Gundymas

Personažas gali nepatikti, net prieštarauti žiūrovo pažiūroms, bet, nepaisant to, būti įdomus ir žavintis. Toks yra menininkas Janas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize, spalio 9–11 d. rodytame Vilniaus universiteto Teatro salėje. Prabangų tamsiai mėlyną kostiumą vilkintis vidutinio amžiaus vyras, pedantiškai dėliojantis daiktus ant stiklinio stalo, skaito savo dienoraštį, kuriame užrašyta jo meno filosofija. Jis tai daro elegantiškai sudėdamas prasminius akcentus, hipnotizuodamas žemu balsu, mėgaudamasis savo paties jaunystėje parašytomis mintimis, kelionėmis, atradimais. Iš išorės Janą galima palaikyti politiku, verslininku, vadovu: jo įvaizdis rodo galią, prabangą ir kokybę, tačiau jis – menininkas. Tiksliau, praėjusio amžiaus kūrėjas, nepajudinamas dėl savo pasirinkimo būti būtent toks. Jis egocentriškas, arogantiškas, kuriantis savo paties, kaip menininko, legendą ir, nepaisant supančios prabangos bei pripažinimo, siekiantis būti disidentas, maištininkas, inovatorius ir menininkų genijų tradicijos tęsėjas, kildinantis save iš didžiųjų flamandų tapybos meistrų.

Bogartiškas Jano įvaizdis su stiklu viskio ir smilkstančia cigarete patrauklus ir viliojantis, tačiau jis neapsimetinėja, kad po ciniko kauke slepiasi jautrumas. Janas žiaurus ir negailestingas „grožio karys“, dėl jo galintis paaukoti kitus, bet visų pirma save, nors galima diskutuoti, ar tai humaniška, moralu, pagaliau prasminga. Įvaizdis jam nėra viskas, pradžioje išėjęs į sceną jis atsistoja groteskiška, teatrališka poza, taip užsimindamas, kad bet kada yra pasiryžęs metamorfozei. O keičiasi jis kelis sykius, virsdamas personažais iš Fabre’o pjesių: išsidažiusiu klounu, mokslininku-kirpėju ar juokdariu, komiškame etiude ant stalo užboginančiu akmenis (vok. Steine) ir pristatančiu juos kaip Einsteiną, Gertrude’ą Stein, Vittgensteiną ir Frankenšteiną, pagrindines civilizacijos smegenis – mokslininko, rašytojo, filosofo ir gydytojo.

Fabre’o pjesė „Nakties rašytojas“ sudaryta iš jo dienoraščio fragmentų, apmąstančių save, kaip menininką, ir kūrybą, bei ištraukų iš jo pjesių-monologų „Dievo reinkarnacija“ (1976), „Aš esu klaida“ (1988), „Praradimo imperatorius“ (1994), „Kūneli, kūneli, pasakyk“ (1996), „Plagiato karalius“ (1998), „Aš esu kraujas“ (2001), „Ašarų istorija“ (2005) bei „Narkotikai palaikė mano gyvybę“ (2012). Dalis šių pjesių išleistos lietuvių kalba rinkinyje „Pralaimėjimų imperatorius“ (vertė Martyna Bražiūnaitė-Jelisejeva, „Sofoklis“, 2020). Joms būdingas poetiškas minčių srautas, intensyvus vidinis vyksmas, kupinas jausmų ir kūno skrodimo, kraštutinių prieštaravimų, savęs iškėlimo ir nuvertinimo, pripažinimo ir neigimo, skausmo, vienatvės, karščiavimo, kliedesio, grožio ir malonumo aukštumų ilgesio bei nykimo suvokimo bedugnių.

Spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize sceną tarsi akvariumo dugną dengia balti kristalai, per vidurį stovi stiklinis stalas, ant jo – cigaretės, peleninė, vandens grafinas, kaukolės formos tauriojo gėrimo butelis ir, žinoma, dienoraštis (scenografas Fabre’as). Galinė scenos siena – ekranas, ant kurio krinta prie stalo sėdinčiojo saulėlydžio spalvos šešėlis tarsi „ilgesio inkaras“, kaip pasakytų Fabre’o Pralaimėjimų imperatorius, ar kuriame rodomos ištraukos iš Fabre’o filmo „Šeldė“ (1988). Jame – nespalvoti miesto upės krantinės vaizdai, prisišvartavę laivai ir finale pasroviui jauno Fabre’o paleidžiami mėlyni stikliniai žodžiai „Ak, kokia maloni kvailystė!“, žaismingai apibendrinantys menininko būtį, jei upė nuplautų prakaitą, ašaras, kraują, spermą – viską, kuo jis yra piešęs ir rašęs.

Menininką Janą vaidina aktorius Martynas Nedzinskas. Iš pastarųjų jo sukurtų „blogiukų“, nihilistų vaidmenų – Menininko A spektaklyje „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, 2019), Martyno „Respublikoje“ (rež. Łukasz Twarkowski, 2020) – šis vaidmuo rafinuočiausias. Čia aktoriui tenka suvaidinti visišką veikėjo pasitikėjimą savimi, savitvardą bei subtilumą ir drąsias metamorfozes į groteskiškus personažus, o paskui sugrįžti į savo asmenybės vertę suvokiantį žmogų, kuris apsinuogindamas prieš žiūrovus išlieka paslaptingas ir patrauklus.

Naktiraštį Nedzinskas skaito reikšmingai, tačiau išlikdamas ramus ir nepasiekiamas. Jis valdo situaciją, žiūrovų dėmesį, meistriškai apsimesdamas atsainiu. Kiekvienas jo rankos ar galvos judesys apgalvotas ir tikslus – jokio nereikalingo blaškymosi, perfekcionistinė savikontrolė ir laukinis nutrūktgalviškumas ištraukose iš pjesių. Nedzinsko Jano saviironija pasireiškia, kai jis dainuoja Franko Sinatros „My Way“, kaip leidimą sau peržengti ribas ir daryti tai savitai. O sugundydamas žiūrovų salę kartu su juo užtraukti „Gipsy Kings“ dainą „Volare“ jis parodo, kokia įtaigi ir patraukli gali būti jo prieštaringa asmenybė, kurioje aistringai kovoja eros ir thanatos – gyvenimo ir mirties geismai.

Spektaklio eskizą persmelkia stipriai juntama režisieriaus figūra, tikslus ir tvirtas žinojimas, kas ir kaip turi būti. Aiški Fabre’o vizija jau eskizą paverčia baigtiniu kūriniu. Nors scenoje naudojamos paprastos priemonės, viskas yra išgryninta, tiksliai apskaičiuota ir sustyguota, o tai reiškia kokybę, nors jau patikrintą ir pakartotą: „Nakties rašytoją“ kartu su kompozitoriumi Stefu Kamiliu Carlensu bei dramaturge Miet Martens režisierius tokiu pat principu statė Italijoje ir Rusijoje.

Fabre’as – vienas iš vizualiųjų ir scenos menų didžiųjų vardų. Jis yra sukūręs savo originalią ir atpažįstamą meninę ekosistemą su nuogais kūnais, vabzdžiais, ropliais, pelėdomis, kaukolėmis, gėlėmis... 2007 m. festivalyje „Sirenos“ buvo parodytas jo darbas „Rekviem metamorfozei“ – veiksmas vyko gyvomis gėlėmis užtvindytuose Sporto rūmuose. Tada jis buvo gerbiamas ir laukiamas. Dabar Fabre’o apsilankymas Lietuvoje rodo per trylika metų pakitusį visuomenės požiūrį. Patekęs į #MeToo akiratį – dvidešimt jo trupės „Troubleyn“ narių pasirašė jį kaltinantį atvirą laišką, – jis nebėra laukiamas. Belgijoje tebevyksta teisinis procesas, o kai kurių jo darbų, tarp jų ir dvidešimt keturių valandų trukmės „Olimpo kalno“ (2015), gastrolės sustojo ne tik dėl COVID-19. Jo veiklos kryptys gerokai pasislinko į rytus nuo Belgijos – savo planais menininkas pasidalijo per „Open Books“ festivalį Vilniuje.

Jano Fabre’o „Nakties rašytojas“ leidžia Martynui Nedzinskui kurti prieštaringą personažą, kurio taip lengvai neperprasi, nenuteisi ir neišteisinsi, bet kuris gali pakerėti ir sugundyti – sukurti iliuziją ir į ją įtraukti, parodydamas jos grožį, dviprasmiškumą ir pavojų. Kaip sako Fabre’as: „Mano idealas – visada jausti ar turėti iliuziją, kad esu laisvas. Noriu ginti šią iliuziją, iškeliu ją aukščiau visko.“