Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2022 m. spalio 21 d., 10:58

Teatre bendraminčių kelionės, apie kurias rašei, vis retesnės, todėl ypatingos. Bet net ir kūriniuose, peržengiančiuose saiko ribas, pamirštančiuose ieškoti grožio, pasiduodančiuose temos brutalumui ar emocijai, galima rasti vieną kitą patrauklų elementą. Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Infinity“ tokiu tapo mergaitė balkone (Aušra Giedraitytė), gyvenanti savitą gyvenimą, susikūrusi ištisą pasaulį ir pro langą su nuostaba stebinti išorėje vykstančią beprotybę. Tai guodžia, leidžia ištverti, bet neišteisina scenoje vykstančio chaoso, taip ir neatradusio meninės formos, ne lozungais pasakojančios apie autoritarinį režimą Baltarusijoje ir ne tik. Kaip kalbėti apie skaudžiausius dabarties pasaulio įvykius? Štai kur klausimas menininkams.

Dar du teatriniai pavyzdžiai: „Dievų aušra“ (rež. Vladimiras Gurfinkelis, Vilniaus senasis teatras, 2022)  ir „Liudijimai“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Pirmojo stiprybė – mums artima dokumentinio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos istorija, silpnybė – emocinis brutalumas ir manipuliatyvumas, prasidedantis jau metateatrinėje spektaklio pradžioje, kai režisierius (vėliau tampantis valdžios figūra) rodo savo galią aktorėms: scena neapdorota, tiesmuka, sakytum, „pornografinė“, parodanti per daug ir per šiurkščiai. Aktorės, pasakodamos Hannos ir Janos – dviejų moterų kare – istoriją, neišvengia patoso. Šiokį tokį emocinį atstumą kuria tai, kad penkios aktorės pasidalindamos atpasakoja pagrindinės veikėjos istoriją, pastiprintą tradicinėmis, žiūrovų dėmesį palaikančiomis, įtampą ir veiksmą kuriančiomis dramaturginėmis bei režisūrinėmis priemonėmis.

„Liudijimuose“ septynios aktorės liudija septynias ukrainiečių moterų karo istorijas be jokių teatrinių triukų. Manau, tai sąžiningas pagarbos gestas Ukrainos žmonėms, kenčiantiems nuo karo. Dokumentuoti ir liudyti be teatrinio estetizavimo ir žiūrovų plojimų pabaigoje – turbūt viskas, ką šiuo metu gali padaryti teatras, siekdamas parodyti užuojautą nukentėjusiems. Nors savo herojų istorijas aktorės atpasakoja skirtingai, vis dėlto tai – juk ne vaidybos konkursas, ir svarbiausia, kad aiškiai išgirsti visus septynis pasakojimus. Didžiausia darbo stiprybe laikau tai, kad pasakodamos aktorės kuria atstumą su intensyviomis herojų emocijomis ir stengiasi jų nevaidinti. Šiuo atveju spektaklio formos paprastumas, reikalaujantis ir žiūrovo pastangos įsitraukti bei klausytis, man atrodo konceptualus ir tinkamas turiniui, laiku ir vietoje paneigiantis teatro, kaip pramogos, sampratą.

Rimgailė. 2022 m. lapkričio 3 d., 23:58

Rašau tau po Ievos Kaniušaitės spektaklio „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Koks puikus pavadinimas, tiesa? Jau rašiau tau po „Jaudulio“, kad Ivano Vyrypajevo pjesės prašosi tikslių žodžių. Bet ne visada jų gali rasti ne tik versdamas tekstą, bet ir jį rašydamas. Ir jį vaidindamas.

Regis, dalis tų pjesių neturi teatrinio pavidalo – tai tekstas aktoriui, kuris neturi ką vaidinti, kuriam nereikia nieko vaidinti, nes visas jo tekstas tėra aktoriaus pasakojimas apie savo personažą. Tekstas – čia vienintelis svarbiausias dėmuo, todėl turi jo paisyti, nes nepaisydamas gali jį sugadinti. Tiek nedaug režisūros leidžianti pjesė pasirodė ir ši – „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Todėl matyti, kad režisierė daugiau dirbo su tekstu nei su vaizdu. O galbūt tiksliau sakyti – dirbo su vaizdu, stengdamasi nesugadinti teksto.

Mąstant apie daugelį Vyrypajevo pjesių pastatymų atrodo, jog daugiausia, ką galima su jomis nuveikti teatre, – leisti aktoriams perskaityti tekstą, kad žiūrovas „pagautų“ siužetą ir tame siužete identifikuotų kiekvieno personažo tekstinę raišką. Aktorius, žinoma, prideda tekstui emocinės raiškos, tačiau realiai šiose pjesėse jis reikalingas tik kaip įrankis personažui perskaityti. Net negalėčiau sakyti, kad pats personažas yra dramaturginis, kad jis turi tą „kitą“ gyvenimą už teksto. Personažas yra tik tiek, kiek jo yra tekste. Ir tai, viena vertus, išlaisvina aktorių nuo vaidybos, bet kita vertus – įkalina personaže. Nes režisūra čia tampa mėginimu netrukdyti tekstui, o aktorių vaidyba – mėginimu netrukdyti personažui. Kalbu, žinoma, šiek tiek ironiškai, bet, tiesą sakant, skaitydama Vyrypajevo pjeses nematau jų vizualiai, o žiūrėdama spektaklius pagal Vyrypajevo pjeses – matau jas tekstualiai. Ir nesu tikra, ar aš viena žiūrėdama į žmogų matau žodžius, ar tokia ir yra ši dramaturgija. Tačiau prisipažįstu, kad suprantu, kodėl jas norisi statyti: dėl to, ką ir kaip jos pasako. Pažįstamos temos, pažįstami žodžiai, pažįstamas gyvenimas, pilnas tuštybės ir tuštumos. Galbūt pasakojimas apie tokį gyvenimą įmanomas tik per tam tikrą atstumą, kai aktorius kalba apie savo personažą dažniau tardamas „jis“ arba „ji“ nei „aš“. Bet ar pati istorija nuo to nesikeičia?

Ieva. 2022 m. lapkričio 15 d., 12:14

Labai taikliai apibūdinai Vyrypajevo dramaturgiją. Kaip ir „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, panirti į tam tikrą būseną leidžia spektaklis „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, Jaunimo teatras), kurio įspūdžiu norėčiau pasidalinti. Jame taip pat vyrauja pasakojimas apie veikėją, bet paveikiausias vis dėlto vaizdas. Statydamas pirmąjį prancūzų rašytojo Édouardo Louis autobiografiniais motyvais paremtą romaną, Jasinskas renkasi panašų principą kaip ir Antanas Obcarskas spektaklyje pagal trečią autoriaus kūrinį „Kas nužudė mano tėvą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021) – apie socialinį bei dvasinį skurdą kalbėti itin estetiškoje aplinkoje ir scenoje nerodyti nė lašo to purvo, kurį patyrė ir apie kurį pasakoja pagrindinis veikėjas. Obcarsko spektaklyje šis stengiasi suprasti savo tėvą, o „Edžio pabaigoje“ tyrinėja pats save. Pastarąjį spektaklį persmelkia kitokiu besijaučiančio žmogaus vienatvė: Prancūzijos kaime homoseksualus Édouardas jautėsi svetimas, kaip ir tapęs rašytoju tarp elegantiškų Paryžiaus intelektualų.

Spektaklis mane paveikė stilinga, išgryninta estetika ir „rožinės varnos“ melancholija. Gražūs aktoriai, gražūs rožiniai Sandros Straukaitės kostiumai, kuriantys vientisą stilių ir kartu subtiliai atspindintys pagrindinio veikėjo (čia padalinto keliems aktoriams) dalį. Mėlynai apšviesta Sigitos Šimkūnaitės scenografija tapo spalviniu fonu rožiniams kostiumams, ji primena stilizuotą klubų ar šiuolaikinių galerijų poilsio erdvę, kurioje aktoriai pasakodami savo istorijas gali prisėsti, prigulti ar vaikščioti tarsi pakyla. Palubėje pakibęs raumeningas „Atlantas“ – ne tik homoerotinis motyvas, bet ir kultūrinė priešprieša tam, iš kur atkeliavo pagrindinis veikėjas: mama nevedžiojo jo į muziejus, į galerijas, neskaitė knygų. Gintaro Sodeikos muzika sustiprina didmiesčio nakties atmosferą, kurią papildo taurės viskio ir portsigarai.

Šis spektaklis – tarsi trumpametražis teatrinis desertas, leidžiantis pasimėgauti jo estetiniu grožiu, melancholija ir nevulgaria homoerotika. Spektaklio kūrėjai išgalvoja ir į romanu paremtą pasakojimą įterpia scenas tarp Édouardo ir jo leidėjos, sustiprindami jauno rašytojo tapatybės temą: jo vidinę kelionę, kurioje jis atsiskiria nuo savo vaikystės socialinės aplinkos, mokosi priimti savo homoseksualumą ir iš pagrindų perkuria save. Matas Sigliukas vaidina nepriimtiniausią Édouardo dalį – manieringą, švelnią ir tyrą. Matas Dirginčius pabrėžia stipriąją ir kietąją jo asmenybės pusę, Jovita Jankelaitytė – gudriąją ir tą, kuri vaikystėje nesijautė tipiniu berniuku. Įdomiausia, kad aktoriai beveik nevaidina situacijų, bet subtiliai vaidina emocijas ir leidžia jas pajausti žiūrovui.

Rimgailė. 2022 m. lapkričio 18 d., 18:45

Atsakymą į tavo laišką pradedu rašyti teatre, per pertrauką tarp „Versmės“ renginių. Nekalbėsiu apie patį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį, tai būtų pernelyg asmeniška, nes pati jame dirbu jau ne vienus metus. Noriu tik pasidalinti mintimi, išsakyta per diskusiją: žiūrovams vienodai įdomūs ir užbaigti spektakliai, ir „nuogi“ dramaturgijos skaitymai. Šia mintimi, regis, vis dar tęsiu savo ankstesnį laišką, tačiau taip pat ir reaguoju į taviškį.

Anksčiau vykdavo visai nemažai tokių „nuogų“ skaitymų, nes nebuvo taip stipriai gėdijamasi neužbaigtumo. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad režisieriams rūpi labiau ne perskaityti pačią pjesę ir leisti jos vaizdinį užbaigti žiūrovams savo vaizduotėje, o ją tiek „prirežisuoti“, kad tekstas pasislėptų po dar daugiau sluoksnių. Ar dramaturgas parašė nepastatomą pjesę? Ar tiesiog ji liko taip ir neperskaityta?

Žinoma, teatre tikrai esama atvejų, kai spektaklis praplečia dramaturgiją arba ją apskritai sukuria. Turiu galvoje, kad esama dramaturgijos, kuri neegzistuoja be teatro, nes ji nėra vien žodžiai ir tekstas.

Dažniausiai tai per spektaklio repeticijas kuriami tekstai, tačiau tikrai ne vien tik tai. Esama ir pjesių, kurios yra visiškai gryna teatrinė materija ir kaip atskiras tekstas tiesiog neveikia taip, kaip veikia teatre. Jos negali būti perskaitytos tyloje, nes toje tyloje dar nėra „parašytos“. Visi meta- ir inter- tekstai į šias pjeses patenka kuriant spektaklį. Čia tik dar stipriau pajuntu, kokia atsakomybė teatre visuomet tenka režisūrai: ne tik išgirsti, pamatyti, išsiaiškinti ir suvokti, bet ir sugebėti perduoti. Tai, kas asmeniška, paversti tuo, kas būtų universalu. O kiekvienas žiūrovas vėl pavers tai asmenišku. Nuolatinis kismas, nuolatinis judėjimas, nuolatinis... Ar kas nors gali būti gražiau?