Teatras

Ieva Tumanovičiūtė

Apie spektaklį „Terapijos“ OKT Studijoje

Yra spektaklių, kuriuos žiūri kaip paveikslus. Tokius geriausia stebėti iš šeštos ar dar tolimesnės eilės, kad į regos lauką patektų visa scenos erdvė. Tada jau nematai aktorių veidų, bet stebi spalvų, šviesų ir mizanscenų kaitą. Nugara šiurpsta nuo vaizdų kaitos ir apima estetinio pasitenkinimo drebulys. Yra spektaklių, kuriuose susitinki su aktoriumi tête-à-tête, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdroje“. Šie spektakliai pavertė nieko bendro su tradicine scena neturinčią OKT Studiją ypatinga erdve. Siaura, ilga, buvusi biuro patalpa tapo tikrų ir intymių susitikimų vieta, kur kovo 11, 12 d. įvyko spektaklio „Terapijos“ premjera. Septynios aktorės susitiko su žiūrovais tokiu atstumu, kuris neleidžia meluoti.

Artėjant viešnagei – rusų teatro kritikų mintys apie Rimą Tuminą ir jo spektaklį

Balandžio 19–23 d. Vilniaus ir Klaipėdos publika galės ne tik prisiminti, bet ir naujai prisiliesti prie vieno unikaliausių spektaklių, kadaise garsinusių Lietuvos teatrinę kultūrą – Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais. Praėjus dvidešimčiai metų nuo premjeros Vilniaus mažajame spektaklis 2014-aisiais buvo pastatytas Maskvoje, Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam Rimas Tuminas vadovauja nuo 2007 metų.

Spektaklio gastrolės Lietuvoje skiriamos aktoriaus Vytauto Šapranausko atminimui. 2013 m. iš gyvenimo pasitraukęs aktorius taip ir nespėjo dar kartą įsikūnyti į Chloinės Genecho vaidmenį R. Tumino pastatyme Maskvoje.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apkeliavo visą pasaulį, laimėjo nemaža prizų tarptautiniuose teatro festivaliuose, 1995 metais už jo režisūrą Rimas Tuminas pelnė geriausio Lietuvos režisieriaus titulą ir Kristoforo statulėlę (tokius pat apdovanojimus gavo ir spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas bei Avnerį Rozentalį sukūręs Gediminas Girdvainis).

Daiva Šabasevičienė

Poznanės animacijos teatro gastrolės Vilniaus teatre „Lėlė“

Kovo 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Poznanės animacijos teatro spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Molièreʼas“ („Moljeras“). Iš pradžių atrodė, kad tai puikus edukacinis, jaunąjį žiūrovą auklėjantis darbas, bet kūrėjai, bandę sujungti įvairias teatro rūšis, o tiksliau, tik prisiliesti prie jų, visas savo galias sutelkė į juodosios komedijos žanrą ir spektaklis virto daugiau koncertu nei visaverčiu meno kūriniu.

Vitalijaus Mazūro suformuota teatro „Lėlė“ aura dar ilgai neleis toje pačioje scenoje laisvai kvėpuoti šiuolaikiniams, kad ir kaip gausiai pasaulyje apdovanotiems menininkams. Kol kas nieko meniškesnio už Mazūrą šioje scenoje neteko regėti. Todėl garsus australų menininkas Nevilleʼis Tranteras, šiuo metu kuriantis Olandijoje, o „Molièreʼą“ pastatęs Poznanėje, mūsų scenoje pasirodė kaip įdomus, savitas kūrėjas, tačiau jo unikalumas išryškėjo tik punktyrine linija.

Rimgailė Renevytė

Artūro Areimos spektaklis „Antikristas“ „Menų spaustuvėje“

Artūras Areima sostinės žiūrovams vos po keleto mėnesių nuo paskutinio savo spektaklio „Klamo karas“ pristatė premjerą „Antikristas“. Šįsyk Areima išties leidžia aktoriams (vaidina jo studentai) daryti viską, kad paveiktų žiūrovą: nuo parodijos iki pornografijos. Sunku pasakyti, kokios reakcijos iš publikos tikimasi – ar vaizdai turėtų šokiruoti, ar sujaudinti, ar „atverti akis“? Tačiau spektaklio veiksmą stabdo jo dinamika, o kūriniui įpusėjus ir nuogi aktorių kūnai, ir jais atliekami veiksmai praranda paveikumą.

„Antikriste“ režisierius vaizduoja išvirkščią visuomenę, kurioje taisyklės, naujienos, santykiai perauga į kraštutines formas. Spektaklyje veikia keturi aktoriai (Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas), kurie vaidina ne tik bepročius, politikus, žurnalistus, bet ir patys save, t.y. jaunus žmones chaotiškame šiandienos pasaulyje. Tačiau už masinės naujienų kultūros parodijos besislapstantys personažai vargiai atrodo bent kiek atpažįstami, todėl nelengva suprasti, kokia tų jaunų žmonių scenoje (o kartu ir režisieriaus) pasaulėjauta. Tiesa, kiekvienam aktoriui skirtas monologas (vienintelis jautrus spektaklio momentas) – akimirka, kada žiūrovui leista atpažinti ar net susitapatinti su neteisybę išgyvenančia siela, tačiau sentimentali foninė muzika neleidžia tuo visiškai pa(si)tikėti. Spektaklio metu žiūrovas paliekamas vienas. Kol scenoje siaučiantys aktoriai pavargs ir jam bus leista išeiti.

Ieva Tumanovičiūtė

Apie spektaklį „Disconnection“ LMTA Balkono teatre

„Jei teatras yra erdvė, kurioje įsivaizduojame, koks galėtų būti pasaulis, tai teatras yra ir laboratorija, kurioje kondensuojasi ir yra sintetinamos visuomeninės problemos“, – skelbiama projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ („Playing Identities, Performing Heritage“) manifeste. Projektas yra ES programos „Kūrybiška Europa“ dalis, jame dalyvavo keturios aukštosios teatro mokyklos, du universitetai ir penkios Europos šalys, tarp jų – Lietuva bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projekto metu buvo sudarytos keturios tarptautinės kūrybinės grupės, kurios analizavo skirtingas, bet su naująja Europos tapatybe susijusias temas.

Kūrybinis procesas vyko 2015–2016 metais. LMTA vaidybos studentai Mantas Barvičius, Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Iveta Raulynaitytė kartu su Barselonos teatro instituto jaunuoju režisieriumi Sadurní Vergés, analizuodami seksualinių bei tautinių mažumų netolerancijos problemas Lietuvos kontekste, tyrinėjo temą „Tapatybė ar mirtis?“. Grupės meninio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniuje. LMTA teatro režisierius Povilas Makauskas vyko į Barseloną ir kartu su Barselonos teatro instituto aktoriais kūrė spektaklį „Disconnection“, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą šiuolaikinių menų festivalyje „Kilowatt“ (Italija), pristatant projekto rezultatus. O šių metų vasario 9, 10 d. „Disconnection“ svečiavosi LMTA Balkono teatre.

Monika Meilutytė

Pamąstymai apie metafizines teatro erdves

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į sostinę buvo atvežęs Augusto Strindbergo „Tėvą“ (rež. Māra Ķimele), o Jaunimo teatre netrukus po to įvyko Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas) premjera. Pažiūrėjusi šiuos spektaklius abu įsidėjau į tą pačią atminties dėžutę. Nors pirmasis paliko neblogą įspūdį, o antrasis greičiau nuvylė, abu paskatino stabtelėti ir susimąstyti apie tradicinį teatrą Lietuvoje.

Koks teatras šiandien mūsų šalyje tradicinis? Jeigu atliktume žiūrovų apklausą, tikiu, atsakymų būtų įvairių. Įtariu, kad žodžių „tradicinis teatras“ supratimas labai priklauso nuo to, kokius spektaklius kiekvienas esame iki tol matę ir iš kokių pozicijų tą „tradiciškumą“ vertiname.

Daiva Šabasevičienė

Nijolės Indriūnaitės režisuotas spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“

Aktorės Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Sigita Mikalauskaitė – tarytum nuostabios Vilniaus teatro „Lėlė“ gėlės. Daugiausia jos kuria ir paties teatro atmosferą, jas sutinkame beveik kiekviename spektaklyje. Be jų energijos, be jų skleidžiamos šilumos nebūtų šio teatro. Įprasta, kad lėles čia valdo vos keli aktoriai, todėl jiems ypač svarbu susikalbėti tarpusavyje.

„Gėlių istorijos“ pagal latvių autorės Annos Sakse „Pasakas apie gėles“ vadinamas lėlių spektakliu, tačiau jame aktorės ne tik matomos, bet, kaip vis dažniau nutinka, yra ir lygiavertės lėlių partnerės. Trys aktorės ir trys kiti kūrėjai – pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas – vaikams ir suaugusiems pasakoja apie sudaužytas širdis, apie mus, mūsų laimę ir skausmą, susižavėjimą ir išdavystę, meilę ir netektį. Pasaulis yra įvairus – tik švelniai prie jo prisiliesdami, suprasdami jo liūdesį galime patirti pačius gražiausius jausmus.

Ieva Tumanovičiūtė

„Junas Gabrielis Borkmanas“ Valstybiniame jaunimo teatre

Oro uostuose, stotyse kartu laukia svetimi žmonės, užsisklendę savyje, panirę į telefonus, laikraščius ar apmąstymus, juos jungia išrikiuotos suolų eilės ir traukinio ar skrydžio numerį pranešantis balsas. Laukti stotyje prieš kelionę kažkodėl smagiau nei grįžtant atgal. Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ vieni veikėjai išvyksta, kiti grįžta, bet prieš tai visi susitinka tarpinėje stotyje, kad galutinai išsiskirtų. Teatras taip pat primena „tarpinę“ erdvę. Vasario 10, 11 d. Valstybinio jaunimo teatro fojė svetimi žmonės kartu laukė spektaklio, vėliau susiradę biliete nurodytą kėdę (nors teatre visos vietos „prie lango“) kartu „skrido“, bet, kitaip nei lėktuvui nusileidus, spektakliui pasibaigus kiekvienas atsidūrė skirtingame mieste.

Spektaklio veikėjai, kuriuos stebime pro langą, taip pat gyvena kiekvienas savo karalystėje, savo susikurtoje pasakoje, kur patys sau skiria karalienės ar karaliaus, o gal net ir Dievo vaidmenį. Na, bent aukščiausio teisėjo, – tikrai. Kiekvienas herojus save išteisina, o kaltina kitus. Apmaudu, kai kiti nenori paaukoti savo svajonės dėl tavo iliuzijos, bet taip jau būna ir dar, kaip teigia Henriko Ibseno dramos herojai, „visus bent kartą gyvenime „pervažiuoja“ (svarbu, kaip greitai sugebėsi pakilti)“ ir „viskas priklauso nuo požiūrio“. Spektaklis, beje, – taip pat.

Milda Brukštutė

Klaipėdos dramos teatro gastrolės Vilniuje

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys – taip pat. Panašu, kad tai – ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė – Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...

Su aktoriumi Arūnu Sakalausku kalbasi Daiva Šabasevičienė

Teatro kasdienybė nėra kasdieniška. Kartais aktoriai užsuka į Lietuvos nacionalinio dramos teatro 251 kabinetą – vieną seniausių teatre, kurio jokia valdžia niekada neremontavo, nekeitė baldų. Užsuka, nes šiame kabinete saugoma šis bei tas apie juos, apie jų kurtus spektaklius. Vieni patyli ir išeina, kiti prasitaria, kad norėtų šnektelti, bet geriau kur nors kitur, nes teatre „visos sienos turi ausis“. Kartais ant baltų popieriaus lapų rašomi pareiškimai, kuriuose dėstomos priežastys, dėl ko vienas ar kitas pasitraukia iš teatro. Paaiškinti sunku, todėl suglamžyti lapai, nepasiekę šiukšliadėžės, it balti rožių žiedai nukloja kilimą, o sukurta „instaliacija“ vėl atgaivina aktoriaus sielą ir jis aprimęs grįžta „į gyvenimą“.

Dabar, kai Lietuvoje po teatrus „makaluojasi“ ne tik režisieriai, bet ir aktoriai, daug kas nukeliauja į užmarštį. Už kūrėjus planuoja kiti, ir jų vis daugėja. Tai ir užfiksavau viename iš trumpų pokalbių su Nacionalinio dramos teatro aktoriumi Arūnu Sakalausku.