Jei nė karto nesate mezgę bent šaliko ir nežinote kūrinio pabaigos karštinės, kai „dar pora eilučių“ virsta saulės pasitikimu, tekstilės menininkų iki galo nesuprasite. Ir aš jų iki galo nesuprantu, nors ne vieną saulę taip pasitikau. Tik žaviuosi suvaldytu fanatizmu. Visada mėgau truputį fanatikus mene. Tekstilės medijoj tai beveik privaloma. O kaip kitaip apsalus skaičiuoti kelisšimtąjį mazgą, kam mėnesius sukišti į staltiesės raukimą ir mažų „balvonėlių“ kūrimą (kaip Jurga Šarapova)? Tai kažkoks beprotiškas performansas. Kūno menui (didžiajai jo daliai) būdingas infantilumas, meilės šaukimas, neišspręstų santykių atvėrimas, tačiau tekstilės fiziškumas kitoks – kažkoks mantrinis, bet ne autistiškas. Man labiau panašus į kovos menus: daug atsispaudimų dėl vieno tobulo smūgio, kurį mato ir gali įvertinti tik bendruomenė.

Pagrindinės idėjos – „Uniteksto“ – formuluotę supratau kaip ne ką kita, o kvietimą labiau atsižvelgti į pasąmonę. Nežinau, kiek tai įmanoma. Galbūt vietoj gidų turėtų darbuotis bienalės psichoanalitikai arba meditacijos treneriai. Jie turėtų tyliu maloniu balsu drąsinti įsijausti, nes jausti čia svarbiausia. Audriaus Janušonio keraminio ir ne tik lydinio pasaulis – instaliacija iš gal dvidešimties darbų – klampus kaip ant blakstienų minantis sapnas. Pavidalai liejasi tarpusavyje, virsta neaiškiai nusiteikusia minia. Judit Hettema tinklų kaugės ir apvilkti valčių kūnai gąsdina lyg nesuprastų minčių jovalas. Analitikai įspėja, kad ten tūno Gordijaus mazgai. Persipynusios nuodribos tikriausiai slepia ką nors gėdingo, pūvančio, o gal dar skaudančio. Jūratės Jarulytės tapyba aiškiai byloja apie kokią nors (emocinę) katastrofą, greičiausiai keli pagrindiniai laidai nutrūko ir nieko nebegalima sugrąžinti, gal tik gedėti, o jei gerai seksis – pasveikti. Violetos Laužonytės „Pelenų laiškai“, rodos, kaip tik ir yra tokio gedėjimo ritualo dalis: menininkė presuoja ir verčia „popieriaus lakštais“ sudegusius medžius. Tai, kas prarasta, pervirškinama į naują turinį. Aišku, kad čia šiek tiek dalyvauja ir sąmonė, nes pasąmonei turbūt labiau patiktų liulančios pelkės su savaiminėmis difuzijomis. Tačiau rituale vis dėlto karaliauja ne sąmonė.

Šitame tekste viskas bus aišku. Tai šiųmetinės Kauno bienalės recenzija, kuri prasidės keliais žodžiais apie atidarymą ir baigsis tam tikra išvada. Tai tekstas, kurio pirmi sakiniai pasakos apie smulkų lietų, nesutrukdžiusį šventei vykti lauke. Užsiminta bus ir apie grubias vertėjos klaidas bei, pasirodo, neišvengiamą krepšinio kamuolį („sveikinimai su Lietuvos pergale prieš Belgiją“ ir pasiutusias publikos ovacijas). Nebus slepiamas akių džiaugsmas atsidūrus tikroje vaizdų ganykloje, kur patrauklumo ir spalvos – nors karučiu vežk.

 

Tačiau tada sakiniai pasieks bienalės temą – „Unitekstas“ – ir viskas pasidarys truputį sudėtingiau. Iš pirmo žvilgsnio nenuginčysi šios idėjos grožio: menas kaip universalus tekstas, kuriam nieko daugiau nebereikia. Kūriniai, kalbantys už save forma, turiniu, pavadinimu. Jau nujaučiu kai kuriuos vertinimus: tikra atgaiva. Jokių aprašymų, koncepcijų, eilėraščių, tik pavidalas ir išraiška.