Neringa Abrutytė

***

mes galų gale nusprendžiam nevažiuoti į amsterdamą
dešimt valandų sėdėti traukiny nusprendžiam nesėdėti
užuot sėdėję traukiny sėdėsim restorane
ir valgysim ne sumuštinius bet patiekalus
Am

mes valgysim patiekalus kopenhagoj
ir eisim ten kur dar nebuvome
tai kas kad mes gyvenam kopenhagoj
mes eisim ten kur dar nebuvom
Ten

mes neisime į kopenhagos priemiestį
kopenhagos priemiesčiai nykūs
mes kopenhagoje pasiliekame
toks mūsų yra likimas

kaip išvažiavom iš kitos šalies
į šitą šalį kur kopenhaga
iš kitos šalies kur atėnai salonikai
mes ten gal ir neblogai gyvenome

dabar mes gyvename dar
vienoj šaly ta šalis
yra netoli
tai vieta kuri

toj šaly dar gyvename
aname name

netikėtai (Velykos?)

1.

netikėtai užnešė mane į arbatos krautuvę prieš tai nusipirkau
žydros medžiagos sijonui nes
sugalvojau įdomų modelį ir imbiero pakelį nes troškau
sumaišyti su juoda arbata: gerai tonizuoja
atsibodo gert kavą ir nuodytis vos nubudus vos pravėrus
blakstienas vos rodos prasidėjus ir net pasibaigus
dienai Taigi arbata Juoda Arba Ta sumaišyta su imbieru: gerklę graužiantis gėralas Netikėtai užėjau į arbatos krautuvę
ruošiausi kalbėti angliškai su pardavėju bet už antikvarinio prekystalio prie senų svarstyklių pamačiau anderseną
(panašumas neretas) ir kažkodėl instinktyviai pradėjau kalbėti daniškai: Pačios stipriausios juodos arbatos – andersenas pasvėrė man 200 gr.

2.

tiksi laikrodis valanda pasislinko į priekį tikiuosi tiksės mano
širdis
juoda arbata išplėtė mano akis Kristus jau seniai prisikėlė
mes iškėlėm vėliavą Vėjas plėšo skudurėlį Išvirėm kiaušinius
svogūnų lukštuose
daužėm paliko tik lukštų šiukšlės Paskui aš išgėriau arbatos
Pažiūrėjom siaubo filmą
Jis nuėjo miegoti Man siaubingai daužės širdis plėtėsi akys Bet
ne nuo filmo Nuo arbatos
atėjo Velykos Per naktį

viena amsterdamo fantazija

pasėt kanapės sėklą ertmėj savo burnos
palaistyt nuryjamom seilėm ji suleis pradžioj
šaknis į tavo plaučius plaučiai sulapos

pasėti sėklą gilaus lagamino dugne
kur nei kas pakontroliuos anei šuo užuos
kanapė išdygs ir bus jauna diena

pasėt ją savo baimės zonoj moliniame vazone
auginti paprastai kaip ir kitus augalus iš lėto
kanapę sėjau rūtą sėjau mėtą

jehovos liudytojai

jie beldžias įkyriai į žmonių duris nors jiems ne visada
atidaroma
jie jau surado ir nenori kad kiti ieškotų
jie visur dalija dievo reklamas

atsakinėja į klausimus pagal tam tikrą knygelę
ten viskas tiksliai yra surašyta
gyvenimas tiesa ir kelias

kuris bet kuriuo atveju neveda į pragarą:
jie netiki pomirtiniu pragaru
kiekvienas blogas ar geras

atsibus Ten Paskutiniojo Teismo dieną
bet iki jos po mirties nėra nieko
nėra vadinas jokio slapto ryšio tarp gyvų ir mirusių
aš neturiu sielos o dvasios tėra mūsų proto virusai

dievo vardas gal net svarbesnis už dievą
nors jo vardas reiškia tik tai kas yra jis pats
kaip žmogus su geriausiomis savybėmis
ar jis tai vienintelė amžinai atsibudus dvasia?

gerai jis yra tėvas nes yra ir sūnus ir
mirtinos nuodėmės šventajai dvasiai
bet kur biblijoj minima šventoji Trejybė
klausia jie gerai netrukdo man kažkokios šventybės

kurios spindi auksu ir sidabru ir šventais paveikslėliais
kuriais tiki bobelės lyg sapnų maldynėliais
man tas pat kuo jos tiki ir kuo tiki kiti
bet jiem ne tas pat kuo tu netiki ir jie nežino kad esi
dievo išrinktasis nors ir nepašauktas dievo vardu

sapnai

sapnai sapnas: aš vedžiau savo motiną tame
aš buvau vyras galvojau klaida kaip aš savo motinos vaikas
turėsim vaikų su ja tada aš skambinau vaikystės draugei ar ji
būtų nuotaka
viskas buvo tame sapne ir tai nieko beveik nereiškia
kad ji persirengė balta vestuvine suknia o
aš jau nuo sapno pradžios juodu kostiumu ir mėlynais
marškiniais
marškiniai buvo mano vyro juos gerai prisimenu buvau tame
sapne
paskui nieko neprisimenu iš kur ateina tie sapnai
praėjusį miegą pvz dariau dariau kažką su savo tėvu mano
sapnai
mano dangiškas Tėvas požeminiame sapnų danguje vieną miegą
sapnuoju
dangus krenta visu greičiu ir užmuša mane

atvirukas sau iš amsterdamo

baigsis lietus o liks tiktai vėjas
gėrimas virs maloniu svaiguliu tuštesnė taurė
– kavinė žvakės liepsna gėlė –

Apie gražių daiktų įkvėpimą

to negali įkvėpti kažkur iš oro
ateinančio iš debesų begalinių erdvių
turėtų būti bent: cigarečių dūmų migla
kavinėje stora arba dar vieną alaus stiklą
geria kažkoks Sørenas: čia

manęs beveik nėra Aš galvoju savo nuosava kalba
(sukasi neįkyri džiazo melodija)
danai turi gerą skonį
nors man ne visada patinka jų vienoda apranga

įkvėpimas tai: žydras meškos kailis
apsivelku antikvariate "Alt under himlen" Siaubingai tinka
tada man pinigų truputį gaila
bet kitą dieną apsisprendžiu: tiek to, būsiu laiminga...

įkvėpimas: mano striukė odinė bet mano oda
pleiskanoja, ir ji neturi tokios jėgos
kaip juoda oda pasirodo

batai įkvepianti charakterio forma
su geležiniais užtrauktukais, irgi juodos
padas lankstus be kulno tvirtas negrubiai storas

sørenas apsivelka savo šunį kas rytą
jis panašus į jį mano lietpaltis eina
palyti (toks stilius)

gražūs daiktai stiprūs nauji ir seni gal ir gilūs!

Martai

atšilo kvepia oras pažaliavo šviesa akyse
šiluma prasimušė pro storas namo sienas
vėjas žydras švelnus plunksniniuose debesyse
mano veidą išmušė rudos strazdanų dėmės

gal net ir strazdas pragydo bet gal tai ne jis
vien strazdo strazdanų rudaspalvė fantazija
ar pro medžio šakas prasibrovęs rudas voverys
iš akies pasiuvau žalią sijoną eina peklon per mažas

man nusibodo būti čia netgi visada turėt pinigų
kada prisiruošim keliauti į didelę aziją
kas būtų jei grįžčiau be visko ką turiu
į savo šalį bet visa tai dar viena maža fantazija

bijau: tai įprotis prie tam tikrų standartų
turėčiau juk vėl prisitaikyt prie senų pinigų ir svajonių
nors kartais aš tau baisiai pavydžiu marta
kasdienių laikraščių veidų net motinos

nusibodo medžiaginė mano gyvenimo kokybė
kasdieninė ne duona o vynas ir vynas
nes vis greičiau nusibosta tie patys rūbai Tipo
keičiasi kasdien beveik mano skonis kas-die-ninis

kopenhaga, 2002, geg.

Depresyvus

bijau kad viskas trinasi
iš atminties
tėvynės požymiai
kažkas mane atsimena
aš irgi atsimenu
kažkas pasikeitė
aš beveik nepasikeičiau
iš tikrųjų tiktai kasdien netenku
tam tikros informacijos kraujo
kitokiom akimirkom pasikrauju
netenku talento kurio
iš tikrųjų ir neturėjau
paprasčiausiai gimiau
liūdnojo veido mergele
paprasčiausiai man sekėsi
viskas labiau ir labiau
arba mano sėkmės takas
buvo tikėjimas nerealiais dalykais
mokykloje buvo pvz tapti
geriausia lietuvių poete
dabar nebesu tokia kvaila
lėta depresija išplauna
išprotėjusias smegenų ląsteles
lėti biurokratai prisimena
bet ne atmintinai emigrantišką
mano asmens numerį
jeigu išspausdinsit mano eiles
atsiųskite tą laikraščio numerį