Skirtingi ir nepanašūs

Trečiasis tarptautinis universitetų teatrų forumas

Gegužės 7–12 d. Vilniuje vyko trečiasis tarptautinis universitetų teatrų forumas "Skirtingi, bet panašūs". Forumo organizatoriai Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir Universitetų teatrų asociacija renginyje pakvietė dalyvauti net 16 kolektyvų iš Airijos, Ispanijos, Kroatijos, Latvijos, Vengrijos ir, žinoma, Lietuvos. Projekto vadovas, Universitetų teatrų asociacijos pirmininkas Rimantas Venckus ypač pabrėžė jaunimo iš skirtingų šalių susitikimo ir bendro darbo svarbą. Nesu tikra, ar po forumo jo dalyviai iš tiesų tapo "labiau panašūs nei skirtingi", kaip to siekė organizatoriai, tačiau kad buvo emocijų ir, ko gero, naudos iš ispanų flamenko šokio pamokų ir bendros kūrybinės laboratorijos, kurią vedė VPU teatro režisierius Albertas Vidžiūnas, režisūrą trečius metus studijuojantis Muzikos akademijoje pas Jono Vaitkaus kurse, – tai tikrai. Be šių "tarptautinių akcijų", dar buvo parodyta beveik dvi dešimtys spektaklių – naujausių studentų teatrų darbų.

Spektakliai labai įvairūs: nuo gražaus XVI a. mokyklinės dramos pavyzdžio iki šiuolaikinio, kaip jį pavadinčiau, vaizduotės teatro. Toks festivalio programos sudarytojų pasirinkimas ne tik vykęs renginio dramaturgijos požiūriu, bet ir simboliškas: juk Lietuvoje "universitetinio" teatro pradžia beveik sutampa su paties Vilniaus universiteto įsteigimu. Toje pačioje vietoje, Šv. Jonų bažnyčioje, kur daugiau nei prieš 400 metų vyko mokykliniai vaidinimai, festivalį atidaręs VDU Retorių teatras, vadovaujamas Irenos Skurdenienės, parodė G. Knapijaus tragikomediją "Filopatris, arba Dorumas". VDU studentai šį rūstaus ir pamokomo, nors su laiminga pabaiga siužeto spektaklį, pačių pavadintą "retoriniu reginiu", atliko pagal visus tokio teatro reikalavimus: nepaprastai daug dėmesio skirdami raiškiai deklamacijai, kanonizuotai plastikai ir judėjimui, didaktiškam kreipimuisi į žiūrovus. Kažkodėl labai pradžiugino šis tiksliai atkurtas mokyklinės dramos vaidinimas. Pamaniau: o jei ir dabar visas teatras būtų toks?..

XVI a. mokyklinis teatras atsirado kaip auklėjamoji priemonė. O kodėl šiandien jauni žmonės, studijuojantys visai ką kita, savo laisvą laiką (o kartais turbūt ir daugiau) skiria teatrui? Vieno atsakymo tikriausiai negali būti, tačiau įsivaizduoju, kad tie rūsiai ir pusrūsiai, mažutės scenos ar tiesiog paprasčiausios auditorijos šiems žmonėms yra ypatinga vieta, kur jie gali daryti viską, ką sumanę, duoti visišką valią vaizduotei ir susikurti tokį pasaulį, kokio nori. Jie gali rinktis pjesę, gali improvizuoti be jos, gali įdomiausiai eksperimentuoti su erdve, kuri dažnai pati kursto fantaziją arba tiesiog verčia suktis iš padėties. Pavyzdžiui, apie VGTU teatrą "Palėpė" (vad. Olegas Kesminas) renginio buklete rašoma: "Trakų gatvėje, Tiškevičių rūmuose, įsikūrę tretieji VGTU rūmai pasitiko su dviem tradicinėmis auditorijomis. Jos buvo absoliučiai tuščios, sėdėti teko ant grindų, o ryškiai salotine spalva aliejiniais dažais išdažytos sienos, likusios kaip tuometinės aukštesniosios milicijos mokyklos palikimas, vertė visus gūžtis nuo didžiulio aido. Visame tame turėjo atsirasti Teatras." Galbūt būtent todėl visuose 1999 m. įkurtos "Palėpės" spektakliuose erdve manipuliuojama įdomiai ir išradingai.

R. Venckaus vadovaujamas VU teatras "Minimum" dirba ankštame skliautuotame rūsyje, o režisierius A. Vidžiūnas su VPU studentais – didžiulėje nejaukioje šio universiteto aktų salėje. Abu kolektyvai turi ieškoti, kaip susigyventi su savąja erdve. Ir su A. Vidžiūnu kūrybinėje laboratorijoje dirbusių festivalio dalyvių spektakliukas, smagi plastinė improvizacija, parodyta renginiui baigiantis, buvo apie savotišką erdvės "užkariavimą".

Žinoma, vaizduotei galima leisti šėlti ir paprastoje, tradicinėje teatro scenoje. Tai įrodė ne vienas forume dalyvavęs spektaklis, kurį vaidinant scenos dėžutė nė kiek netrukdė užmegzti gyvą kontaktą su publika, įtraukti ją į veiksmą. Pavyzdžiui, Šipako teatras iš Kroatijos savo bežodyje spektaklyje "Septintoji uvertiūra: laivas" VU teatro salę per dvidešimt minučių sugebėjo paversti laivu, o visus žiūrovus – to laivo keleiviais. Jokios apgaulės: "Dabar laivas jūsų – plaukite", – pabaigoje sako mergina, efektingo ir darnaus garsų bei šviesos žaismo fone padėjusi dviem vaikinams "suręsti" ir "išardyti" vaizduotės laivą.

Savo spektaklio dalyviais žiūrovus pavertė ir Madrido universiteto teatro "Studija 00.01" aktoriai. Itin vitališkas ir temperamentingas ispanų spektaklis "Dingusios naujienos" (rež. Jorge Amich) privertė pasijusti pačiame politinių gatvės riaušių sukūryje. Kitaip, ne taip atvirai, bet ne mažiau aktyviai žiūrovus provokavo airiai – Dublino šv. Patriko koledžo teatro "SPD Dramasoc" aktoriai spektaklyje pagal Caryl Churchill pjesę "Tai yra kėdė" (rež. Martin d’French). Įsitraukti į veiksmą, bandant įminti, kur čia šuo pakastas, vertė gal ne tiek pats spektaklis, kiek tikrai labai įdomi C. Churchill pjesė, kurioje trumpučių scenų pavadinimai skamba kaip laikraščių antraštės, pavyzdžiui, "Karas Bosnijoje" arba "Leiboristų partija krypsta į dešinę", o pačios scenos vaizduoja įprasčiausias kasdienio gyvenimo situacijas.

Rinkdamiesi medžiagą užsieniečiai buvo drąsesni ir originalesni. Galima manyti, kad tai nulėmė tiesiog skirtingas pedagogų, teatrų vadovų požiūris į darbą ir jo metodas. Suprantama, kad režisieriui, pačioje darbo su studentais pradžioje pasirinkusiam C. Churchill, nelabai pavyks išaiškinti pamatinius aktorystės dėsnius. Matyt, tai ir nėra jo tikslas. Iš matytų spektaklių susidarė įspūdis, kad universitetų teatrų vadovai iš tikrųjų dirba įvairiai: vieni suka labiau studijiniu keliu, moko aktoriaus amato (dėl to, matyt, ir medžiagą renkasi tradiciškesnę), kiti – tik padeda išlaisvinti ir įkūnyti studentų fantazijas. O jaunesni režisieriai atkakliau stengiasi įgyvendinti savo sumanymus. Todėl susitikimas forume, manau, buvo prasmingas ne tik jauniesiems aktoriams, bet ir skirtingą patirtį turintiems pedagogams. Ir prasmingas tiek, kiek leis kiekvienam teatrui tapti dar savitesniam ir nepanašiam į nieką kitą.