Atšaukus Piotro Čaikovskio „Spragtuką“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“, su Igorio Stravinskio „Šventuoju pavasariu“ suporuotą „Pragiedrėjusią naktį“ pagal Arnoldo Schönbergo muziką, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare nebeliko dešimtmetį mūsų baleto trupei vadovavusio Krzysztofo Pastoro darbų, todėl buvo malonu matyti sugrįžusį Bélos Bartóko kūrinių diptiką. „Stebuklingas mandarinas“ – priešpaskutinis Pastoro darbas Vilniuje, sukurtas iškeitus jam būdingą neoklasikinio baleto estetiką į kur kas juslingesnę, aštresnę judesių kalbą.

Labai gaila, kad kovo 14 d. vakarą neteko būti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kur prieš spektaklį buvo pagerbtas Lietuvos choreografas Vytautas Brazdylis – jam suteiktas LNOBT garbės solisto emerito vardas. Nuoširdžiausi sveikinimai menininkui ir pedagogui, tolygiai dėmesio skyrusiam ir tebeskiriančiam tiek baleto paveldui, tiek naujiems ieškojimams! Tačiau kelionė į Dresdeną buvo suplanuota gerokai anksčiau. Didingame architekto Gottfriedo Semperio operos rūme, kuris beveik visiškai supleškėjo per Dresdeną nusiaubusį bombardavimą 1945 m. vasarį ir po atstatymo buvo atidarytas 1985-ųjų vasario 13 d. (tad kitais metais bus minimas teatro atstatymo 40-metis), kovo 14 d. vykusioje spaudos konferencijoje pristatytas 2024 / 2025 metų sezonas.

Poeto Heinricho Heine’s užrašyta legenda apie amžinoms klajonėms pasmerktą olandą, įkvėpusi vokiečių kompozitorių Richardą Wagnerį parašyti operą, kuri pastaraisiais metais Lietuvoje išgarsėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dėka, Komische Oper Berlin scenoje įgavo netikėtų režisūrinių ir vizualinių akcentų, o pats kūrinys galėtų būti vadinamas Der Komische Holländer (spektaklis žiūrėtas kovo 15 d.).

Vienu žymiausių vokiečių dramaturgų vadinamo Franko Wedekindo (1864–1918) kūryba lietuviškai – penkių posmelių eilėraštis „Tetos žudikas“, užtat išverstas dviejų vertėjų: Jono Juškaičio ir Lanio Breilio. Vien šio nihilistinio kūrinio pavadinimas nusako Wedekindo kūrybines nuostatas, kurios savaip išplėtotos penkių veiksmų tragedijoje „Lulu“. Ji buvo išleista tik 1988 m., o „Forum Cinemas“ prieš keletą metų iš Metropolitan operos transliavo Albano Bergo operą pagal šį kūrinį.

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“ pagrindinėje Berlyno operos ir baleto scenoje 2000 m. pastatė prancūzų baleto solistas ir choreografas Patrice’as Bartas (g. 1945). Jo ir partnerės Francescos Zumbo šokiu gėrėjosi ir Vilniaus žiūrovai – 1971 m. gegužės 11 ir 12 d. dar senajame Operos ir baleto teatre jie šoko pagrindinius vaidmenis baletuose „Žizel“ ir „Gulbių ežeras“ (šiame spektaklyje Zumbo nustebino dvigubais fouetté). Barto „Žizel“ redakcija (spektaklį teko pamatyti kovo 16 d.) integruoja nemažą dalį šio romantinio baleto šedevro paveldo epizodų, tačiau kai kuriose scenose akivaizdus ir paties baletmeisterio indėlis į spektaklio apie meilę, išdavystę ir atleidimą koncepciją.

Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams.

Po Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ premjeros, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusios 2018-ųjų pavasarį, šis prancūzų šokėjo ir choreografo Manuelio Legris kūrinys įgijo dar keletą sceninių pavidalų – buvo pastatytas Didžiajame teatre Varšuvoje (2020; čia, kaip ir Vilniuje, kelis spektaklius dirigavo Robertas Šervenikas) ir Milano Teatro alla Scala (2023; nuo 2020 m. Legris yra šio teatro baleto trupės vadovas).

Jau ne pirmą kartą svetingoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje svečiuojasi Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras, Rusijos karo veiksmų Ukrainoje išvarytas iš savo namų ir jau daugiau nei pusantrų metų priverstas klajoti po Europą. Pamatyti šią trupę skatino ne tik į Kauną atvežtas romantinio baleto šedevras – Adolphe’o Adamo „Žizel“, bet ir smalsumas: kaip svarbiausioje Kauno dramos scenoje sutilps baletas, kurio įtaigai reikšmingi ir scenografiniai, ir techniniai efektai, kaip spektaklis atrodys skambant įrašui. Tačiau pavyko išsaugoti svarbiausius estetinius šio ilgaamžio baleto akcentus, Antoninos Vasiljevos sukurta Žizel savitai ir jautriai pasakojo išdavystės ir atleidimo istoriją, Denisas Pančenko savo Albertui suteikė įdomių, nematytų detalių pirmame veiksme, mėgindamas įtikinti Žizel savo meile, o antrajame – akivaizdžiai atgailaudamas; įtaigų miškininko Hanso vaidmenį sukūrė Tarasas Kovšunas.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Kai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kvietė į premjerinius Giuseppe’s Verdi operos „Aida“ spektaklius, lapkričio 10 ir 11 d. Latvijos nacionalinė opera pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – Ferdinando Héroldo baletą „Tuščias atsargumas“, pasaulio baleto istorijoje labiau žinomą prancūzišku „La Fille mal gardée“ pavadinimu.