7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Juodais ir baltais Paryžiaus klavišais

Birutės Vainiūnaitės koncertų Paryžiuje tradicija

Rasa Murauskaitė
Nr. 3 (1064), 2014-01-24
Muzika
Birutė Vainiūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Birutė Vainiūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Margame Paryžiaus kultūriniame žemėlapyje lietuviški veidai šmėkščioja gana retai, tad kaskart koncertų ar teatrų afišose išvydus pažįstamas pavardes smalsu pasidomėti, kas ir kaip atvedė juos į vieną svarbiausių Europos kultūros sostinių. Visai netikėtai sausį gana daug lietuvių menininkų pasirodė Paryžiuje: sausio 13-ąją UNESCO būstinėje nuskambėjo Broniaus Kutavičiaus oratorija „Metai“, skirta lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms (ją atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus, ir choras „Jauna muzika“, meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), metro stotyse jau kabo afišos, reklamuojančios Rimo Tumino režisuotą Maskvos akademinio J. Vachtangovo teatro spektaklį „Eugenijus Oneginas“, kuris Paryžiaus priemiesčio Bobinji (Bobigny) teatrą pasieks sausio pabaigoje. O štai praėjus naujametiniam šurmuliui, sausio 5-ąją, šalia Senos stovinčioje Amerikiečių bažnyčioje (Eglise américaine) solinį koncertą grojo lietuvių pianistė profesorė Birutė Vainiūnaitė. Šis atlikėjos pasirodymas Prancūzijos sostinėje – ne pavienis blykstelėjimas, o ilgametė tradicija, prasidėjusi daugiau negu prieš tris dešimtmečius, muzikei stažuojantis Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje.

 
Pianistės rečitalis prancūzams tapo dar viena įdomia pažintimi su lietuvių muzika. Skambėję keletas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudų, Elegija, „Angelus Domini“ (VL 184), Impromtu, Noktiurnas priminė apie mūsų profesionaliosios muzikos pradininką, kurio kūrinių klausantis nuolatos tenka pagalvoti, ar jis nežvelgė kur kas toliau nei jo amžininkai lietuvių kompozitoriai, o ir Europos bei pasaulio menininkai? Skambant Stasio Vainiūno Preliudui bei „Mažajai vabzdžių siuitai“ tiesiog neįmanoma negirdėti, kaip puikiai B. Vainiūnaitė pažįsta, supranta šią muziką ir kaip natūraliai šie kūriniai skamba jos rankose. Pirmą koncerto dalį užbaigę Vytauto Barkausko „Blyksniai“, op. 129, paliko ypač įdomaus, spalvingo ir puikiai interpretuoto kūrinio įspūdį. Labai teigiamai jį įvertino ir publika. Prie lietuvių kompozitorių opusų į pirmą koncerto dalį pianistė įtraukė monumentaliosios Roberto Schumanno Fantazijos I dalį. Antroje programos dalyje atiduota duoklė ir prancūzų, ir pačios B. Vainiūnaitės mėgstamiausiam kompozitoriui Claude’ui Debussy – atlikti jo preliudai iš Pirmosios ir Antrosios knygų. Virtuoziškai paskambintus kūrinius publika įvertino ypač šiltai – nors šio impresionisto kūrybos Paryžiaus koncertų salėse netrūksta, prancūzams jo muzikos niekuomet nebūna per daug.          
 
Kadangi koncertas nebuvo plačiai išreklamuotas, galima spėti, jog į bažnyčią susirinko ne pirmą kartą klausytis šios pianistės ateinantys klasikinės muzikos mėgėjai. Paryžietiška publika – išsilavinusi ir smarkiai išlepinta kultūrinių įvykių, tad puikiai moka atsirinkti vertus dėmesio renginius. Įdomu, kad po koncerto klausytojai pianistės nepaleido, dar išprašė bisą. B. Vainiūnaitė kūrinį pristatė ir lietuviškai (tikėdamasi, kad salėje yra Paryžiuje apsistojusių tautiečių), ir prancūziškai – suskambo S. Vainiūno „Nuotaika“ nr. 5, ją atlikėja paskyrė neseniai mus palikusio iškilaus menininko Žibunto Mikšio atminimui.
 
Sugrįžus ir kiek atslūgus įspūdžiams pianistė sutiko pasidalinti mintimis apie škoncertų Paryžiuje tradiciją, lietuviškus pėdsakus bei kultūrinio gyvenimo turtus.
 
Kada ir kaip prasidėjo koncertų Paryžiuje tradicija? Kokiose salėse Jums teko groti?
Stažuotėje 1975–1976 metais teko koncertuoti „Citè des Arts“ salėje (grojau rečitalį), Rusijos ambasadoje, o „Radio France“ salėje prasidėjo ir mano Claude’o Debussy „era“ – skambinau jo „Images“. Vėliau, jau 1991-aisiais, viešėdama pas draugus, kantriai ir intensyviai ieškojau galimybės, kur galėčiau pagroti. Pagaliau šią progą suteikė Šv. Merio (Saint Merri) bažnyčia. Ten, kaip ir kitose Paryžiaus bažnyčiose, vyksta rimčiausi klasikinės muzikos koncertai – Lietuvoje ši puiki galimybė pianistams koncertuoti, deja, visai neišnaudota. Po kelerių metų geresnės sąlygos mane „nuviliojo“ į Amerikiečių bažnyčią, kur kasmet koncertuoju ir iki šiol. Dvejus metus teko groti ir Amerikiečių katedroje.
 
Kokį repertuarą renkatės koncertams Paryžių? Šiame koncerte skambėjo nemažai lietuvių kompozitorių kūrinių. Ar sąmoningai siekiate supažindinti užsienio publiką su mūsų autoriais? Kaip lietuviška muzika sutinkama?  
Rinkdama repertuarą šiems koncertams Paryžiuje pirmiausia galvoju apie publiką, stengiuosi, kad programa būtų įvairi, „gerai klausytųsi“, taigi ieškau kontrastų. Nors per 22 metus grojau ir monumentalią programą, pavyzdžiui, dvidešimt keturis Debussy preliudus. Visada derinu baroko, klasikinę arba romantinę muziką su šiuolaikine – Olivier Messiaenu, Peteriu Vasku ir kitais autoriais. Kiekvieną kartą būtinai groju lietuvių kompozitorių kūrybą, manau, kad tai puiki galimybė pristatyti mūsų muziką ir Lietuvą, o kartu ir „paauklėti“ publiką. Groju Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Juozą Gruodį, Vytautą Bacevičių, Stasį Vainiūną, Vytautą Barkauską ir kitus mūsų autorius. Ypač didelio palankumo ir daug publikos klausimų sulaukiau atlikusi Antano Jasenkos „Meką“. Reikia pripažinti, kad lietuviškos muzikos klausoma labai susidomėjus.
 
Kokia yra ta paryžietiška publika?
Į koncertus susirenka įvairiausi klausytojai, užklysta daug turistų, yra ir nuolatinių gerbėjų. Paskutiniais metais apsilankymais džiugina Lietuvos ambasados darbuotojai bei Paryžiuje studijuojantis mūsų jaunimas. Taigi, publika, nors ir labai marga, yra dėmesinga, atidžiai klauso, nuoširdžiai reaguoja ir džiaugiasi. Koncerte visada vyrauja labai geranoriška, kūrybiškumą skatinanti aura, dėl to lengva ir ypač malonu groti.
 
Kaip manote, kodėl Paryžiaus scenoje, kurią galima pavadinti ypač daugiataute, taip retai pasitaiko lietuviškos pavardės?
Teko domėtis lietuvių pėdsakais Paryžiuje, deja, jų labai mažai. Kai lankiausi balandžio mėnesį, nudžiugau radusi „Naxos“ išleistą Onutės Narbutaitės Tres Dei Matris Symphoniae“ įrašą. Kitaip nei mūsų autoriai, latvių (tarkime, P. Vaskas) ar estų kompozitoriai yra gana pastebimi. Galbūt lietuviai per daug stengiasi sužibėti atskiromis progomis? O nuolatinio kryptingo darbo šia linkme lyg ir nėra... Šįkart ryškiausias ir, deja, liūdniausias „susitikimas“ įvyko Per Lašezo (Père-Lachaise) kolumbariume – aplankiau lietuvių grafiko Žibunto Mikšio laidojimo vietą, ją pavyko rasti dėl jautraus ir išsamaus Vytauto Bikulčiaus aprašo.
                     
Ar spėjate pasidairyti po koncertų afišas, juose apsilankyti? Kokį įspūdį palieka Paryžiaus kultūros pasaulis?
Paryžiaus kultūrinis gyvenimas išties pribloškiantis – ir renginių gausa, ir kokybe. Šį kartą teko laimė išvysti Philipo Glasso operą „Einšteinas paplūdimyje“, dramos spektaklį „Psichė“, rodytą „Comédie-Française“, girdėjau du puikius simfoninius koncertus, kuriuose grojo pianistė Valentina Lisica ir klarnetininkas Martinas Fröstas, dirigavo Davidas Zinmanas, buvau ir neseniai Nacionalinę Paryžiaus muzikos ir šokio konservatoriją baigusios pianistės rečitalyje Šv. Efremo (Saint Ephrem) bažnyčioje, be to, aplankiau fantastišką grandiozinę Georges’o Braque’o parodą, Salvadoro Dalí muziejų Monmartre. Prabėgdama vis užsukdavau į neįtikėtino grožio bažnyčias, kur galima ne tik pasimelsti, bet ir išgirsti puikių vargonų skambesį. Taigi, kaip sakoma, vėl noriu į Paryžių.
 
Kada planuojate artimiausius koncertus Prancūzijos sostinėje? Ar rengiate naują programą?
Prieš porą dienų sulaukiau džiugios žinios – spalio mėnesį vėl esu kviečiama koncertuoti. Kūriniai, žinoma, bus kiti – kai kuriuos kartoju tik po trejų ar ketverių metų. O programos idėja išliks panaši – kontrastai, be abejo, lietuviška muzika ir „mano meilė“ Claude’as Debussy...
 
Kalbėjosi Rasa Murauskaitė

 

Birutė Vainiūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Birutė Vainiūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Birutė Vainiūnaitė (viduryje) po koncerto Paryžiaus amerikiečių bažnyčioje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Birutė Vainiūnaitė (viduryje) po koncerto Paryžiaus amerikiečių bažnyčioje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo