Psichologai tvirtina, kad viena pagrindinių žmogiškųjų iliuzijų yra tikėjimas teisingu pasauliu. Šį teiginį turi patvirtinti ir kalėdiniai filmai, kurių veiksmas vienaip ar kitaip susietas su didžiausiomis metų šventėmis. Jie primena apie beveik kiekviename tūnantį vaiką, kuriam kadaise padėjo įsivaizduojami draugai, tapę gelbėjimosi ratu besiformuojančiai asmenybei, o kartu ir paauglio fantazijai. Kartais šie įsivaizduojami draugai gali pažadinti ir pilnamečių vaikų nostalgiją. Ko gero, taip atsitiko „Nematomų draugų“ (LNK, 20 d. 19.30) režisieriui Johnui Krasinskiui, filme papasakojusiam dvylikametės Bei (Cailey Fleming) istoriją. Ji ilgisi mirusios mamos, rūpinasi ligoninėje gulinčiu tėčiu (pats Krasinskis). Ar viešnagė pas senelę (Fiona Shaw) taps vaistais nuo liūdesio, juolab kad mergaitės kelyje staiga išdygs būrelis animuotų būtybių, tarp kurių – dviejų metrų pliušinis žaislas, besišypsantis vienaragis, superdidvyrio kostiumą vilkintis šuo?
Krasinskis sujungia realistinius vaizdus su animaciniais, pasitelkia retro rūką ir ne vieną žinomo filmo citatą, bet tai ir kuria „Nematomų draugų“ magiją – pabėgti iš tikrovės visada malonu. Panašiai veikia ir retro pasakojimai, net jei jų veikėjai – nusikaltėliai. 2009 m. pasirodę Michaelo Manno „Visuomenės priešai“ (TV3, 20 d. 21 val.) žadėjo daug, ypač filmų apie gangsterius ir Johnny Deppo gerbėjams. Efektingą filmo pabaigą parašė gyvenimas: vienas garsiausių 4-ojo dešimtmečio amerikiečių gangsterių Johnas Dillingeris buvo nušautas 1934-ųjų liepos vakarą beeinantis iš Čikagos kino teatro „Biograph“, ką tik pasižiūrėjęs filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Clarkas Gable’as.
„Visuomenės priešai“ – bandymas prikelti dešimtmetį, kuriame galutinai įsitvirtino dvi iki šiol populiarios mitologijos: kino žvaigždžių ir nusikaltėlių. Jos veikė viena kitą. Neatsitiktinai vienoje pradžios scenų FTB vadovas Huveris (Billy Crudup), negavęs reikiamo finansavimo, nurodo spaudos atstovui sustiprinti viešųjų ryšių kampaniją. Spauda sukūrė E.J. Hooverio ir FTB, paskelbusių karą Amerikos nusikaltėliams, mitą. Viena jo sudedamųjų dalių tapo bankų plėšiko Johno Dillingerio, paskelbto „visuomenės priešu Nr.1“ gaudynės. Po jų praėjus keleriems metams Holivude ėmė rastis naujas žanras – filmai apie gangsterius. Vėliau iš jų išaugo ir film noir. Iš pradžių „visuomenės priešai“ buvo filmų herojų prototipai, vėliau ir herojai. Žiūrint filmą kartais sunku suprasti, kas Mannui svarbiau – autentiška istorija ar mitologija, o stilingasis „Visuomenės priešų“ Dilindžeris – pernelyg žvaigždė. Pernelyg panašus į aktorių Deppą, kuris tarsi iki galo neapsisprendė, ką vaidina – nusikaltėlį, auką ar romantišką meilužį.
Vietname gimęs Trần Anh Hùngas „Gurmaniškoje aistroje“ (LRT Plius, 25 d. 21.33) panardins į XIX a. antrosios pusės prancūzų virtuvės pasaulį ir rodys, kaip patiekalai, skoniai ir aromatai padeda išreikšti stipriausius jausmus. Virėja Euženi (Juliette Binoche) ir virtuvės žinovas Dodenas (Benoît Magimel) jau dvidešimt metų kartu gamina, kuria receptus ir rengia didelius priėmimus. Galima sakyti, kad jie bendrauja patiekalais, o pasaulis, kurį jie kartu kuria, padeda išgyventi sunkiausias akimirkas. Bet jų santykiai per tuos metus keičiasi... Režisierius, kurį įkvėpė politiko ir teisininko, garsių kulinarinių knygų autoriaus Anthelme’o Brillat-Savarino (1755–1826) gyvenimas, filme sujungė pasakojimą apie meilę ir poetinį kiną. Kita vertus, „Gurmaniška aistra“ neįkyriai primena, kad tauta, nevertinanti subtilių jausmų, išsilavinimo ir nesauganti aukštosios kultūros, pasmerkta patriotiniams didžkukuliams.
Jaudinančios meilės istorijos vyksta ir dabar. Vieną jų pasakoja Johno Crowley filmas „Laikas gyventi“ (LRT, šįvakar, 19 d., 22.45). Informatikas Tobijas (Andrew Garfield) negali atsigauti po skyrybų, bet sutikęs virtuvės šefe svajojančią tapti Almut (Florence Pugh) supras, kas yra tai, ką amerikiečiai vadina real love.
Regis, be ligų režisieriai jau nebemoka apsieiti, tačiau filmo mintį formuluoja originalus jo pavadinimas „We Live in Time“. Neatsitiktinai kažkuriuo momentu nuskamba frazė: „Susikaupk ties kasdienybe, nereikia nuolat galvoti apie ateitį.“ Crowley bando pritaikyti romantizmo sąvoką XXI amžiui. Meilė jam – ne tik prakaitas, seksas ir švelnūs žodeliai, bet ir konfliktas bei amžinoji laiminga pabaiga. Režisierius naudoja nelinijinį pasakojimą, rodo skirtingus poros santykių etapus – pažintį, kovą už ilgai lauktą vaiką ir sugrįžtančią Almut ligą, o aktoriai įrodo, kad kine vis dar pasitaiko tai, ką vadiname ekrano chemija.
Mios Hansen-Løve filmo „Vieną gražų rytą“ (LRT Plius, šįvakar, 19 d., 21.30) herojė vertėja Sandra (Léa Seydoux) po vyro mirties viena augina dukterį. Sandros rūpestis yra progresuojanti tėvo filosofo (Pascal Greggory) liga – jis nebegali pats susidoroti su paprasčiausiais dalykais. Atsitiktinis Sandros susitikimas su Klemanu (Melvil Poupaud) virs audringu romanu, bet jam bus sunku palikti šeimą. Sandra atras būdą išsaugoti tėvo dvasią, išdalindama jo knygas studentams. Žmogus suyra, bet kažkokia jo dalelė išlieka ir po mirties. Tokia tad kalėdinė Hansen-Løve paguoda.
Nebežinau, kelintą kartą, bet būtinai žiūrėsiu Billy Wilderio komediją „Džiaze tik merginos“ (LRT Plius, 20 d. 21.30). Jo veikėjai du gūdžių prohibicijos laikų muzikantai Džeris ir Džo per Šv. Valentino dieną viename Čikagos garaže tampa žudynių liudininkais ir turi slėptis nuo gangsterių. Apsimetę moterimis, jie įsidarbina moterų orkestre ir vyksta į Floridą. Ten Dafne virtęs Džeris (Jack Lemmon) taps milijonieriaus aistros objektu, o Džo (Tony Curtis) pamils Marilyn Monroe dainininkę Šugar. Filmas baigiasi nemirtinga fraze: „Well, nobody’s perfect“, kuri lietuviškai, matyt, skambės taip: „Niekas nėra tobulas.“
1989 m. interviu Volkeriui Schlöndorffui Wilderis sakė: „Pamenu, repetavome paskutinę sceną, kurioje Lemmonas bando įtikinti Joe Browno milijonierių, kad negali už jo tekėti. Stigo paskutinės frazės, kuri sukeltų juoko pliūpsnį. Tada prodiuseris Izas Diamondas pasiūlė „Niekas nėra tobulas“. Nepasakyčiau, kad mus tai pritrenkė, bet nusprendėme palikti, o vėliau tekstą perrašyti. Manėme, kad iki filmavimo pradžios sugalvosime ką nors tikrai juokingo.“
Niekad neabejojau, kad atsitiktinumas dažnai yra geriausia, kas gali nutikti teisingu pasauliu tikinčiam žmogui.
Jūsų – Jonas Ūbis
