Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Ieva Tumanovičiūtė
Suburiantis ir išlaisvinantis judesys
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’24“ (II dalis)
Po sudėtingų pirmos tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programos dalies temų antra renginio savaitė prasidėjo nuotaikingai. Komiškame Belgijoje dirbančios argentiniečių kilmės choreografės Ayelen Parolin spektaklyje „ZONDER“ šokėjai Pietas Defrancqas, Naomi Gibson ir Daanas Jaartsveldas kuria šmaikščius personažus, atliekančius savotišką scenos meno parodiją. Tik iš pradžių galima pamanyti, kad šokėjų judesiai atsitiktinai improvizuoti, bet atsikartojančios jų kombinacijoms parodo, jog viskas kruopščiai apgalvota. Choreografija kuriama iš stilizuotų, staigiai ir pagreitintai atliekamų baleto, liaudies, pramoginių ir klubinių šokių bei įvairių individualių judesio elementų.
Ieva Tumanovičiūtė
Paslaptis, ašis, šauksmas
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’24“ (I dalis)
„Susidurti su paslaptimi“, – taip galima būtų apibendrinti pirmosios šių metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“, vykusio balandžio 27 – gegužės 12 d., savaitės spektaklių įspūdžius. Dar tiksliau – atsidurti akistatoje su tuo, kas gąsdina ir kelia nerimą: ar tai būtų gamtos didybė, ar vienatvė, ar beprotybė, ar nemiga, ar egzistencinė baimė, ar maištas. Pirmieji šeši iš vienuolikos šiemet festivalyje pristatytų kūrinių leido ne tik patirti šiuolaikinio šokio formų įvairovę, bet ir pripažinti ne pačias šviesiausias žmogiškosios būties puses.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIX)
Ankstesniuose laiškuose mūsų išsakytą subtilaus teatro meno ilgesį man atliepė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Šis kūrinys leidžia mėgautis teatrališkumu, kai aktoriai virsta neatpažįstamais personažais, kai tarsi suaugęs vaikas įsitraukti į pasakojimą, panyri į kitą laikmetį ir savitą scenos pasaulį. Pasigėrėjimą kelia kiekvienas tiksliai spektaklio meninę visumą atitinkantis Gintaro Makarevičiaus scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir grimo, Martyno Bialobžeskio muzikos bei aktorių vaidybos elementas.
Ieva Tumanovičiūtė
Įsijausti į kitą
„Dviejų Korėjų susijungimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVIII)
Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.
Ieva Tumanovičiūtė
Emancipacijos nepaliestos
„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senajame teatre
Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVII)
Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.
Ieva Tumanovičiūtė
Subtilus pragaras
Spektaklis „Kiti“
Naujausias aktoriaus Dariaus Gumausko režisuotas spektaklis „Kiti“ (VšĮ „Darbininkai“, 2023) nepanašus į prieš tai buvusius – asmeninėmis, dokumentinėmis patirtimis ir mokslu paremtą kūrinį „Mongolija“ (VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Košunovo teatras (OKT), 2019) apie Dauno sindromą turinčius žmones, visuomenėje matomus rečiau, nei taip turėtų būti, tikroviškomis patirtimis persmelktus „Emigrantus“ (VšĮ „Darbininkai“ ir „Sirenos“, 2020) pagal Sławomiro Mrożeko pjesę bei psichologinę tėvo ir dukters dramą „Detoksikacija“ (OKT, 2021). „Kiti“ išsiskiria išraiškos priemonių subtilumu – ypač Erikos Vizbaraitės sukurtu choreografiniu elementu. Kulminaciniai Jeano‑Paulio Sartre’o pjesės „Užsklęstos durys“ (1944, į lietuvių kalbą išvertė Laima Rapšytė, 1993) momentai perteikiami remiantis ne psichologine vaidyba, bet judesiu ir choreografija, kuri išplečia prasmių ribas ir suteikia kūriniui elegantišką stilių.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVI)
Metams baigiantis daugelis kritikų savo metų teatro geriausiuose paminėjo Milo Rau spektaklį „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. Vien tai, kad „Sirenoms“ pavyko prisikviesti Rau į Lietuvą, yra didžiulis pasiekimas visai teatro bendruomenei. Tačiau galvodama apie šį spektaklį žinau, kad jis man paliko daugiau klausimų nei emocijų. Galbūt dokumentinis teatras ir turi žadinti mintis, o ne jausmus, nes dokumentinio spektaklio forma tam tikra prasme tampa ir jo turiniu. Tokiu atveju dokumentika teatre yra ne pretekstas kalbėti tam tikra tema, o priešingai – pati kalbėjimo prasmė. Kai forma dominuoja, o turinys, įprastu atveju turintis kurti formą, lieka tik žodžiais, spektaklis nepasiekia tos apibendrintos prasmės, kuri net ir svetimą ar itin lokalaus turinio kūrinį priverčia išgirsti kalbant asmenišku ir kiekvienam žiūrovui artimu balsu.
Ieva Tumanovičiūtė
Dideli siekiai
„Neištikimoji“ Vilniaus mažajame teatre
Ankstesniame Vilniaus mažojo teatro (VMT) spektaklyje pagal Ingmarą Bergmaną „Dvasiniai reikalai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2017) sekama autoriumi. Į jo tekstą įsijaučianti aktorė Gintarė Latvėnaitė teatrališkai perteikia vidinį beprotybės apimtos veikėjos pasaulį. Autoriumi taip pat besąlygiškai pasitikima ir į psichologinę vaidybą susitelkiama Vytauto Rumšo režisuotuose spektakliuose „Intymūs pokalbiai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (LNDT, 2019) ir „Rudens sonata“ („Meno fortas“, 2021). Naujame VMT spektaklyje pagal Bergmaną „Neištikimoji“ (premjera įvyko gruodžio 8 d., koprodiuseris VšĮ „Darbininkai“) režisierius Naubertas Jasinskas autoriumi suabejoja. Pokalbiai prieš premjerą žadino lūkesčius, kad su Bergmanu ir jo kūriniu bus diskutuojama. Užmojis įdomus, bet ar pavyko?
