Rodo TV
Jonas Ūbis
Žingsniai prie bedugnės
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Undinė“ (LRT Plius, birželio 1 d. 21.33) – iš tų filmų, kurie sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena.
Jonas Ūbis
Iliuzijos skamba garsiai
Krėsle prie televizoriaus
Vėlų šeštadienio vakarą išvedęs šunį ir gatvėje bei kiemuose nesutikęs nė vieno žmogaus, išsigandau. Gal atsitiko kas baisaus? Bet supratęs, kad vyksta „Eurovizijos“ finalas, pagalvojau, koks nykus turi būti žmogaus gyvenimas, kad dainų konkursas taptų svarbiu įvykiu, gyvenimo dalimi, kad norėtum dalyvauti Lietuvos atstovės palaikymo akcijose, kartu su kitais dainuoti „Čiūto tūto“ ir siųsti užfiksuotus entuziazmo įrodymus LRT. Vis dėlto man tautinės euforijos viršūne tapo URM darbuotojų „pasirodymas“ ant ministerijos stogo. Anksčiau maniau, kad diplomato profesijai būtinos bent kelios aktorinio meistriškumo pamokos. Deja, entuziazmą diplomatai suvaidino itin prastai, ką jau kalbėti apie vokalinius jų talentus. Laimingi jie žmonės, nors į klausimą, kodėl reikia taip kompromituotis, atsakymo nežinau.
Jonas Ūbis
Suabejoti pasauliu
Krėsle prie televizoriaus
Neseniai perskaičiau interviu su ateities strategijų analitiku Norbertu Kołosu apie tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokius šių dienų žmonių veiksmus mūsų palikuoniai po šimto metų vadins barbariškais. Tyrime dalyvavo keliasdešimt futurologų iš viso pasaulio. Jie sudarė kelių šimtų potencialių dabarties barbariškų poelgių sąrašą. Vėliau iš jų išrinko beveik šimtą grėsmių, apie kurias susimąsto nedaugelis, bet kurios nustebino ir pačius dalyvius. Kitame šios skalės gale atsidūrė populiarūs barbariškumo aktai – tie, kuriuos suvokia dauguma ir kurie mažai ką stebina.
Jonas Ūbis
Už Lietuvą Floridoje?
Krėsle prie televizoriaus
Perskaitęs televizijų programas supratau, kad prasidėjo kartojimų sezonas. Tai manoji švilpiko diena: pirmadienį atsidarau ką tik gautą programą ir bandau prisiminti, kiek kartų rašiau apie rodomą filmą – penkis ar dešimt? Juokingiausia, kad kartais prie tokio filmo pavadinimo puikuojasi žodis „Premjera“, mat viena ar kita televizija jį rodo pirmą kartą.
Jonas Ūbis
Jų sapnai
Krėsle prie televizoriaus
Nesuprantu, kuo minias traukia karalių vestuvės ar laidotuvės. Karūnos spindesys, prisiminimai apie vaikystėje skaitytas pasakas ar tiesiog smalsumas, kilminguosius paverčiantis bulvarinės spaudos arba televizijos personažais? Bet džiaugiuosi, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvai nepavyko karūnuoti naujojo Mindaugo. Kai pagalvoju, kas dabar vyktų šioje supuvusioje karalystėje, suprantu, kad visai užtenka provincialios, dievobaimingos prezidentūros.
Jonas Ūbis
Atrastos tapatybės
Krėsle prie televizoriaus
Komentare apie filmą „Moteris yra moteris“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as rašė: „Kada prasideda kinas? Be abejo, kaip ir kiti menai, kai formos tampa stiliumi. Bet mums reikėtų susitarti, kas yra stilius, juk stilius – tai moralės klausimas. Tai... beje, nežinau. Pavyzdžiui, distancija, kurią išsaugo Mizoguchi, ar priartėjimas, kurį įgyvendina Orsonas Wellesas... Stilius... kaip čia pasakius? Tai ta realybė, kurią susikuria sąmonė. Man regis, taip Hegelis apibūdino laisvę. Kartą, gindamas Chaplino „Karalių Niujorke“, Rosselini pasakė: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Iš esmės apie tai ir kalba. Kad kurtum kiną, užtenka filmuoti laisvus žmones.“
Jonas Ūbis
Abejonių filmai
Krėsle prie televizoriaus
Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (TV1, 15 d. 22.55) rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet dabar, matyt, beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jis gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę. Mat medijų bendruomenei kiekvienas kritikas įtartinas, nes yra linkęs savo nuomonę nedemokratiškai primesti kitiems. „Dvilypių gyvenimų“ personažai FB tikrove nepasitiki. Šie keturiasdešimtmečiai vis dar bando vartoti sąvokas ir žodžius, buvusius įprastus prieš įsigalint medijų „demokratijai“. Jie nesupranta, kad šie žodžiai ir sąvokos jau seniai tapo dvilypiai. Assayasas gana prikišamai baksnoja pirštu, bet jam skauda.
Jonas Ūbis
Moterys kartais išeina
Krėsle prie televizoriaus
Retas nėra girdėjęs garsiosios Jeano-Luco Godard’o frazės „Kinas – tai tiesa dvidešimt keturi kadrai per sekundę“. Iš tikrųjų ją ištarė Godard’o filmo „Mažasis kareivis“ (LRT Plius, 8 d. 21 val.) veikėjas Briuno. Šį filmą Godard’as nufilmavo iškart po „Iki paskutinio atodūsio“ – 1960-aisiais, bet įsikišus cenzūrai ekranuose jis pasirodė tik po trejų metų, todėl svarbu suvokti politinį „Mažojo kareivio“ kontekstą. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 1962 m. Prancūzija kariavo nepriklausomybės siekiančiame Alžyre, kuris oficialiai buvo šalies dalis, tad formaliai tai buvo pilietinis karas.
Jonas Ūbis
Citatos keičia filmus
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 1 d. 21.15 LRT Plius pradeda rodyti Jeano-Luco Godard’o filmų retrospektyvą. Pradeda ją ilgametražiu Godard’o debiutu „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), kuris tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Mačiau jį gal dešimt, o gal ir dvidešimt kartų ne todėl, kad, tarkime, negalėčiau be jo gyventi. Tiesiog kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi.
Jonas Ūbis
Prisiminimai apie ateitį
Krėsle prie televizoriaus
2002-ieji, Tony Blairo valdymo laikai. Airė Filomena Li (Judi Dench) nusprendžia susirasti seniai prarastą sūnų. Kai būdama paauglė tapo nėščia, šeima „susiteršusią“ dukterį atidavė į vienuolyną. Ten ji patyrė daug pažeminimo, o kai pagimdė sūnų, vienuolės atidavė jį įvaikinti „padoresniems žmonėms“. Filomenai pavyko ištrūkti iš vienuolyno, ji nugyveno dorą gyvenimą ir nuolat ieškojo sūnaus. Per penkiasdešimtąjį jo gimtadienį Filomena nusprendžia nutraukti vienuolių sulaužytus moterų likimus gaubusią tylą. Viena jaučiasi bejėgė, bet jai padės žurnalistas Martinas (Steve Coogan). Jis ką tik prarado darbą Blairo vyriausybėje ir bando išvengti jį tykančios depresijos. Kartu jie išsirengia ieškoti Filomenos sūnaus.
