7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš retų knygų lentynos

Kada prasidės bibliofilinis žaidimas?

Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Nr. 25 (1262), 2018-06-22
Dailė Kultūra
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“

Neseniai buvo pristatyta Virginijos Kulvinskaitės, dar žinomos kaip Virginija Cibarauskė, poezijos knyga „Antrininkė“. Tačiau šįkart norėtųsi pakalbėti ne apie poeziją ar jos autorę, o apie mažo tiražo popierinę knygą. Mintis, kad elektroninė knyga ar virtualioje erdvėje esantys tekstai išstumdami popierines knygas suteiks šioms naujų galimybių, nėra nauja. Galima tikėtis, kad paveiks panašiai, kaip fotografijos atsiradimas paveikė tapybos raidą. Juk tuomet popierinės knygos galės tenkinti ne universalius, praktinius plačiosios visuomenės poreikius, o labiau specifinius, kai estetinis, emocinis knygos potyris bus svarbesnė knygos funkcija nei komunikavimas, kai didės jų retumas ir išskirtinumas, kai jose galės vėl reikštis ne tik žmogaus kūrybingumas, bet ir meistrystė.

 

Leidyboje jau dabar randasi pavyzdžių, kai stengiamasi, kad knyga būtų kitokia, nestandartinė, unikali ar reta. Būdų, kaip to išskirtinumo siekti, yra įvairių. Masinės gamybos knygų leidėjai vis dažniau drįsta eksperimentuoti, ieško maksimaliai šiuolaikiško dizaino, imasi naujausių meninių ir technologinių sprendimų, netradicinių medžiagų. Puikiai meniškai apipavidalintų knygų pavyzdžių turime nemažai. Jų gausėjimą taip pat skatina gražiausios metų knygos konkursas. Tačiau visi šie tradiciniai ir netradiciniai puikių dailininkų sumanymai turi būti ir yra pritaikomi mašininei gamybai ir atliekami šimtais ar tūkstančiais egzempliorių, todėl netenka retumo ir unikalumo vertės.

 

Kartais stengiamasi to siekti kitokiais būdais, priduriant kokį daiktinį elementą ar gamyboje naudojant rankų darbą, dailininko prisilietimą (siuvant kitokiu būdu, išpjaustant ertmes lapuose, aplikuojant, varstant etc.), kuris suteiktų kiekvienam egzemplioriui unikalumo. Taip pat kartais griebiamasi egzempliorių numeracijos, būdingos bibliofiliniams leidiniams. Paprastai tariant, tai knygos, skirtos kolekcininkams. Tačiau mūsų leidiniuose numeracija ne visada garantuoja, kad tai bibliofilinis leidinys, dažnai ji būna nepagrįsta, pritempta, jei knyga neturi jokio išskirtinumo, nes arba tos knygos poligrafijos, gamybos ir medžiagų požiūriu niekuo nesiskiria nuo įprastų, arba nėra meniškai apipavidalintos, arba tiražai per dideli, arba turinys nėra tiek reikšmingas. Pati savaime numeracija papildomos ar bibliofilinės vertės knygai nesuteikia, taip kaip eiliniam drabužiui savavališkai prisiūta firminė etiketė nesuteikia jam deklaruojamos vardinės kokybės bei išskirtinumo. Numeracija labiausiai pasiteisina tada, kai visas ar dalis tiražo pasižymi kokiomis nors unikaliomis medžiagų (pvz., natūralių medžiagų riboti ištekliai, prabanga, individualumas) ar gamybos (sudėtingos technologijos, rankų darbas ir pan.) ypatybėmis. Panašiai kaip numeruojami estampai, kurių kiekvienas egzempliorius laikomas unikaliu kūriniu, o jų antspaudų tiražą realiai riboja nusidėvinčios atspaudų formos. Tuomet ir pasiteisina tai, kad numeracija ar vardiniai egzemplioriai labiausiai susiję su mažo tiražo leidiniais.

 

Mažo tiražo knygų leidyboje retos knygos statuso siekiama sąmoningai. Bibliofilinė vertė, kurią senos knygos įgyja natūraliai, naujoms kuriama sąmoningai ir tikslingai, su intencija, kad knyga bus kolekcinis objektas, todėl ne tik apipavidalinimui, bet ir poligrafijai, įrišimui, medžiagų kokybei skiriama daugiau dėmesio, naudojamos sudėtingesnės technologijos ir brangesnės medžiagos. Dideli tiražai skleidžia tekstus į plotį erdvėje, maži tiražai – į tolį laike. Tik štai, tarkim, prancūzams įprastas bibliofilinio leidinio mažas tiražas yra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų egzempliorių, o turint omeny prancūziškai skaitančios auditorijos dydį visame pasaulyje mažas tiražas lietuvių kalba turėtų būti dar dešimtis kartų mažesnis. 

 

Tokiomis nestandartinėmis knygomis jau garsėja leidykla „Vario burnos“, taip pat leidykla „Nerutina“ (NoRoutineBooks), kurios labai tikslingai ėmėsi tokių knygų leidybos ir užpildė tuščią tarpinę nišą tarp tiražinių knygų ir autorinės dailininko knygos. Pirmosios leidyklos produkcija eklektiškesnė, demonstruoja kūrybinį lankstumą, antroji leidykla nuoseklesnė, jos leidiniai rodo griežčiau nusibrėžtus kriterijus (visoms „Nerutinos“ knygoms būdingas nedidelis formatas, artimas kvadratui, eksperimentinis įrišimas, vis kitokios viršelių medžiagos, griežtai ofsetinė spauda, 100 egzempliorių tiražas, visas numeruotas, o turinys skirtas išimtinai vien fotografijos meno temai). Šios knygos džiugina akį originaliais ir patraukliais meniniais sprendimais. Knyga čia ir išeina kaip unikalus kolekcinis meno kūrinys, savitai pristatantis menininkų kūrybą. Tad nenuostabu, kad „Nerutinos“ leidiniai jau pirmaisiais gyvavimo metais gana stabiliai įsitvirtino gražiausios metų knygos konkurse, bibliofilinių ir eksperimentinių knygų grupėje. Kartu šioje srityje jie gerokai pakėlė kartelę – iki jų atsiradimo tai grupei priskirti leidiniai šiandien jau neatrodo tokie eksperimentiniai. Beje, būtent tai, jog šiame konkurse kartu grupuojami bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai, rodo, kad jų nėra tiek daug, o ir juos skirianti riba dar nelabai aiški.

 

Nepaisant atskirų pavienių mėginimų, bibliofilinių knygų leidyba kaip visavertis reiškinys Lietuvoje dar nėra susiformavusi ir beveik visus čia patenkančius leidinius labiau tiktų priskirti eksperimentiniams. Šiose minėtose mažo tiražo knygose vyrauja vaizdas, teksto mažai, be to, jos pasižymi autoriniu turiniu, tad yra artimesnės autorinei dailininko knygai arba eksperimentiniams, bet ne bibliofiliniams leidiniams, kuriuose įprastai prioritetinę vertę turi literatūros ar kultūros požiūriu reikšmingas (ir pilnas) tekstas, o knygai keliami funkcionalumo, perskaitomumo, ilgaamžiškumo reikalavimai. Kitaip tariant, dailė ir amatai juose pajungti tarnauti literatūrai, o ne autoriaus saviraiškai. Stipru ir prasminga yra tada, kai meninis apipavidalinimas, iliustracijos arba meninis įrišimas, sąmoningai ar ne, priverčia pažvelgti, įsižiūrėti į tekstą, kurio galbūt ir nebūtum pastebėjęs, tačiau be galo džiaugiesi atradęs.

 

V. Kulvinskaitės poezijos knygos leidėjai „Dead Shirt Society“, eksperimentinis „Siberiana books“ projektas, žengia kiek kitokiu keliu. „Siberiana books“ įkūrėja – knygrišė, knygų restauratorė Ieva Rusteikaitė. Natūralu, kad rašytojai knygą mato vienaip, dailininkai kitaip, knygrišiai dar kitaip (tuo knyga ir nuostabi), todėl vizija, akcentai ir intensijos ją gaminant bus skirtingos. „Siberiana books“ kuria vienetinius meninius spaudinių ir užrašinių įrišimus. Kaip restauratorė, susipažinusi su labai įvairiomis senosiomis knygrišystės technologijomis, Ieva daug dėmesio skiria amatui ir meistrystei – dalis darbų vertingi ir žavūs ne dėl meninio apipavidalinimo ar nuostabiai talpaus koncepto, o būtent dėl viduramžius siekiančių, primirštų ar mūsų regionui nebūdingų knygos konstrukcijų. Taip pat ji, jei tik sumanymas reikalauja, raižo linoraižius, įvairiais būdais margina popierių (marmuruoja, štampuoja, margina kleisteriu, lieja akvarele), maketuoja tekstą, o kurdama viršelius valdo visas tradicines medžiagas (popierių, audinį, odą).

 

Reikia pasakyti, kad Lietuvoje knygrišiai stokoja kūrybiniam darbui tinkamų spaudinių lietuvių kalba, ypatingų spaudinių, kurie būtų verti sudėtingo ir brangaus rankų darbo įrišimo, kurie patys būtų reti, brangūs, rankų darbo ir, žinoma, neįrišti. Matyt, todėl Ieva ir ėmėsi leidybos. Knygoje jai vienodai svarbu ir įdomu viskas – nuo teksto iki viršelio medžiagų. Ir kiekviena knygos gyvavimo galimybė ar forma jai vertinga bei priimtina. Kūrėjos teigimu, tai kartu ir socialinis projektas.

 

Atradusi sau artimą tekstą, elektroninės knygos pavidalu išleistą Virginijos poeziją, Ieva būtent jai nutarė suteikti materialų popierinės knygos pavidalą. Taigi pati susirado literatūrą, maketavo tekstą, parinko popierių, atspausdino 30 egzempliorių, brošiūravo, siuvo lankus ant ryšių (tvirta, senovinė konstrukcija), margino akvarele priešlapius, gamino kietviršius. Rankomis lieti akvareliniai sluoksniai tokie skirtingi, tad būtent priešlapiuose ryškiausiai matomas kiekvieno knygos egzemplioriaus unikalumas. O tamsiai mėlynu audiniu dengtame viršelyje centriniam ovalo formos akcentui Ieva parinko portretinį, negrabiai nupieštą keistos moters atvaizdą, tipažą, balansuojantį tarp realaus ir mitinio, paimtą iš XVIII a. angliškų knygelių chap-books, labai tinkantį „Antrininkės“ įvaizdžiui. Šio atvaizdo ofortą pagamino ir atspaudė Vytautas Pliadis. Knygos viršelius dar dengia melsvai pilkšvo popieriaus aplankas su knygos autoriaus bei pavadinimo užrašu ir dvispalve anga, pro kurią iš tamsos žvelgia šiurpoka keistoji dama. 

 

Ir kituose Ievos darbuose, t.y. vienetiniuose knygų įrišimuose, visas knygos turinys, visa mintis dažnai sutelkiama viename viršelio akcente. Parenkamas ir apžaidžiamas koks nors vienas, bet taiklus ir iškalbingas simbolis, netiesiogiai nusakantis knygos turinio esmę, gilumines reikšmes ir nuotaiką. Pavyzdžiui, Juliui Greimui – spalvinis kvadratas, Sylvios Plath poezijai – širdis, knygrišių tekstams – jų globėjas šv. Sebastijonas, Mobi Dikui – skęstantis mėnulis. Tačiau taip pat didelis vaidmuo tenka spalvai: lyg ir nepastebimas fonas iš tiesų yra apdairiai parinktas tinkamai emocijai bei simbolinei reikšmei sukurti.

 

Iš pirmo žvilgsnio „Antrininkė“ – gana kukli ir tradicinė knyga, tačiau paėmus į rankas darni spalvų gama (aplanko, viršelio, priešlapių, kaptalų), jaukus formatas, originalus grafikos atspaudas, vaizdo vientisumas ir lakoniškumas, meninis įžvalgumas bei visuose kampuose aiškiai juntamas rankų darbas daro šią knygą ne tik patrauklią, bet ir gyvą. I. Rusteikaitė kurdama ir gamindama knygą sujungia visus knygos elementus į harmoningą visumą, teksto sukeltą jausmą subtiliai perkelia į medžiagas, spalvas ir formas, pati likdama nuošalyje, nematoma. Tai leidžia be jokio blaškymosi, trikdžių ar triukų susitelkti vien į knygos tekstą, autorė nuolat pabrėžia skaitymą – nuo jo prasideda meilė knygai.

 

Rankomis rišta knyga yra tvirtesnė, be to, santykinai unikalus tampa kiekvienas egzempliorius, juk rankų prisilietimas niekada nebūna toks pat. Būtent tai ir pateisina mažą tiražą (30 egzempliorių), numeracija tampa pagrįsta ir tikrai ribota, juk negali prigaminti šimtais ar tūkstančiais, gamindamas rankomis. O mažas knygos tiražas savo ruožtu lemia knygos retumą. Ir ši knyga tikrai bus reta. Nepaisant to, bibliofilinė jos vertė nemažai priklausys nuo to, kiek vertinga ateities kartoms atrodys ši poezija.

 

Universalus, ne autorinis tekstas, griežtas funkcionalumo išlaikymas (perskaitomumas, atvertimas, tvarumas), tradicinė knygos forma, medžiagos, technikos ir tiražavimas – tuo šis autorinis projektas skiriasi nuo autorinės dailininko knygos, tad šiam žanrui niekaip negalėtų būti priskirtas. Juolab kad I. Rusteikaitė dirbo ne viena – kiekvieną žingsnį derino tiek su rašytoja, tiek su viršelio iliustraciją gaminusiu V. Pliadžiu. Būtent glaudus bendradarbiavimas ir komandinis darbas kūrybiniame procese būdingas bibliofilinių knygų leidyboje, visi dirba vienam tikslui – išleisti tobulą ir paveikią tradicinę knygą, o ne iškelti kūrėją. Tačiau taip pat ši knyga negalėtų būti prilyginta įprastai tiražinei gamybai, nes naudota labai daug rankų darbo. Tad, matyt, tai užpildo kitokią tuščią tarpinę nišą tarp private press, savilaidos ir bibliofilinių leidinių.

 

Tokiu būdu Ieva sugrąžina knygai literatūrą, o knygos gamybai – amatininko meistriškumą ir tradicines technikas, tiek spaudos, tiek grafikos, tiek įrišimo, būtent tai akcentuojama prancūzų bibliofiliniuose leidiniuose, tad vienintelis šios knygos trūkumas yra skaitmeninis spaudos būdas. Nepaisant to, tai pirmas bandymas ir tiesiausias žingsnis bibliofilinio leidinio link. Tačiau yra kitas klausimas, gal net opesnis nei pats tokių knygų radimasis: ar turime Lietuvoje joms rinką? Ar turime tradicijas, įpročius, viziją, kaip ir kodėl jos turi gyvuoti? Deja, atrodo, Alma Braziūnienė teisi: toks bibliofilinis žaidimas dar nevyksta. Tačiau kol neatsiras tokių pavyzdžių ar atkaklių mėginimų, kol neturėsime galimybės tokių knygų pačiupinėti patys, tol žaidimas prasidėti ir negalės.

Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“
Ievos Rusteikaitės sukurta Virginijos Kulvinskaitės knyga „Antrininkė“