Latvijos teatro vitrina
Lapkričio 11–13 d. teko galimybė pamatyti keturis Latvijos teatro spektaklius – tris Rygoje ir vieną Liepojoje. Latvijos teatro darbuotojų sąjungos kuruojama spektaklių programa siekiama pristatyti šalies teatrą užsienio profesionalams bei stiprinti kultūrinius Baltijos ir kaimyninių šalių ryšius. Iš kelių spektaklių būtų neteisinga daryti kokius nors apibendrinimus apie pastarąjį Latvijos teatro sezoną, tačiau bendrą šių kūrinių vardiklį rasti galima.
Laiškai apie teatrą (IX)
Teatre bendraminčių kelionės, apie kurias rašei, vis retesnės, todėl ypatingos. Bet net ir kūriniuose, peržengiančiuose saiko ribas, pamirštančiuose ieškoti grožio, pasiduodančiuose temos brutalumui ar emocijai, galima rasti vieną kitą patrauklų elementą. Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Infinity“ tokiu tapo mergaitė balkone (Aušra Giedraitytė), gyvenanti savitą gyvenimą, susikūrusi ištisą pasaulį ir pro langą su nuostaba stebinti išorėje vykstančią beprotybę. Tai guodžia, leidžia ištverti, bet neišteisina scenoje vykstančio chaoso, taip ir neatradusio meninės formos, ne lozungais pasakojančios apie autoritarinį režimą Baltarusijoje ir ne tik. Kaip kalbėti apie skaudžiausius dabarties pasaulio įvykius? Štai kur klausimas menininkams.
Apie spektaklį „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“
„Niujorkas“, „Berlynas“, „Tikras gyvenimas“, „Savastis“, „Pagarba sau“ – keli tam tikro amžiaus, tam tikros socialinės ir kultūrinės aplinkos žmonių dėmesį patraukiantys raktažodžiai, susiję su jų svajonėmis. Ivano Vyrypajevo pjesė „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ suręsta iš tokių dvasines ir materialines siekiamybes atspindinčių idėjų tarsi iš prekės ženklų, nurodančių tam tikrus 30–35 metų žmonių norus, tokius kaip: iš tiesų jausti, iš tiesų gyventi, patirti pilnatvę, pajusti save, išgyventi tikrą meilę ir t.t.
„Sirenų“ dienoraščiai (II)
Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje – aktorių.
„Sirenų“ dienoraščiai (I)
Šiuolaikinius klausimus apie kūną ir lytį, kūną ir technologijas, kūną ir ekologiją, kūną ir mokslą, kūną ir protą, kūną ir sielą ir t.t. kelia šiųmetis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Jo tema „Kūnas“ taip pat apima kūną ir teatrą. Nuo seno scenoje nebūtinai vaidina aktoriai – stebuklingai atgyja lėlės ir objektai, valdomi žmonių. 2015 m. „Sirenose“ pristatytame grupės „Rimini Protokoll“ projekte „Remote Vilnius“ žiūrovų kūnai tapo pagrindiniais veikėjais, o projekte „NACHLASS, kambariai be žmonių“ (2017 m. „Sirenos“) istorijas pasakojo erdvės, daiktai ir balso įrašai.
Laiškai apie teatrą (VIII)
Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) – antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.
„Scilė nori būti žmogumi“ Vilniaus mažajame teatre
Skaitydama Paulinos Pukytės tekstus, kartais stebėdamasi klausiu savęs, kaip visa tai, iš ko konstruoja savo kūrinius, ji prisiverčia perskaityti. Pasirodo, iš tiesų kažkur vis dar egzistuoja straipsniai „Kaip suvilioti vyrą“, žmonės rašo kvailus komentarus, papūstalūpės influencerės renka sekėjus, o komercinės televizijos rodo absurdiškas laidas žiūrimiausiu eterio laiku. Kadangi renkuosi tai ignoruoti, mano tikrovėje egzistuoja moterys kūrėjos, knygos, kuriose homoseksualumas funkcionuoja kaip nieko nestebinanti norma, o žmonės stengiasi kurti santykius, nevaidindami ir nežaisdami žaidimų.
Laiškai apie teatrą (VII)
Kaip ir jaunųjų „Žuvėdrą“ Oskaro Koršunovo teatre, Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre taip pat galima laikyti manifestu. Režisierė surinko moterų kūrėjų komandą ir pasirinko #metoo judėjimo iškeltas temas. Šį spektaklį norisi lyginti su Annos Smolar „Sulėtintai“ – Kutkaitės kūrinys teatrališkesnis, suteikiantis aktorėms progą kurti tarsi iš nieko, užsiimti gryna teatro magija, patirti metamorfozes.
Laiškai apie teatrą (VI)
Tavo taikliai aprašytą tarpinę būseną, lydimą abejingumo ir vienatvės, kai sunku įsijausti į kūrinį, teatre pagaliau man nutraukė gegužės 15 d. Jaunimo teatre žiūrėtas Eglės Švedkauskaitės režisuotas premjerinis spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną. Seniai taip mėgavausi kūriniu: traukė ir temos, ir forma.
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“
Per kelis mėnesius šiemet išsitęsusi festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa įspūdingai prasidėjo dar kovo pabaigoje Lietuvoje ilgai lauktu graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektakliu „Transverse Orientation“. Balandį parodytas choreografės iš Pietų Korėjos Eun-Me Ahn darbas „Šiaurės Korėjos šokis“ ir Annos Marijos Adomaitytės kūrinys „Pas de deux“. Didžioji dalis festivalio programos spektaklių, apžvelgiamų šiame straipsnyje, susitelkė gegužės pradžioje. Nepaisant ištęstumo laike, šiųmetė festivalio programa – sugrįžimas į priešpandeminį mastą.