Kur keliauja neberodomų spektaklių veikėjos?

Elzė Gudavičiūtė – aktorė, pedagogė, menų daktarė. Sukūrė vaidmenis Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Vido Bareikio ir kitų režisierių spektakliuose pagrindinėse Lietuvos teatrų scenose. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenis spektakliuose „Apsivalymas“ (rež. Jurašas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2011) ir „Išvarymas“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011) bei „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. Algimantas Puipa, 2011).

Esi sakiusi, kad „didžiųjų kritinių išgyvenimų atspindys ir yra visa vaidybos esmė“. Ar taip manai iki šiol?

Kaip seniai tai sakiau! Gal prieš dešimt metų. Na, matyt, kad taip. Juk scenoje geras ir patogus gyvenimas nekuriamas. Čia – pažemintų, nuskriaustų, nusikaltusių, baudžiamų, laukiančių Godo, svetimų, ieškančių, kovojančių žmonių atsiskleidimo vieta. Paradoksas, bet ramaus, laimingo, viskuo patenkinto žmogaus istorija scenoje žiūrovams neįdomi. Pasakykit nors vieną pjesę, kurioje visiems viskas gerai. Kuriant vaidmenį nuolat bandoma suvokti, kas gi tam veikėjui negerai, nuo ko jis bėga ar į ką eina, kas yra ta jo vidinė kibirkštis ir kodėl jis taip elgiasi. Aš vadovaujuosi principu – jeigu neturi ką pasakyti ar papasakoti, tai verčiau neiti į sceną.

Man įdomūs gilūs, stiprūs dramaturginiai kūriniai, kai tau, kaip aktoriui, yra galimybė gilintis, ieškoti, o tuomet jau ir atspindėti tai scenoje. Labai pasiilgau tokių darbų. Pasiilgau aktorinio teatro, kuriame aktorius yra svarbus, kuriame galima vaidinti. Labai keistai jaučiuosi, kai režisieriai sako: „Tik jūs čia nieko nevaidinkit.“ Toks jausmas, kad aktorystė kaip profesija paneigiama. Nors gal tai tik pastarojo meto tendencijos. Turiu galvoje šios profesijos esmę. Dabar, atrodo, režisieriams daug svarbiau ne tai, kiek gerai tu esi įvaldęs vaidybą kaip meną, o kiek daug turi įvairiausių įgūdžių. Žiūrima ne į gelmę, o į daugiafunkciškumą. Norėtųsi, kad aktorius scenoje vėl jaustųsi kaip jam palankioje Oikumenoje.

Ar pirmasis Olgos Bachurinos vaidmuo „Žvaigždžių krušoje“ (rež. Varnas, NKDT, 2007) buvo lemtingas? Vėliau sukūrei Olgą „Išvaryme“, Zarą „Apsivalyme“, Eglę filme „Miegančių drugelių tvirtovė“, Džuljetą „Publikoje“ (rež. Varnas, teatras „Utopia“, 2010), Zuzanę „Pabaigos ugnyje“ (rež. Varnas, Jaunimo teatras, 2016), Marą „Apreiškime Marijai“ (rež. Vaitkus, LNDT, 2016) ir daugybę kitų sudėtingų vaidmenų. Kas sieja šias veikėjas?

Taip, pirmasis vaidmuo buvo lemtingas, nes tuomet pajutau, kaip įdomu ir gera vaidinti. Tą spektaklį, kurį sukūrėme kartu su kurso kolegomis, labai dažnai rodydavome Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Dar studijų metais tokia patirtis visam mūsų kursui buvo labai reikšminga. Gintaro Varno režisuotas spektaklis mus suvienijo – tapome stipria komanda, atradome vaidybos džiaugsmą ir, matyt, gavome impulsą išlikti kartu. Dėl to vėliau atsirado ir mūsų „No Theatre“.

Kas sieja mano sukurtus vaidmenis? Hm... Matyt, juos sieja tik tai, kad juos sukūriau aš. Nuo savęs nepabėgsi. Tikiu, kad žmogaus prigimtinė esmė nekinta, bet jis pats keičiasi, jeigu nori keistis, auga, tobulėja, mokosi, tampa išmintingesnis. Norėčiau tikėti, kad vaidmenys mane augina.

Pastebėjau, kad jei tik gaunu kokį įdomų ir sudėtingą vaidmenį, vykstant repeticijoms pati truputį keičiuosi. Matyt, taip yra todėl, kad ieškau ir savo pačios savybių, kurios tiktų kuriamo vaidmens sceninei logikai pagrįsti, netgi stengiuosi jas labiau išryškinti. Taip pati sau patvirtinu, kad mėgstu vaidmenis „ant ribos“. Man patinka, kai vaidmuo nėra paprastas. Spektaklyje „Dekalogas“ vaidinau teatro sargę Vidą. Girta atėjusi į darbą ji komanduoja režisieriui: „Baikit repetuot, vaidinat, kad jūs čia menus spaudžiat, o man dar išplaut po to viską reiks, nematot, kad aš ir taip esu ant ribos!“ Ta riba, tas balansavimas tarp paradoksų, netikėtumų, vis ieškant gyvos sceninės tiesos, man yra kūrybinis variklis.

Ką atradusi jau žinai, kad personažas sukurtas?

Vaidmuo susikuria labai netikėtai ir niekada negali nuspėti, kada jau bus tas laikas, kai jis atsiras. Kiekviename procese tai atsitinka skirtingai, bet kuo daugiau nagrinėju medžiagą, kontekstą, kuo daugiau bandau ne tik mąstydama, bet ir praktiškai, scenoje, tuo didesnė tikimybė, kad jį pavyks sukurti. Dažnai vaidmenims išsirenku muziką, kuri man asocijuojasi su tuo žmogumi. Man svarbiausia pajusti tą žmogų, kurį noriu parodyti žiūrovams, tuomet ir vaidinti jį gera. Gal panašiai jaučiasi dailininkas, kai žiūrovai pagaliau pamato jo sukurtą naują portretą. O žmogaus pajautimas atsiranda ne vien tik išprotaujant, išanalizuojant vaidmens logiką, bet ir iš psichologinių bei išorinių kuriamo veikėjo detalių. Ir kai jau tą vaidmenį pajunti, tada gali vienaip ar kitaip žongliruoti visomis sceninėmis galimybėmis, ne vien tik pjesės tekstu. Tuomet jis tiesiog jau yra. Jis gyvas. Ir jį lengva prisiminti.

Būna vaidmenų, kurie atsiranda tik apsivilkus dailininko sukurtus kostiumus. Man, pavyzdžiui, taip nutiko su Federico García Lorcos „Publikos“ Džuljeta. Aš tiek repetuodavau, įsijausdavau, mąstydavau, o vis nėra, nėra ir nėra to vaidmens. Repeticijoms apsirengdavau tokį storą juodą lietpaltį, o likus kelioms dienoms iki premjeros Juozas Statkevičius atnešė man lengvučius baltus naktinius ir peruką, nusėtą gėlėmis. Apsirengiau, įlindau į spintą, iš kurios per spektaklį išlįsdavau, ir puikiai atsimenu tą momentą, kai supratau, kokia ji, ta Džuljeta. Buvo ir tokių vaidmenų, kurie man „susikūrė“ tik po premjerų, ir tikrai liko nemažai taip ir nesukurtų vaidmenų. Vaidinamų, bet nesukurtų. Todėl sukurti vaidmenį – laimė. Ir tuos vaidmenis, kurie pilnavertiškai sukurti, juos vaidinti ilgus metus nesunku ir juos prisiminti lengva.

Kur keliauja neberodomų spektaklių veikėjos?

Jos keliauja į kūrybinės atminties archyvą. Bet jeigu kada nors vėl prireiktų, manau, užtektų poros dienų, ir viską prisiminčiau, atkurčiau, suvaidinčiau. Rimtas vaidmuo kuriamas ilgai, jis taip paprastai ir nepasimiršta. Išsaugau visus savo užrašus, yra vaizdo įrašai. Iš tikrųjų jau labai daug spektaklių, kuriuose vaidinau, neberodomi, ,,nuimti“. Kai kurių vaidmenų labai gaila, nes buvo ir tokių spektaklių, kurie tik po keletą kartų tebuvo parodyti. Pavyzdžiui, Gintaro Varno režisuotas „Mažutis dinamitas“, Ievos Stundžytės „Ofelijos“, Jono Vaitkaus „Apreiškimas Marijai“, Vido Bareikio „Nematomi monstrai“. Ilgiausiai rodyti du spektakliai: Jono Jurašo režisuotas „Apsivalymas“ ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“, kuriuose vaidinau nuo 2011-ųjų. Labai keista, kai taip ilgai rodomi spektakliai vis dar gyvena. Per devynerius metus tiek daug visko nutinka, pasikeičia aktoriaus asmeninis gyvenimas, o scenoje tu sugrįžti ir tampi tokia veikėja, kokią tuometinė Elzė sukūrė. Nesakau, per ilgą laiką vaidmenys irgi kažkiek kinta. Negali nekisti. Bet specialiai tokiems ilgai vaidinamiems spektakliams ruoštis nebereikia – įdomu, kad vos tik apsirengi tam vaidmeniui skirtais drabužiais, patenki į spektakliui parengtą erdvę, ir vaidmuo sugrįžta.

Kodėl renkiesi pateisinti savo personažą? Ko sieki žiūrovo atžvilgiu?

Kadaise jau esu sakiusi, galiu tik pasikartoti: aktorius turėtų būti savo vaidmens advokatas, ne prokuroras. Ir tai ne mano mintis, taip režisierius Gintaras Varnas mums, studentams, sakė. Ir aš su tuo sutinku. Aktorius turi stengtis suprasti savo kuriamo veikėjo elgesio motyvus, analizuoti jo jausmus, išsiaiškinti jo atliktų, kad ir baisiausių, veiksmų priežastis, kad paskui visa tai galėtų įtaigiai perteikti scenoje.

O jei kalbame apie žiūrovus, tai mano siekis gana paprastas – įtikinamai ir įdomiai papasakoti kuriamos veikėjos istoriją. Aišku, idealiu atveju norėtųsi, kad žiūrovui tai būtų netikėta, kad sukeltų pamąstymų, sužadintų emocijas, jausmus. Bet apie tai juk negalvojama kuriant, tai nutinka natūraliai, jeigu aktorius įtaigiai vaidina. Mane įkvepia ir žavi tie aktoriai, kurie sugeba vaidindami taip pasikeisti, kad žiūrovai juos ne iš karto atpažįsta. Man atrodo, kai žiūrovai nebegalvoja apie aktorių, o mato jo kuriamą veikėją, tai yra didžiausias profesinis įvertinimas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) dėstai vaidybą. Ten apsigynei ir meno daktaro laipsnį, tyrinėjai aktorių ugdymo principus. Kodėl Tau tai įdomu? Ką dar, be technikos, sieki perduoti mokiniams?

Į LMTA įstojau 2005 m. ir vis dar ten lankausi. Akademija – vienas pastoviausių dalykų mano gyvenime. Ir ši Rugsėjo 1-oji jau, ko gero, septyniolikta, kai ten vis einu. Anksčiau – kaip studentė, dabar kaip dėstytoja. Nuo 2013 m. vedu vaidybos paskaitas aktoriams, režisieriams, šokėjams. Man ten patinka, nes visi mokomės tapti ir būti aktoriais, o aš mėgstu mokytis. Ir tai darau: vis dar mokausi – ir dėstyti, ir drauge su studentais išlaikyti stiprią motyvaciją teatro studijoms bei vidinį džiaugsmą, kad esame labai įdomios profesijos bendrakeleiviai. Manau, kad dėstytojas ir studentai – bendra komanda, kuri kartu ieško, analizuoja, dalinasi patirtimi. Tai man suteikia galimybę pamiršti, ką iki šiol jau žinojau, ir pabandyti į jaunųjų kolegų ugdymo procesą pažvelgti kitais rakursais – ne mokyti, o drauge mokytis, ne demonstruoti savo žinias ir įgūdžių bagažą, o ieškoti naujų. Man svarbu ugdyti studentų sąmoningumą ir pagarbą pasirinktai profesijai, lavinti jų estetinį skonį, kūrybiškumą, darbštumą, skatinti kūrybinę drąsą, smalsumą ir stiprinti kiekvieno jų individualią motyvaciją tapti geru aktoriumi.

Pernai sukūrei advokato asistentę Delfin spektaklyje „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT) ir Diotimą Platono „Dialoguose“ (rež. Motiejus Ivanauskas, LNDT). Abiejų spektaklių režisieriai – jaunosios kartos atstovai. Kuo įsiminė šie kūrybiniai procesai?

Abiejų spektaklių premjeros per pandemiją stebuklingai įvyko. Dėl šių aplinkybių buvo papildomų įtampų visai kūrybinei grupei. Po ilgesnės priverstinės pertraukos buvo gera matyti kolegas ir dirbti kartu. Visi džiaugėmės, kad nereikėjo „užšaldyti“ spektaklių, kad galėjome juos parodyti. Vertinu naujas patirtis, buvo įdomu stebėti, kaip kuria Antanas Obcarskas ir Motiejus Ivanauskas. Su jais esu pažįstama jau seniai, tačiau kaip aktorė su režisieriais susitikau pirmą kartą. Šiuose spektakliuose mano vaidmenys savo apimtimi nebuvo dideli ir sudėtingi, todėl bene įdomiausia buvo pažinti kūrybinį procesą ir būti kartu su kolegomis tokiu atsakingu ir trapiu laikotarpiu, kai kiekvieną dieną nežinai, ar nebūsi karantinuotas. Taip, beje, po vieno „Dialogų“ rodymo ir nutiko. Gal tik trisdešimčiai žmonių parodėme spektaklį, o po kelių dienų gavau žinutę iš NVSC, kad savaitę turiu izoliuotis.

Scenoje esi nuo 2007-ųjų – ko išmokė visi šie profesijos metai?

Taip, negaliu patikėti, kad jau keturiolika metų prabėgo. Kur jie ištirpo, nesuprantu. Esu dėkinga gyvenimui už tai, kad leido pažinti šią įdomią profesiją ir pilnatviškai patirti man skirtų vaidmenų įvairovę. Kalbu apie pirmuosius dešimt metų, per kuriuos turėjau galimybę daug vaidinti, dirbti su reikliais ir principingais režisieriais, pažinti brangiausius kolegas ir t.t. Buvo periodų, kai turėdavau po 10–15 spektaklių per mėnesį, kai tekdavo atsisakyti siūlomų naujų darbų, nes fiziškai nebespėdavau. Tai buvo intensyvaus kūrybinio darbo etapas. Na, o keletas pastarųjų metų, ypač pandemija ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro uždarymas remontui, privertė pajusti didžiulę tuštumą ir išsiilgti tos veiklos, kuri man teikia savirealizaciją, kuri įkvepia ir kurioje matau prasmę. Aktorius turi vaidinti, per ilga kūrybinė pauzė kiekvienam scenos žmogui nelengvai išgyvenama. Vien tik vaidybos teorijomis, technikomis, metodais ar dirbtuvėmis ilgai nesidžiaugsi. Be scenos grindų girgždėjimo aktoriumi neišliksi. Įsivaizduokim dantų gydytoją arba lėktuvo pilotą, kurie dvejus metus nedirbo savo įprasto darbo. Negaliu skųstis, nes ir dabar gyvenu pilnavertį gyvenimą, bet profesine prasme esu laukime. Niekada nebuvau naivi, žinojau, kad ir štilio etapas ateina, kad jis daugeliui aktorių neišvengiamas, bet labai tikiu, kad jau turėtų prasidėti naujas kūrybinis ciklas.

Esu intravertė, mieliau renkuosi ne margą žmonių kompaniją, o vienatvę, todėl mažai su kuo išsikalbu, retai lankausi triukšminguose pasibuvimuose. Mažai prasmės teikiu pašnekesiams, nes įdėmus kolegos žvilgsnis ar kilnus studento poelgis, man regis, daug iškalbingesnis, reikšmingesnis. Prisimenu Regimanto Adomaičio frazę, kurią įsidėmėjau dar pirmaisiais studijų metais ir kuri man labai artima: „Kad būtum scenoje laisvas, reikia būti šiek tiek laisvam nuo teatro, tai yra būti šiek tiek virš teatro kasdienybės, intrigų, personažų, savo vergystės teatrui.“ Ko gero, aš kažkaip intuityviai ir stengiuosi taip gyventi.

Ačiū už pokalbį.