Der Komische Holländer

Poeto Heinricho Heine’s užrašyta legenda apie amžinoms klajonėms pasmerktą olandą, įkvėpusi vokiečių kompozitorių Richardą Wagnerį parašyti operą, kuri pastaraisiais metais Lietuvoje išgarsėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dėka, Komische Oper Berlin scenoje įgavo netikėtų režisūrinių ir vizualinių akcentų, o pats kūrinys galėtų būti vadinamas Der Komische Holländer (spektaklis žiūrėtas kovo 15 d.). Niūrią, kiek slegiančią šio veikalo nuotaiką režisierius ir scenografas Herbertas Fritschas (g. 1951) gerokai praskaidrina, sumažintą sceną su dideliu tarsi žaisliniu laivu pripildydamas daugybe groteskiškų personažų: vaiduokliškai nugrimuotų Olando bičiulių (kai kurie vilki moteriškas sukneles), jūreivių ir išdykusių moteriškaičių su kykais bei trumpais sijonais (kostiumų dailininkė Bettina Helmi).

Tiek minimalistinė scenografija, tiek kostiumai ryškiomis, skambiomis spalvomis kontrastuoja su muzikoje girdimais garsų atspalviais, bet tai sukuria papildomą konceptualią intrigą ir skatina ieškoti romantiškoje legendoje to, kas kelia šypseną, – kaip didžiulis Olando portretas Zentos namuose, iliustruojantis jos mergiškas godas, arba jos tėvo, suvilioto Olando turtų, įsisegami auskarai. Spektaklis, rodomas be pertraukos, išsaugo nenutrūkstamą pasakojimą, mizanscenos dinamiškai keičia viena kitą be poreikio būti iliustruojamos skirtingais scenovaizdžiais, todėl veiksmas tampa sąlygiškas ir asociatyvus. Choro artistai ir solistai mėgaujasi veiksmu: jų utriruota vaidyba taip pat prisideda prie romantinių bei operinių klišių nuvainikavimo – pavyzdžiui, kai Zenta motiniškai laiko Olandą ant kelių, lyg perfrazuodama Pietos ikonografinę schemą. Tačiau puikūs solistų balsai, paslankus ir gerai dainuojantis choras leido pajusti ir įtraukiantį Wagnerio muzikos grožį.