7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meilė ar kerštas?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Teatras
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.

Paskutinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Jaunųjų kūrėjų programos konkurso spektaklis „Borderline Queen. Kerštas“, birželio 5, 6 d. parodytas bare „Kablys+Kultūra“, įsiliejo į „Baltic Pride“ festivalio savaitę. Birželio 4–9 d. vyko įvairūs LGBT+ bendruomenės renginiai, konferencijos, diskusijos, filmų peržiūros, vakarėliai, o birželio 8-ąją – apie 10 tūkstančių dalyvių pritraukusios ketvirtosios Vilniuje eitynės „Už lygybę!“. Šis LGBT+ įvykių kontekstas ne tik padėjo pasirodymui „Borderline Queen. Kerštas“, bet ir išryškino kai kuriuos jo trūkumus.

 

Apskritai visi pastaruoju metu LNDT pristatyti jaunųjų kūrėjų spektakliai, tarp kurių trys Jaunųjų kūrėjų programos laureatai – „Orfeo. Miesto šviesos“, „Shell-Ter“, „Borderline Queen...“ ir Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės režisuota „Virimo temperatūra 5425“, atrodo gana seklūs ir drungni. Jie skiriasi išraiškos priemonėmis, temomis ir menine kokybe, tačiau visi yra vienadieniai, t.y. kūriniai, darantys silpną poveikį ir greitai pamirštami, o kaip eksperimentams, jiems trūksta užmojo ir ambicijų. Visi jie trumpi, kameriniai, visais atžvilgiais taupūs – ir priemonėmis, ir prasmėmis. Jiems trūksta svorio. Iš dalies tai gali lemti ir projektinis darbo pobūdis, kai skirtingi kūrėjai (dažnai ir iš įvairių šalių) trumpam susiburia kūrybai, taip prarasdami tęstinumo ir tobulėjimo kartu galimybes. Todėl į kai kuriuos spektaklius galbūt ir reikia žiūrėti kaip į įkvėpimą, paskatinimą, profesinę patirtį patiems menininkams.

 

Šiuos spektaklius taip pat sieja menkas ryšys su žiūrovu, o tai viena pagrindinių dalies jaunųjų kūrėjų (ne tik jau minėtų) problemų. Ko gero, jos priežastis – ne tik turinys, bet pirmiausia nemokėjimas jo perteikti žiūrovui, konkrečiu kūrinio momentu numatant ir režisuojant poveikį bei reakcijas. Rodos, pastaruoju metu teatro kūrėjai vis mažiau galvoja apie žiūrovus ir iš jų tikisi arba atviro geranoriškumo, arba nepagrįstai didelių intelektinių pastangų ir pasirengimo spręsti režisieriaus rebusus. Praraja tarp „scenos“ ir žiūrovų vis didėja, nepaisant išorinių pastangų juos susieti (bendra erdve, įtraukimu ir pan.).

 

Santykis su žiūrovais yra ir pagrindinė „Borderline Queen. Kerštas“ problema, nes iki galo nėra aiškus kūrėjų bei atlikėjų požiūris į juos. Ar siekiama kurti visus priimančią, meilės persmelktą queer bendruomenę, ar vis dėlto pamokyti publiką? Išties, žiūrovui čia ne kartą tenka pasijusti neišmanėliu, į kurį žiūrima šiek tiek iš aukšto ir ne tik bandoma apšviesti apie LGBT+, bet dar ir „kerštaujama“ už priešiškai nusiteikusią visuomenės dalį, nors pats jis jai ir nepriklauso. Rodos, spektaklio kūrėjai iš anksto nuvertina publiką. Galbūt todėl pasirodymo finale vakarėlis neįvyksta ir šokti lieka vos vienas kitas žiūrovas, nors kūrinys planuojamas taip, kad peraugtų į šventę. Kita vertus, gausi prieš spektaklį vykusi viešųjų ryšių kampanija – aiškinamieji straipsniai, interviu, vaizdo įrašai – atliko šviečiamąją funkciją ir kartu nurodė, kad spektaklis skirtas plačiajai publikai, norint ją supažindinti su queer kultūra, o ne pačiai LGBT+ bendruomenei.

 

Pasirodymo „Borderline Queen...“ kūrėjai vietoj teatro erdvės pasirinko baro „Kablys+Kultūra“ „Skatepark“ salę, nes, pasak jų, queer kultūra gimė klubuose. Kita vertus, šį kartą tradicinė teatro erdvė būtų galėjusi pritraukti tą publikos dalį, kurią šis pasirodymas išties nustebintų. „Skatepark“ erdvės centre stovi vonia, toliau ties jos kampais išsidėsčiusios keturios pakylos, ant trijų iš jų nuo pradžių šoka atlikėjai. „Skatepark“ scenoje, dideliame rutulio formos ekrane, projektuojami tiesiogiai filmuojami vaizdai – dažniausiai iš arčiau pritraukiami atlikėjai. Taip pat virš scenos rodomi titrai, nes spektaklis vyksta anglų, lenkų ir lietuvių kalbomis.

 

Prietema, mirgančios spalvotos šviesos, ritmiška muzika kuria klubinę aplinką (šviesų dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorė Monika Sokaitė). Iš pradžių pasirodymo režisierius Maciejus Gośniowskis-Gąsiu kartu su kūrybine konsultante Egle Švedkauskaite, kalbėdami į mikrofonus, ragina žiūrovus ateiti arčiau, klaidžioti po erdvę, prie baro nusipirkti gėrimų ir jaustis laisvai. Susirinkus visiems žiūrovams Gąsiu paaiškina erdvės taisykles: tai nuo homofobijos, transfobijos, seksizmo, diskriminacijos dėl amžiaus laisva vieta, joje laukiami visi LGBT+ asmenys, ir ne tik jie. Galioja pagrindinė taisyklė: į pasirodymo atlikėjas drag karalienes galima žiūrėti, bet negalima jų liesti.

 

Drag karalienės (drag queen) čia svarbiausios. Ekstravagantiška išvaizda, manieromis, judesiais jos peržengia normas, kurdamos laisvą aplinką, priimančią įvairius keistumus. Jos pabrėžia dirbtinumą, žaidimą, maskaradą, ironiją ir taip per camp estetiką ardo heteronormatyvius grožio ir elgesio standartus, kvestionuoja lytį, seksualumą ir tapatybės stabilumą. Lyčių ir seksualumo formų egzistuoja daugiau nei telpa į binarine lyčių vyras – moteris opozicija pagrįstą heteroseksualią sistemą. Lyties ir seksualumo temos neatsiejamos nuo galios veikimo mechanizmų, tarkim, totalitarinių ir autokratinių režimų šalyse alternatyvi lyties ir seksualumo raiška represuojama. Queer kultūra visada kelia galios klausimą ir kovoja už įvairovę bei kitoniškumą pripažįstančią demokratiją.

 

Spektaklio „Borderline Queen...“ kūrėjus įkvėpė Edwino A. Abbotto knyga „Plokščiažemė“ („Flatland: A Romance of Many Dimensions“, 1884), joje autorius aprašo griežtą, hierarchinį plokščių figūrų visuomenės modelį, sunkiai kintantį, nes aukštesni sluoksniai nenori atsisakyti privilegijų. Šiandien queer kultūra priešinasi vidutinio amžiaus heteroseksualaus vidurinės klasės baltojo vyro dominavimui: jo poreikius atspindi Vakarų kultūra, meno kanonai ir kt. Griežtas lyčių skirstymas taip pat užtikrina šio subjekto pirmenybę: ką tik gimusiam individui priskiriama viena iš dviejų lyčių, o kartu su ja – ir atitinkami visuomenės lūkesčiai bei normos. Tačiau šią sistemą ardo queer asmenys, kurių lyties tapatybei apibūdinti neužtenka vyro ir moters kategorijų ar kurių lytis neatitinka jiems priskirtos gimus, ar kurių seksualumas nepaklūsta heteronormatyviai tvarkai.

 

Pasirodymo veiksmą pradeda iš vonios pakylanti Ka Katharsis, ji segasi sijoną, korsetą, aunasi aukštakulnius, tai daro judėdama tarp žiūrovų nuo vienos platformos prie kitos. Be to, ji filmuoja save ir lenkiškai sako meilės nepatyrusios Merginos-Vėlės Zosės monologą iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“, pabrėždama liūdesį, vienatvę, melancholiją ir atskirtumą – būsenas, būdingas prie heteronormatyvios sistemos nepritampančiai, tačiau savęs dar neatradusiai asmenybei. Nors kiekvienas spektaklio atlikėjas turi atskirą giją, visi kartu jie kuria bendrą dramaturginę liniją apie savo tapatybę suvokiantį ir atrandantį vaikiną. Jį įkūnija Deniso Kolomyckio personažas. Finale šokdamas jis nusirengia marškinius, kelnes, apsiauna aukštakulnius ir atranda savo karalienę. Pradžioje atlikėjai dėvi metalines, narvus ir šarvus primenančias gyvūnų kaukes: queer asmenys visuomenės hierarchijoje – nelyg egzotiški gyvūnai cirke, į kuriuos įdomu pažiūrėti, tačiau jie atskirti ir izoliuoti pogrindžiuose ar priversti maskuotis viešojoje erdvėje.  

 

Pagrindinę spektaklio istoriją papildo skirtingos dalys – komiškas, burleskiškas Twoja Stara (Tavo Močia) pasirodymas, Brigidos Gruodytės šokis, pasižymintis „Waacking“ ir „Vogue“ stilių elementais, stereotipinių moters lyties bruožų vardijimas, laida „Vyro vonia“ bei į homofobiško visuomenės „viršbalso“ klausimus atsakinėjantys atlikėjai. Visos tekstinės dalys (dramaturgas Łukasz Gazur) yra svarbios, atkreipiančios dėmesį į visuomenėje vyraujančius lyčių ir seksualumo stereotipus, tačiau daug kartų girdėtos, be to, nėra paliečiami gilesni ir prieštaringesni klausimai bei patirtys. Kita vertus, kol visuomenėje yra nesąmoningų narių, stiprėja dešiniosios jėgos, žmogaus teisių gynėjams tenka kartoti tuos pačius dalykus. Todėl vienose homofobiškiausių Europos šalių – Lenkijoje ir Lietuvoje – svarbu apie tai kalbėti. Kaip sako Gąsiu: „Jei mūsų šalys galės bendradarbiauti tokia tema kaip queer – tai bus didžiulis žingsnis į priekį.“

 

Kūrinio kulminacijoje pasirodo Lolita Zero (Gytis Ivanauskas). Dvi jos dainos „Get Frighten“ ir „Borderline Queen“ bei išsilaisvinančio Kolomyckio veikėjo šokis-viliotinis pagal grupės „Reamonn“ dainą „Supergirl“ yra paveikiausios kūrinio vietos – čia kyla emocijos, laisvės pojūtis, noras šokti bei subtiliai žadinamas seksualumas. Reikia pasakyti, kad visi judesio ir šokio intarpai pasirodyme buvo įtaigesni nei žodiniai, kurie neišvengdavo tiesmukumo. Kaip ir paskutinis nuostabiosios Lolitos Zero monologas, perrašytas iš „Plokščiažemės“ poskyrio apie netaisyklingas figūras, jame ryški skirtis tarp „mes“ ir „jie“. Kadangi mes, queer, egzistuojame, jiems teks susitaikyti ir išmokti gyventi šalia mūsų, sėdėti kartu teatre ir apsipirkti vienoje parduotuvėje. Tačiau atrodo, kad abu pasirodymo vakarus tų priešiškai nusiteikusių „jų“, kuriems galima būtų įrodyti, kad „mes“ esame, tarp susirinkusiųjų nebuvo, todėl priešiški tapome mes.  

 

Nors džiaugiuosi šia iniciatyva ir palaikau jos kūrėjus, norėtųsi tikėti, kad mes, LGBT+ bendruomenė, jau pasiekėme tašką, kai niekam nebeturime ko nors įrodinėti, o galime tiesiog pasakoti ir pereiti prie gilesnių, prieštaringesnių temų. Šį pojūtį sustiprino „Baltic Pride“ renginiai ir tos savaitės atmosfera Vilniuje. Ji, žinoma, apgaulinga, tereikia išsivaduoti iš sostinės burbulo. Tikiuosi, kad „Borderline Queen. Kerštas“ bus atspirties taškas plėtoti queer scenos meną. Pasak Gąsiu, vienas iš projekto tikslų – paskatinti burtis Lietuvos queer menininkus į bendruomenes ir kurti kartu. O pabaigai – manau, kad meilė vis dėlto geriau nei kerštas.

Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Maciejus Gośniowskis-Gąsiu spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Maciejus Gośniowskis-Gąsiu spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Maciejus Gośniowskis-Gąsiu spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Maciejus Gośniowskis-Gąsiu spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Brigida Gruodytė spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Brigida Gruodytė spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Ka Katharsis spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Ka Katharsis spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Twoja Stara spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Twoja Stara spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Twoja Stara spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Twoja Stara spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Lolita Zero spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Lolita Zero spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Lolita Zero ir Twoja Stara spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Lolita Zero ir Twoja Stara spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis spektaklyje „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borderline Queen. Kerštas“. D. Matvejevo nuotr.