas kitam laiškus. Tuo pat metu orkestras buvo veiksmo dalis. Manau, kad kai spektakliai vyksta didesnėse scenose, muzikantai labiau integruojasi į veiksmą. Šis "Romeo ir Džuljetos" pastatymas sukurtas 1990 m. Maskvoje, o 1999 m. pastatytas su Lietuvos baleto trupe (straipsnio autorė apsiriko: spektaklio premjera Vilniuje įvyko 1993 m. – J.T.). Su šiuo baletu trupė gastroliavo JAV, Japonijoje, Egipte ir daugelyje Europos šalių. Tarp įprastų spektaklio veikėjų nebuvo grafo Eskalijaus. Spektaklio finale paaiškėjo, kad statytojai grafo vaidmenį patikėjo M. Rostropovičiui. Džuljeta (Eglė Špokaitė), eidama paskui Romeo (Georgi Smilevski) į mirtį, negali pasiekti jo rankų. Vis diriguodamas M. Rostropovičius oriai nulipo nuo dirigento pakylos ir priėjęs prie mirusių įsimylėjėlių švelniai sujungė jųdviejų rankas. Šitaip buvo sukurta ypač efektyvi ir emociškai įspūdinga "Romeo ir Džuljetos" pabaiga. Panašaus įspūdingo spektaklio finalo nėra tekę regėti.

Kitur spektaklis – mažiau įkvėptas, dramatiškesnė buvo muzika, o ne šokis. Puotos scenoje kilmingų damų vaidmenų atlikėjos šoko su puantais, tuo sukurdamos kontrastą tarp savęs ir paprastų Veronos gyventojų, šokusių su minkštais bateliais. Šiame pastatyme lordas Kapuletis ir jo žmona parodyti žmogiškesni, ne vien kaip tironai tėvai. Žiūrėdama šį baletą pajutau, kad jis būtų efektingesnis "Royal Albert Halls" scenoje. Nenustebau sužinojusi, kad V. Vasiljevas tikėjosi šio baleto premjerą parodyti Veronoje.

Pagal LSO edukacinę programą buvo surengta diskusija apie šokio ir muzikos santykį. Šios popietės metu V. Vasiljevas pasidžiaugė, kad buvo sudarytos galimybės pasirodyti Londono "Muzikos Mekoje". Tatjana Sedunova pristatė baleto trupės repertuarą, kurį sudaro baletai pagal P. Čaikovskio, I. Stravinskio, M. Theodorakio, F. Poulenco muziką.

Kaip jau minėta, Lietuvos baleto trupei tai – antrosios gastrolės Londone. 1935 m. trupė šoko "Alhambra" teatre. Tuomet ji parodė "Žizel", "Gulbių ežerą", "Kopeliją" ir "Raimondą". Tais laikais tai buvo drąsi, įspūdinga programa, kadangi paprastai gastrolėse būdavo atliekami tik koncertiniai numeriai. "Barbican" koncertų salėje bežiūrint į mielą talentingų šokėjų trupę kilo mintis, kad būtų įdomu pamatyti kitus jų pastatymus kitose scenose. "Romeo ir Džuljeta" – tai tarsi kvietimas vėl susitikti su trupe.

Parengė Jūratė Terleckaitė