Rudenį lyg vitaminų reikia tokių filmų kaip visais požiūriais tobuli Aki Kaurismäki „Nukritę lapai“ (LRT Plius, 23 d. 21.33). Užuojautos gyvenimo paraštėse likusiems suvirintojui Holapui ir darbininkei Ansai, subtilaus humoro, dainų, liūdnų žinių iš Ukrainos ir ryškių spalvų pilnas filmas melancholiškas lyg Jacques’o Prévert’o dainos (filmo pabaigoje ją dainuoja ne Yves’as Montand’as, o dar lėtesnis dainininkas suomis) žodžiai, kad gyvenimas išskiria tuos, kurie myli. Vienišiai filmo herojai meilės ir nesitiki, bet laukia, nors šiuolaikiniame Helsinkyje, regis, stebuklų būti negali. Karaokės bare susitikę Ansa ir Holapas vieną vakarą nueis į kiną ir pradės svajoti apie gyvenimą kartu. Režisierius jiems pastatys daug barjerų – Holapo alkoholizmą, skaudžią Ansos šeimos moterų patirtį, ligą, bedarbystę, nuo svetimų akių slepiamą skurdą ir išnaudojimą, kad galiausiai patikėtume Kaurismäki: žmonės dar gali suprasti vienas kitą ir pabandyti padėti, apsaugoti save ir kitus nuo vienatvės. „Nukritę lapai“ – tai kino grynuolis ir dar vienas patvirtinimas, kad be jo išgyventi beviltiškame pasaulyje būtų sunku. Kaip, beje, ir be šuns, kuris filme yra Čaplinas.
Céline Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (LRT Plius, šįvakar, 17 d., 21.30) nukels į 1770-uosius. Dailininkė Mariana (Noémie Merlant) pakviečiama nutapyti rūmų savininkės (Valeria Golino) dukters Eloizos (Adèle Haenel) portretą. Mergina ką tik grįžo iš vienuolyno mokyklos ir palaidojo vyresnę seserį. Eloizą norima ištekinti už turtuolio, bet ji atsisako tekėti ir pozuoti dailininkei. Mariana priversta kurti portretą, kuris bus išsiųstas potencialiam vyrui, slapta. Tačiau paslaptis atsiveria, o tarp Marianos ir Eloizos ima megztis jausmai...
Režisierė sako, kad „moterų kitoks jautrumas, jos kitaip išgyvena tai, kas vyksta aplinkui, kitaip žiūri, mato ką kita. Tai norėjau parodyti. Mūsų filmas – lyg manifestas tokio žvilgsnio garbei. Pavyzdžiui, todėl buvo svarbi bučinio scena. Tokių meilės scenų istorijoje tūkstančiai, bet man rūpėjo sugalvoti kažką nauja, sukurti tokią choreografiją, kokios kine nebuvo.“
Man šis filmas – pernelyg manieringas ir aiškus, bet kartais manieringumas išeina į naudą, pavyzdžiui, Darrenui Aronofsky, dažnai kuriančiam reginius apie apsėstus žmones. Filme „Juodoji gulbė“ (LRT, šįvakar, 17 d., 22.45) režisierius lengva ranka sujungia siaubo filmą ir dramą, seksą, yrantį kūną ir yrantį protą. Tai įkūnija balerina Nina (vienas geriausių Natalie Portman vaidmenų), kurios pasaulį režisierius bando perteikti „subjektyvizuodamas“ kino kamerą, kartais ją net pritvirtindamas prie aktorės pečių. Teatre Ninos laukia sunkios repeticijos, namie – valdinga motina. Nina turi įgyvendinti neišsipildžiusias jos viltis. Kiekvieną savo judesį ar gestą valdanti Nina paverčia kūną preciziška mašina, bet noras tapti tobula ir taps jos tragedijos priežastimi.
Aronofsky nerodo baleto tokio, kokį matome sėdėdami žiūrovų salėje. Jį domina ne visuma, o detalės. Matthew Libatique’o kamera juda tarp šokėjų, filmuoja juos stambiu planu, aplink suka piruetus. Ekrane dingsta įprastas baletui dirbtinumas ir atsiranda grynas jo erotinio poveikio šaltinis – judesys. Gal todėl pompastiška, eklektiška ir net savaip groteskiška „Juodoji gulbė“ primena tobulumo siekiančią Niną.
Samo Mendeso filmo „Mes iškeliaujame“ (LRT, 19 d. 22 val.) veikėjai trisdešimtmečiai Bertas (John Krasinski) ir Verona (Maya Rudolph) neturi beveik nieko, gyvena apleistame bute, važinėja senu „Volvo“ ir suvokia, kad yra kitokie. Pasak Veronos, „niekas nieko nemyli taip, kaip mes save“, bet dabar jie laukiasi vaiko ir tas kitoniškumas pradeda kelti baimę. Todėl pora išsirengia į kelionę po JAV ir Kanadą, lanko pažįstamus, draugus ir šeimą tikėdamiesi rasti geresnę vietą gyventi sau ir būsimam mažyliui.
Bertas ir Verona drąsiai kalba apie oralinio sekso skonio pojūčius, apie kūniškumą ir nieko gero jiems nežadantį pasaulį. Taip Mendesas apnuogina socialinių institucijų, konvencijų ir nerašytų taisyklių silpnybę, beje, pasitelkdamas ir išraiškingus save taisyklingais laikančius antrojo plano personažus. Pasakodamas apie juos Mendesas rodo, kaip aplink save renčiame regimybių sienas, kuriame nuosavas legendas, kad bent akimirką pasijustume geresni, normalesni, teisingesni už kitus. Vis dėlto Bertas ir Verona pagaliau ras tinkamą pasaulį, tegu ir ne tobulą, bet tikrai savą.
Jei tiesiogiai žiūrite ir klausotės iš įvairių tribūnų sklindančio Donaldo Trumpo sąmonės srauto, bus sveika prisiminti 2000-aisiais Rogerio Donaldsono sukurtą trilerį „Trylika lemtingų dienų“ (BTV, 19 d. 21.20), pasakojantį apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai įvyko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Per penkias minutes jos galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus parengtos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ ir pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis. Visi filmo personažai turi autentiškus prototipus. Pagrindinis filmo veikėjas yra prezidento Johno Kennedy patarėjas Kennethas O’Donellas, kurį vaidina Kevinas Costneris. Jis tarptautinės politikos specialistas ir įvykius stebime jo akimis. Matome armijos vadus, kurie siekia karo. Matome prezidento abejones ir kartu nenorą pasirodyti neryžtingam.
Be abejo, Donaldsonas siūlo supaprastintą požiūrį į politiką, nors filmo autoriai perskaitė daugybę dokumentų ir išklausė kilometrus įrašytų pokalbių, vykusių Baltuosiuose rūmuose. Kai kurie jų perkelti į filmą. Bet kartu tai įtampos kupinas reginys, kuris gali būti net pamokomas. Tik nežinia kam.
Jūsų – Jonas Ūbis
