7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kokybiški spektakliai

Latvijos teatro vitrina

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 39 (1446), 2022-12-02
Teatras
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.

Lapkričio 11–13 d. teko galimybė pamatyti keturis Latvijos teatro spektaklius – tris Rygoje ir vieną Liepojoje. Latvijos teatro darbuotojų sąjungos kuruojama spektaklių programa siekiama pristatyti šalies teatrą užsienio profesionalams bei stiprinti kultūrinius Baltijos ir kaimyninių šalių ryšius. Iš kelių spektaklių būtų neteisinga daryti kokius nors apibendrinimus apie pastarąjį Latvijos teatro sezoną, tačiau bendrą šių kūrinių vardiklį rasti galima. Vyrauja ne inovatyvūs formos eksperimentai, bet meninė kokybė, sutelkta į aktorius, jų kuriamus personažus ir estetinę viziją. Visų keturių spektaklių režisieriai – vyrai: Alvis Hermanis, Vladislavas Nastavševas, Elmāras Seņkovas ir Sergejus Golomazovas, o pagrindinės veikėjos – moterys. Skirtingais būdais spektakliai tyrinėja tamsiąją žmogaus ir žmonijos pusę.

 

Jau kurį laiką neteko matyti spektaklio, kuris suteiktų aktoriams progą sukurti tokius ryškius vaidmenis su dramaturginio pokyčio linija, kaip Rygos Michailo Čechovo rusų teatro pastatymas „Tegyvuoja karalienė, vivat!“ pagal anglų dramaturgo Roberto Bolto pjesę (1970). Raudona ir mėlyna scenos pusės, du grimo stalai, dvi aktorės: šioje dualistinėje schemoje atgyja karalienių Elžbietos I ir Marijos Stiuart asmeninės bei politinės kovos. Režisierius Sergejus Golomazovas, nevengdamas ryškių gestų, tokių kaip Franko Sinatros daina „L.O.V.E.“ (Elžbietai – angliška, Marijai Stiuart – prancūziška jos versija), pliušinės šlepetės, teniso žaidimas, Holivudo žvaigždės kostiumai, gyvas anglų buldogas, vaikas bei labai mažo ūgio žmogus scenoje, kuria dinamišką, peripetijų kupiną politinių valdžios žaidimų ir aistringo asmeninio karalienių gyvenimo kaleidoskopą.

 

Už karalienių vaidmenis Dana Bjorka ir Jekaterina Frolova per Latvijos teatro apdovanojimus „Spēlmaņu Nakts“ nominuotos kaip geriausios aktorės. Karalienės vaizduojamos priešingybėmis: Bjorkos Elžbieta I – aukšta, stotinga, su oranžiniu peruku ir raudonu kostiumėliu. Judesiai švelnūs ir ramūs – ji valdydamasi daro tai, ką reikia. Pagrindinis jos kabineto politinis leitmotyvas – „Tyliau, tyliau“. Ji kalba švelniu, prislopintu balsu, mandagiai priima šaltus, racionalius, sau negailestingus, bet šaliai naudingus sprendimus, pamindama asmeninius interesus.

 

Aktorės Frolovos Marija Stiuart iš pradžių rodoma kaip infantili mergaitė, pasiduodanti impulsams ir nuotaikoms, tačiau, kai reikia, gebanti būti tikra karalienė ir priimti būtinus sprendimus. Ji pulsuoja gyvybe ir primena aktorės Audrey Hepburn sukurtą moters-vaiko tipažą: nuolat judri, guvi, tačiau kalbanti žemu, pakeltu ir griežtu balsu. Ji patiria tai, ko atsisako Elžbieta, – meilę, gimdymą, išdavystę ir t.t. Jos priešininkė baltai nugrimuotu veidu atlieka įspūdingą dainą, ant rankų nešdama anglų buldogą, ir groteskiškai juda kaip suaižėjusi lėlė. Elžbieta I – gyvas lavonas, o Marija – gyvenimas ir jausmai. 

 

Skiriasi ir karalienių patarėjai: Marijos – tėviškai rūpestingas (Jurijus Kušpelo), Elžbietos – gudrus taktikas (Dmitrijus Palesas), primenantis daugelį politikų. Žmogiškas santykis priešpriešinamas profesionaliam ir dalykiniam. Rutuliojantis veiksmui ir aštrėjant politinėms kovoms, Marijai jaučiama vis didesnė simpatija kaip aistringai, maištaujančiai moteriai, laisvai sielai, kurią aktorė perteikia šokio judesiais. Tačiau susitvardžiusi Elžbieta taip pat kelia pasigėrėjimą. Viena kita besižavinčios konkurentės pabrėžia priešpriešą tarp vitališkumo ir disciplinos bei kontrolės, taip pat konfliktą tarp noro ir pareigos, įtampą, kurią valdovas jaučia laviruodamas tarp to, kas asmeniška, ir to, kas politiškai naudinga.

 

Spektaklis „Tegyvuoja karalienė, vivat!“ pasižymi konservatyvia forma, geru režisūriniu medžiagos valdymu ir taikliomis detalėmis. Įsimena išoriškai ryškūs ir psichologiškai išplėtoti personažai, kurių tarp meninių eksperimentų galima pasiilgti šiuolaikiniame teatre.

 

Į programą įtrauktas ir praeitą sezoną (2021) Latvijos nacionaliniame teatre režisieriaus Vladislavo Nastavševo sukurtas spektaklis „Nepažįstamieji traukinyje“, išsiskiriantis menine vienove ir raiškos priemonių subtilumu. Film noir stiliumi, kuriam svarbi šviesa ir šešėliai, pasitelkiant tris baltas širmas ant ratų, tiksliai kuriančias erdvinę dramaturgiją, plėtojama kriminalinė istorija apie du nepažįstamuosius traukinyje: vienas jų įtraukia kitą į nusikaltimą. Veikėjai vilki kostiumus ant nuogo kūno ir yra basi – tai jiems suteikia skurdaus teatrališkumo: iš pradžių jie primena Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“ personažus. Vis dėlto vyrų istorija įdomi tik žiūrint į ją kaip į vieno asmens vidinių balsų kovą: tam tikromis aplinkybėmis kiekvienas gali nužudyti, kaip sako veikėjas.

 

Režisierius Nastavševas ir spektaklio dramaturgas Vilnis Vējšas susieja Patricios Highsmith romano „Nepažįstamieji traukinyje“ veikėjus su pačios rašytojos biografija. Įsimintiniausia čia rašymo mašinėlę „draskanti“ aktorės Daigos Kažociņos sukurta rašytoja, jos prieštaringa asmenybė ir kūrybinis gyvenimas. Įdomu žiūrėti, kaip autorė prikišusi stalinę lempa stebi savo personažus, reaguoja į jų veiksmus, bjaurisi jais ar valgydama pyragaitį linksminasi stebėdama istorijos atomazgą. Ji personažų neatjaučia. Scenoje užsimenama ir apie jos homoseksualumą bei mizoginiją kaip mizantropijos dalį. Ji gundomai brauko savo knygos veikėjoms (Inese Pudža) per kojas. O pačios rašytojos istoriją pasakoja gangsteris (Ivars Kļavinskis), vilkintis ilgą juodą paltą.

 

Knygoje „Dienos ritualai: kaip menininkai dirba“ autorius Masonas Currey pateikia Highsmith biografo Andrew Wilsono veikalo ištrauką: „<...> jai labiausiai patikdavo atsipalaiduoti sėdint lovoje tarp cigarečių, peleninių, degtukų, šalia pasidėjus puodelį kavos, spurgą ir lėkštelę su cukrumi. Ji vengdavo bet kokių drausmės apraiškų, o rašydama norėdavo patirti kuo didesnį malonumą. Kaip pati yra sakiusi, susirangiusi kone gemalo poza išties norėdavo susikurti „nuosavą gimdą“.“ Taip pat turėjo priklausomybę nuo alkoholio ir nemėgo žmonių. Kaip teigia Currey: „<...> kartą į kokteilių vakarėlį Londone atvyko nešdamasi didžiulę rankinę, kurioje buvo apie šimtą sraigių, apspitusių įmestą salotų gūžę. Anot jos pačios, tai buvo jos vakaro palydovės.“ 

 

Scenoje rašytoja (kaip ir kiti veikėjai) daug rūko – tai tinka pagal spektaklio stilių ir atmosferą, o veiksmas tarsi vyksta jos vaizduotėje, iš kurios gimsta personažai. Kažociņa kuria itin patrauklią veikėją ir jaučia jai simpatiją, kitaip nei rašytoja savo personažams.

 

Nastavševas meistriškai jungia romano ir rašytojos istoriją, scenos plastiškai persilieja viena į kitą. Labiau už ribinės žmogaus sąmonės analizę ir veikėjų nusikaltimus čia įdomu stebėti estetiškai išgrynintą spektaklio formą, kurioje kiekviena detalė – telefono ragelis, skustuvas ir kt. – tarnauja meninei kūrinio visumai. Darbe sėkmingai susiejama literatūra, kinas ir teatras – pastarojo naudai. Tačiau vis dėlto spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“, nepaisant stipraus rašytojos personažo, psichologinis blogio tyrinėjimas atrodo gana paviršinis, ypač jei lygintume su Alvio Hermanio spektakliu „Post Scriptum“.

 

Blogio temą Hermanis tyrinėja plačiai, jo spektaklis emociškai ir intelektualiai paveikia iš visų stipriausiai. Sumažintoje Naujojo Rygos teatro Didžiosios salės scenoje – posovietinio interjero kambarys su kilimu ant sienos. Hermanio spektaklių scenovaizdžiams būdinga antropologiškai detali aplinka, išgryninta iki estetinio lygmens. Ant sofos sėdi moteris ir žiūri televizorių. Iš jo sklinda minkštoji propaganda – rusiška humoristinė dainelė su politine potekste užkariauti pasaulį. Titruose eina informacija apie veikėją: rusų literatūros mokytoja, penkiasdešimt septynerių metų, gyvena viena...

 

Spektaklio dramaturgijoje Hermanis sujungia cenzūruotą Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai“ dalį ir pagal žurnalistės Anos Politkovskajos straipsnius sukurtą mokytojos, kurios sūnus ir vyras žuvo per 2002 m. Maskvos teatro (miuziklo „Nord Ost“) įkaitų tragediją, kai Vladimiro Putino sprendimu įkaitais paimti žmonės „gelbėti“ paleidžiant nuodingas dujas, istoriją. Žymi rusų aktorė Chulpan Khamatova, palikusi Rusiją dėl karo Ukrainoje, vaidina visus veikėjus. Tarp jų Dostojevskio romano personažą Stavroginą, atliekantį išpažintį dvasininkui Tichonui. Spektaklyje visais lygiais – nuo asmeninio iki politinio – keliamas sąžinės klausimas. Stavroginas kankinasi dėl baisaus nusikaltimo, kurį dabar vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą rusų kareiviai atlieka prievartaudami moteris ir mergaites. Klausimas – nutylėti ar išpažinti – nukreipiamas į tautą, nepripažįstančią ir nepermąsčiusią savo praeities nusikaltimų ir darančią juos toliau šiandien Ukrainoje. Spektaklis tiria visuomenės agresorės, kurioje savų žmonių gyvybė nevertinama, prigimtį. Ir aiškiai pasako, kad nuo povandeninio laivo „Kursk“ nuskendimo (2000), kai laiku nepriėmė tarptautinės pagalbos, Putinas ir toliau skandina savo žmones. Spektaklio veikėja, praradusi viltį ir virtusi bejėge auka, merdi savo bute, skambant Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“, kai už jo sienų vyksta karas.

 

Minimaliomis priemonėmis sukurtas monospektalis „Post Scriptum“ iš mažos vieno buto erdvės pasiekia plačius kontekstus. Viskas prasideda nuo mokinio rašinėlio apie Dostojevskį ir išvirsta į keistos sąmonės, darančios blogį tarsi iš dyko buvimo, iš giluminio noro išmėginti savo ribas ir nuskriausti save taip, kad jau niekada gyvenime nebegalėtum džiaugtis saulės spinduliais, tyrimą. Aktorė Khamatova veda žiūrovus per visus prasminius sluoksnius: jautriai, subtiliai ir švelniai per save perleisdama demonus ir nuskriaustuosius, plėtoja mintį ir sužadina emocijas. Vykstant „Spēlmaņu Nakts“ apdovanojimams ji pripažinta geriausia metų aktore.

 

Liepojos teatro spektaklyje „Grimai“ režisierius Elmāras Seņkovas blogio ir nemeilės temas nagrinėja pasitelkdamas groteską ir parodiją, ryškias spalvas ir estetiškai nederančius elementus. Vaizdas scenoje primena psichodelinius vaizduotės pliūpsnius su šiurkštaus, primityvaus ir juodojo humoro elementais. Tai vienas tų spektaklių, kurie įsibėgėdami gerėja, nors iš pradžių sunku susigaudyti, nes aktoriai kalba judesiais ir nesąmoninga kalba, panaudodami kitų kalbų skambesį: estų, italų, prancūzų, suomių, arabų, lenkų ir kt. Spektaklyje susiejamos brolių Grimmų pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Jonukas ir Grytutė“ bei „Pelenė“. Jauni aktoriai kuria personažų parodijas, veiksmui akompanuoja orkestras, skamba dainos – visa tai balansuoja ties kičo riba, bet kai perpranti spektaklio žaidimo taisykles ir pripratinti prie spektaklio kūrėjų trash’inės (nuo angliško žodžio trash – šiukšlės) vaizduotės, darosi ne tik juokinga, bet ir prasminga.

 

Iš kitų išsiskiria aktoriaus Egono Dombrovskio pasakotojas, kalbantis latviškai ir apatišku balsu paaiškinantis tai, kas vyksta scenoje. Jis seka komiškas siaubo pasakas suaugusiesiems – absurdiškas scenoje ir artimas gyvenimui. Reinio Suhanovo scenografija sudaryta iš daugybės laidotuvių vainikų ir gelbėjimosi ratų, kurių tėvai savo vaikams nepaduoda. Jie palieka vaikus, jų nemyli, artimieji čia kankina vienas kitą ir smurtauja. O Snieguolė vaizduojama kaip autistė mergaitė su ausinėmis, gyvenanti savame pasaulyje, todėl gražesnė už jos nemylinčią pamotę – influencerę, feisbuke pardavinėjančią grožio priemones. Tokios stilistikos darbas svyruoja ties kičo riba, tačiau kūrėjai išlaiko stiliaus vienovę, ir nors atrodė sunkiai tikėtina, finale spektaklis „Grimai“ pasiekia grožį, gelmę ir įgyja prasmių, susijusių su šiuolaikinio žmogaus egzistencija.

 

Spektakliai „Grimai“ ir „Post Scriptum“ buvo nominuoti geriausio šį sezoną Latvijos teatro spektaklio apdovanojimui, bet šiemet Latvijoje geriausio spektaklio, režisieriaus ir dar keliose kategorijose laimėjo Łukaszo Twarkowskio „Rotkho“, kaip 2018 m. Lietuvoje jo „Lokis“, parodęs kitokias vaizdo technologijų teatre galimybes ir kokybę.

 

Iš keturių Latvijoje matytų spektaklių paveikiausi – „Nepažįstamieji traukinyje“ ir „Post Scriptum“, vis dėlto pastarasis emociškai ir intelektualiai paliečia stipriau. Išlaikant aukštą meninę kokybę, jame nelengvu būdu nagrinėjamos aktualios mūsų laikų problemos. Jis žadina sąžinę ir asmeniniu bei politiniu lygmeniu klausia apie atsakomybę už nusikaltimus.

Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Dana Bjorka ir Dmitrijus Palesas spektaklyje „Tegyvuoja karalienė, vivat!“. Rygos Michailo Čechovo rusų teatro nuotr.
Dana Bjorka ir Dmitrijus Palesas spektaklyje „Tegyvuoja karalienė, vivat!“. Rygos Michailo Čechovo rusų teatro nuotr.
Jekaterina Frolova spektaklyje „Tegyvuoja karalienė, vivat!“. Rygos Michailo Čechovo rusų teatro nuotr.
Jekaterina Frolova spektaklyje „Tegyvuoja karalienė, vivat!“. Rygos Michailo Čechovo rusų teatro nuotr.
Dana Bjorka spektaklyje „Tegyvuoja karalienė, vivat!“. Rygos Michailo Čechovo rusų teatro nuotr.
Dana Bjorka spektaklyje „Tegyvuoja karalienė, vivat!“. Rygos Michailo Čechovo rusų teatro nuotr.
Daiga Kažociņa spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“. M. Germane (Latvijos nacionalinio teatro) nuotr.
Daiga Kažociņa spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“. M. Germane (Latvijos nacionalinio teatro) nuotr.
Ivars Kļavinskis ir Daiga Kažociņa spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“. M. Germane (Latvijos nacionalinio teatro) nuotr.
Ivars Kļavinskis ir Daiga Kažociņa spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“. M. Germane (Latvijos nacionalinio teatro) nuotr.
Daiga Kažociņa spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“. M. Germane (Latvijos nacionalinio teatro) nuotr.
Daiga Kažociņa spektaklyje „Nepažįstamieji traukinyje“. M. Germane (Latvijos nacionalinio teatro) nuotr.
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Chulpan Khamatova spektaklyje „Post Scriptum“. J. Deinats nuotr.
Scena iš spektaklio „Grimai“. J. Grinberga nuotr.
Scena iš spektaklio „Grimai“. J. Grinberga nuotr.
Egons Dombrovskis ir Kintija Stūre spektaklyje „Grimai“. J. Grinberga nuotr.
Egons Dombrovskis ir Kintija Stūre spektaklyje „Grimai“. J. Grinberga nuotr.
Scena iš spektaklio „Grimai“. J. Grinberga nuotr.
Scena iš spektaklio „Grimai“. J. Grinberga nuotr.