Žiemos vakarais televizijos seka pasakas ne tik mažiesiems, o prisiminti vieną garsiausių 9-ojo dešimtmečio siaubo filmų – Davido Cronenbergo „Musę“ (LRT, šiąnakt, 29 d., 00.50) – visada pravartu. Tai baisus, juokingas, groteskiškas ir savaip bjaurus filmas. Mat jo herojus, „teleportacijos“ problemomis užsiimantis mokslininkas Setas (Jeff Goldblum), eksperimentuoja ne tik su daiktais, bet ir su gyvais padarais, tad atsitiktinai į jo sterilią kamerą įskridusi musė apverčia mokslininko gyvenimą aukštyn kojom. Jis ima virsti muse. Tampa kitu.
Režisierius yra sakęs, kad būdamas paauglys pamatė Kurto Neumanno filmą „Juodoji musė“ (1958), sukurtą visagalės cenzūros sąlygomis. Kurdamas savo „Musę“ jis teigė norėjęs išsilaisvinti iš bet kokių tabu: „Viską pakeitė mano metafizinis požiūris į temą ir seksualumas, kurį į ją įskiepijau.“ „Musė“ sulaukė daugybės tęsinių ar perdirbinių, o susietus su žmogaus kūnu bei jo transformacijomis Cronenbergo eksperimentus (ar fantazijas) perkėlė ne vien į pasaulinį kiną. Ilgainiui ši tema ėmė dominuoti šiuolaikiniame mene.
„Musėje“ pasirodo ir pats Cronenbergas – jis suvaidino ginekologą. Šiam cameo režisierius pasiryžo susitikęs su Martinu Scorsese ir išgirdęs, kad primena jam vieną Beverli Hilso plastikos chirurgą.
Jei lapkričio pradžioje pažiūrėjote LRT rodytą Jonathano Daytono ir Valerie Faris „Mažąją mis“, nepraleiskite progos pamatyti 2012 m. pasirodžiusį dueto filmą „Svajonių mergina“ (LRT, 29 d. 22.45). Šįkart herojus – rašytojas Kelvinas (Paul Dano). Būdamas devyniolikos jis atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąrašo viršuje, sulaukė šlovės, įgijo ištikimų gerbėjų, bet jau dešimt metų nesukūrė nieko, išskyrus kelis apsakymus. Leidėjai reikalauja naujo šedevro, Kelvinas jo neturi, užtat susitikinėja su psichoterapeutu Rozentaliu. Kelvinas parašys trumpą apsakymą, o šis išaugs į romaną apie susapnuotą moterį. Tai dvidešimtmetė tapytoja, siaubo kino gerbėja Rubė (Zoe Kazan yra ir filmo scenarijaus autorė), kuri stengiasi padėti silpnesniems. Kuo ne svajonių mergina? Bet vieną dieną iš knygos puslapių Rubė persikels į rašytojo namus: seniai žinoma, kad rašomoji mašinėlė – pavojingas ginklas...
Tik nelaukite dar vienos istorijos apie viską nugalinčią meilę – „Svajonių mergina“ labiau pastišas, o ne romantinė komedija. Juolab kad egocentriškasis Kelvinas savo paties proto sukurtoje, iš pirmo žvilgsnio idealioje moteryje pradės pastebėti vis daugiau erzinančių detalių, o pagunda įsikišti ir „pataisyti“, suprantama, bus didelė.
Žinia, idealių moterų nebūna, yra tik visais požiūriais idealūs vyrai. Ko gero, taip mano ir Zachary Wigono filmo „Šventovė“ (TV1, 29 d. 01.10) personažas – ne vieno milijono vertą kompaniją ką tik paveldėjęs Holas (Christopher Abbott). Jis nusprendžia nutraukti santykius su advokate Rebeka (Margaret Qualley – gražiosios Andie MacDowell duktė). Tie santykiai ne tik dalykiniai, juos galima įvardyti santrumpa BDSM, nes pora slapta susitikinėja prabangiame viešbutyje. Holas trokšta būti pažemintas (apie būdus plačiau jau filme), bet dabar jis mano, kad turtingam paveldėtojui nedera taip elgtis. Tik Rebeka nenori skirtis, ir derybos netrunka virsti ne tik seksualiniu žaidimu, bet ir psichologine dvikova... „Šventovė“ vadinama psichologiniu trileriu, tačiau Qualley tvirtina, kad tai tikrų tikriausia romantinė komedija, o režisierių įkvėpė Howardo Hawkso filmai ir pirmiausia „Jo mergina Penktadienis“ („His Girl Friday“, 1940). Esu didelis Hawkso gerbėjas, bet Wigono filmą su juo sieja nebent ilgi dialogai. Jų tikrai daug.
Jei manote, kad geriausiai apie moterų ir vyrų santykius pasakoja skandinavai, ir laukiate terapinio filmo poveikio, esate tiesiog pasmerkti norvegų debiutantės Liljos Ingolfsdottir filmui „Verti meilės“ (LRT Plius, gruodžio 4 d. 21.33), kurį ne viena žiūrovė, manau, pavadintų „gyvenimišku“. Filmo herojei daugiavaikei motinai Marijai (Helga Guren) užtenka vieno žvilgsnio, kad suprastų, jog Sigmundą (Oddgeir Thune) pažįsta visą gyvenimą. Naujas ryšys jai suteikia ir naujos pradžios viltį. „Verti meilės“ prasideda ten, kur baigiasi dauguma meilės istorijų. Tik kad naujos šeimos kasdienybėje gana greitai pradeda ryškėti neišsipildžiusios ambicijos, neišsakyti jausmai ir prieštaringi poreikiai, kurie pamažu akumuliuojasi į emocinę bombą. O bombos turi savybę sprogti.
Bazas Luhrmannas iškart sukelia asociacijas su begaliniu kiču, pertekline scenografija ir manieringumu. Bet sužinojęs, kad jis kurs filmą apie Elvį Presley, pamaniau, kad tai idealus Luhrmanno pasakojimo objektas. Ko gero, buvau teisus, nes vienas kolega pavadino dvi su puse valandos trunkantį filmą „Elvis“ (LNK, šįvakar, 28 d., 21 val.) aukščiausio lygio guilty pleasure (nuodėmingu malonumu). Vedlys po dainininko pasaulį yra jo odiozinis impresarijus pulkininkas Tomas Parkeris (Tom Hanks). Jų bendradarbiavimas prasidėjo 1955-aisiais ir truko dvidešimt metų. Pulkininko balsas sklinda gal iš kazino, o gal iš mirties guolio, bet jei tai ir mirštančiojo sapnas, jis greičiausiai yra kolektyvinė mūsų fantazija, trunkanti gerus septyniasdešimt metų. Elvis (Austiną Butlerį grimuodavo penkias su puse valandos) filme – ir Parkerio auka, ir maištininkas.
Tačiau tai nėra tradicinis biografinis filmas – dauguma įvykių „apmeluoti“ ar perdėlioti dėl didesnio dramatizmo, panašiai kaip komiksuose, perpasakojančiuose graikų mitus. Luhrmannas koncentruojasi į dainininko maišto aktus, dažnai nukreiptus ne tik prieš pulkininką, bet ir prieš save ar visuomenę. Elvio žlugimas buvo neišvengiamas, nes visa JAV istorija, pasak režisieriaus, yra praradimų istorija. Todėl Luhrmannui ir nerūpi, kas iš tiesų buvo Elvis ar tai, kuo jis pavirto. Režisieriui rūpi reginys, visas populiariosios kultūros kodas, beprotiški kino kameros judesiai, orgazmo apimti moterų veidai. Kiekvienas kadras žiūrovui turi sukelti ekstazę, o visas filmas – tapti ekscesu, gal net katastrofa. Juk katastrofos nepastebėti neįmanoma, nors Lietuvoje, tarkim, būna visaip.
Jūsų – Jonas Ūbis
