Kiekvieną tekstą galima pradėti nuo oro. Kas dabar dedasi už lango? Penki laipsniai šalčio, bažnyčių bokštai jau mato saulę, sniegas taip nusidėvėjęs, kad nebebus kam tirpti, vis dar žiema. Tai pats banaliausias klausimas. Ir pats svarbiausias – vaizdas pro langą yra būsimo dienos spektaklio scena. Metų laikas diktuoja scenarijų, mes tik pagal jį suvaidiname savo gyvenimus geriau ar blogiau įsijausdami. Todėl toks kūrinys kaip „Metai“ lietuviškai turėjo būti anksčiau ar vėliau parašytas. Kristijonas Donelaitis tik vykdė nurodymus iš aukščiau. Bet niekas jam neliepė rašyti hegzametru ir dar – apie netašytus kaimiečius. Galėjo susirasti kilnesnį objektą, parašyti ką nors apie meilę. Bet ne – vis darbas, vis rūpesčiai. Pamokymai pačiai primityviausiai egzistencijai: „Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakyt, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.“ Galime teisėtai skųstis, kad šis nuo vaikystės kalamas tekstas mus pasmerkė amžinam gyvenimui Vyžlaukyje. Todėl jį reikėjo kuriam laikui užmiršti.

Margame Paryžiaus kultūriniame žemėlapyje lietuviški veidai šmėkščioja gana retai, tad kaskart koncertų ar teatrų afišose išvydus pažįstamas pavardes smalsu pasidomėti, kas ir kaip atvedė juos į vieną svarbiausių Europos kultūros sostinių.

Šiemet pradėta daug kalbėti apie Kristijoną Donelaitį – jo gimimo metinės įtrauktos į UNESCO minimų sukakčių sąrašą, LR Seimas šiuos metus paskelbė Donelaičio metais, intensyviai vyksta daug jam skirtų renginių. Prisipažinsiu, kažko įdomaus iš šių tarsi „priverstinių“ paminėjimų nesitikėjau. Tačiau netikėtai atradau daugybę įdomių dalykų.