Kadaise vienas disidentas teisme sakė, kad jo nesutarimai su sovietų valdžia yra ne politinio, o estetinio pobūdžio. Prisiminiau šį teiginį per televizorių išgirdęs raginimą suapvalinti Lietuvą. Pamaniau, kad tai visiškas nonsensas, bet Vyriausybės komunikacijos departamento vadovas Marius Gurskas populiariame tinklalapyje patvirtino: „Pasitelkdami suapvalinimo metaforą, siekiame vaizdžiai perteikti klausimą, ar norime daugiau, ar mažiau Lietuvos piliečių, didesnių ar mažesnių demografinių rodiklių, stipresnių ar silpnesnių ryšių su lietuviais, pasklidusiais po visą Žemės rutulį.“

...Senstanti kino žvaigždė Fabijana parašė prisiminimų knygą. Į jos pristatymą iš Niujorko atvyksta duktė Liumira su šeima. Tačiau memuarai – tik formali priežastis. Liumira išgyvena krizę, turi problemų su vyru, antraplaniu aktoriumi alkoholiku. Ji ieško progos pasakyti motinai viską, ko anksčiau nesugebėjo, apkaltinti ją egoizmu. Bet sugrįžimas padės apsispręsti, kaip gyventi toliau. Motinos namai Paryžiuje skendi žalumoje, šalia – didelis sodas, idilę gali sudrumsti tik kalėjimo kaimynystė. Tačiau Liumiros dukrelė čia iškart pasijus lyg pasakoje. Fabijanos knyga sukels konfliktų, bet kartu sužadins susidomėjimą jos naujuoju filmu.

Vieni laukia „Eurovizijos“, kiti – prezidento rinkimų, kurių dalyviai VRK tinklalapyje visi kaip vienas deklaruoja meilę ir dėmesį sportui, o interviu neslepia prieraišumo populiariajai kultūrai. Neslėpsiu, nusivyliau jų skoniu, bet ano pirmadienio „LRT forumas“ tik patvirtino, kad į valdžią veržiasi populistai. Ar tai paskatino pasitikėjimo politikais krizė, ar tiesiog jau gyvename populistų visuomenėje – nežinau. Bet liūdna.

Net baisu pagalvoti: prieš trisdešimt metų įvyko Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ premjera ir apie tai jau kelintą savaitę primena žiniasklaida, nors atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Per tuos trisdešimt metų pasikeitė kinas, jo žvaigždės ir kūrėjai. Net postmodernizmas tapo démodé, nors dauguma svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų be jo neapsiėjo. Tų svarbiausiųjų sąraše ir Peterio Weiro satyra „Trumano šou“ (BTV, gegužės 1 d. 16.25).

Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.

Jei įsiminėte švedų režisieriaus Tariko Saleho filmus „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Kairo sąmokslas“, manau, nepraleisite 2022 m. jo filmo „Samdomas karys“ (TV3, 14 d. 21.40). Tai pasakojimas apie Džeimsą Harperį (Chris Pine), kuris dėl sveikatos būklės priverstas trauktis iš specialiųjų JAV pajėgų ir neturi iš ko gyventi, nes liko be pensijos, kai jo kraujyje buvo aptikta „neteisingų“ nuskausminamųjų. Kitaip nei daugumos panašių filmų herojų, Džeimso nekankina traumos, košmarai ir kaltės jausmas. Jis tikrai trokšta ramaus gyvenimo ir nenori pakartoti tėvo, kuris pasijuto „nurašytas“ ir tiesiog dingo, likimo. Kad išlaikytų šeimą ir sumokėtų skolas, Džeimsas prisideda prie privačios karinės organizacijos ir kartu su grupe vyksta į Berlyną tirti paslaptingo viruso.

Raymondą Chandlerį skaičiau, kai didžioji dalis inteligentų gėdijosi prisipažinti mėgstantys detektyvus. Lenkai leido seriją, ant kurios viršelių puikavosi taksiukas, ir „Draugystės“ knygyne tuometiniame Lenino prospekte detektyvai būdavo išperkami greitai. Su 4-ojo dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjusiu  pagrindiniu Chandlerio personažu detektyvu Filipu Marlou nebuvo sunku susitapatinti. Privatus detektyvas Marlou negali pasigirti komercine sėkme, tirdamas bylas jis  susiduria su visokiu blogiu ir žiaurumu, su pasauliu, kuriame auka gali būti tokia pat bloga kaip ir nusikaltėlis. Marlou nevengia sekso, cigarečių bei alkoholio, jo elgesys ne visada atitinka teisės reikalavimus, o santykiai su korumpuotais policininkais nesusiklostė.

Damieno Chazelle’o filmą „Kalifornijos svajos“ (LRT, 31 d. 22.50) kritikuoti lengva, juolab prisiminus klasikinius Holivudo miuziklus. Jų ir siužetai sudėtingesni, ir pagrindiniai personažai dramatiškesni, ir vokaliniai gebėjimai niekam nekelia abejonių. Į akis iškart krintantis „Kalifornijos svajų“ paprastumas, ko gero, ir yra didžioji jo sėkmės dalis. Chazelle’as pasakoja istoriją apie Los Andželo spūstyje susitikusius jaunuolius. Emmos Stone Mija svajoja tapti aktore, bet kol tai įvyks, ji dirba kavinėje, rašo monopjesę ir tiki šviesia ateitimi. Pianistas Sebastijanas (Ryan Gosling) svajoja apie nuosavą džiazo kavinę, bet kol kas uždarbiauja svetimose grodamas populiarias melodijas, nors jaučiasi beveik naujuoju Theloniousu Monku. Tačiau už įgyvendintas svajones Mijai ir Sebastijanui teks sumokėti.

Kai ryte stinga priežasčių atsikelti iš lovos, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje, o pasaulis ritasi bedugnėn, prasmės gali suteikti nebent pusryčiai. Žinoma, prancūziški ir, šiukštu, „nepagardinti“ vulgarių virėjų iš LRT apylinkių. Terapinio poveikio man visada turėjo ir Noros Ephron feljetonai, ir jos filmai, todėl iškart rekomenduoju 2009-aisiais pasirodžiusią režisierės komediją „Julie ir Julia“ (TV3, 23 d. 13.10). Ji apdainuoja prancūzų virtuvės žavesį, bet Ephron įkvėpė dvi tikros istorijos. Julia Child (Meryl Streep) pokario Prancūzijoje pradėjo mokytis gaminti, nes, regis, niekuo nesugebėjo užsiimti rimtai. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Daug vėliau Julie Powell (Amy Adams) norėjo tapti rašytoja, bet dėl kulinarinių sugebėjimų įgijo šlovę internete, išleido knygą, ir jos nuotykiai galiausiai buvo ekranizuoti.

Nei idealių moterų, nei idealių vyrų nebūna, bet gal ir gyventi su idealu būtų sunku, jei pats toks nesi. Pabandyti, žinoma, galima. Taip ir nusprendė vokiečių aktorės, scenaristės ir režisierės Marios Schrader filmo „(Ne)tobulas vyras“ (TV1, 17 d. 01.05) herojė mokslininkė Alma (Maren Eggert), nes tai vienintelė galimybė gauti lėšų projektui. Alma dirba Pergamono muziejuje ir tyrinėja šumerų dantiraštį. Ji nori įrodyti, kad net tose senose lentelėse galima rasti poezijos. Todėl Alma nusprendžia dalyvauti eksperimente: tris savaites ji gyvens su robotu Tomu (Dan Stevens), kuris užprogramuotas nuspėti ir vykdyti kiekvieną Almos norą, tai yra visiškai atitinka jos idealaus vyro įsivaizdavimą.