Vaikai žaidžia suaugusiųjų jausmus

Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (2017) liudija, kad meilė vis dar gali būti paveikaus meno kūrinio pagrindas, o jausmų niuansai – atskleisti apie žmogaus būtį ką nors svarbaus. Atmintyje taip pat iškyla subtilus ir jautrus Wong Kar-wai’aus „Meilės laukimas“ (2000). Prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ (2013) irgi leidžia tyrinėti jausmus ir emocijas. Dvidešimtyje komiškų, melodramatiškų, banalių, ironiškų, absurdiškų, siurrealistinių ir kt. scenų apie tarpusavio santykius palikta erdvės ir subtiliems jausmų niuansams bei melancholiškai atmosferai. Fragmentiškoje pjesėje dera dirbtinumas ir tikrumas, joje šmaikščiai pašiepiamos santykių klišės, perimtos iš literatūros, kino, televizijos. „Jaučiuosi kaip seriale“, – sako vienas veikėjas. Kita vertus, ji poetiška ir įtaigi, o svarbiausia – tikroviška. Šių įvairių scenų koliažas verčia prisiminti šarmingą skirtingų režisierių trumpametražių filmų rinkinį „Myliu tave, Paryžiau“ (2006). Taip pat – filmą „Meilės širdis“ (rež. Łukasz Ronduda, 2017), kuriame stilingai susipina dviejų menininkų santykiai ir kūryba. Filme vaidina Jacekas Poniedziałekas, vienas iš Krzysztofo Warlikowskio teatro aktorių. O šis režisierius geba itin jautriai ir kartu stilizuodamas populiariųjų medijų kičą užčiuopti žmogaus jausmus. Łukaszo Twarkowskio „Lokyje“ aktoriai Airida Gintautaitė ir Darius Gumauskas paveikiai atkuria poros jausmų niuansus ir užkrečia ilgesio melancholija. Tačiau apie tarpusavio santykius kalbėti kitaip – atsiribodami nuo jausmų – pasirinko Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Dvi Korėjos“ kūrėjai.

Per kūrybines dirbtuves 2017 m. Klaipėdos festivalyje „Jauno teatro dienos“ (JTD) scenas iš Pommerat pjesės statė jauni režisieriai. Iš jų Kamilė Gudmonaitė buvo pakviesta kurti spektaklio Klaipėdos jaunimo teatre. Premjera įvyko 2018 m. spalio 14 d., o gruodžio 6-ąją „Dvi Korėjos“ gastroliavo Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Santykių temą spektaklio kūrėjai tiria priešingai nei anksčiau išvardyti menininkai, t.y. neatskleisdami jausmų subtilybių, niuansų, nekurdami ilgesio, vienatvės, laukimo ir kitokios atmosferos. Kūrinyje vyrauja distancija, o situacijos nužymimos punktyriškai, tarsi į įvairias meilės apraiškas bandyta pažvelgti racionaliai ir kritiškai, tačiau kai kalbama apie jausmus, manau, tai ne visai pasiteisina. Pasak Gudmonaitės, „pradėjus dirbti su šia pjese, daugeliui mūsų įvyko atmetimo reakcija. Vis dėlto apie meilę kalbėti šitaip tiesiogiai yra labai keista.“ Atstumas tarp aktorių ir dramaturgijos spektaklyje juntamas iki šiol, nors pačia pjese čia remiamasi tik iš dalies.

Iš dvidešimties pjesės scenų spektaklio kūrėjai atsirinko dešimt ir sukūrė dar penkias. Tai iš esmės nekeičia fragmentiško pjesės pasakojimo koncepcijos, tačiau didžioji dalis intarpų aktoriams reikalingi tiesioginiam ryšiui su publika užmegzti. Juk kiekviena Pommerat scena yra autonomiškas pasaulis, atskirtas nuo žiūrovų. Pjesėje vyrauja dialogai, o spektaklis prasideda monologu, kuriame mergina (Laima Akstinaitė) su žiūrovais dalinasi savo laimės receptu, tačiau kontakto vis dėlto neatsiranda. Po šio atviro kreipimosi į publiką eina keturios pjesės scenos, kuriose aktoriams iki galo nepavyksta greitai „įšokti“ į reikiamą situaciją ir per trumpą laiką sukurti atskiro mikropasaulio. Šeštoje spektaklio scenoje įvedamas judesys: per nebylų šokį susitinka kunigas ir prostitutė. Judesį iliustruoja moterų choro daina apie uždraustą meilę: „Man neleista tavęs liesti, mylėti ir t.t.“ Ji skamba ir kitoje nebylioje judesio scenoje, kurioje mergina su vestuvine suknele (Ieva Pakštytė) ir vaikinas (Simonas Lunevičius) vejasi vienas kitą, iš pradžių linksmai, vėjavaikiškai, kol jų judesiai perauga į geismo žaidimą ir pagaliau – į kovą. Vis dėlto įvairios medijos kol kas organiškai nesusijungia į visumą, o skirtingos išraiškos priemonės ne papildo, bet atkartoja viena kitos prasmes.

Vilniuje rodytame spektaklyje energija atsirado tik ties jo viduriu, kai per komišką stand-up’ą Paulius Pinigis užmezgė ryšį su žiūrovais. Jis tarsi klounas šaipėsi iš savo kūno, komiškai baisėjosi savo išvaizdos, anot jo, trūkumais, dėl kurių jis negali būti geidžiamas. Per kitą interaktyvų epizodą – televizijos laidą – vedėja (Vaiva Kvedaravičiūtė) su konsultantu porų suderinamumo klausimais (Donatas Želvys) bendrauja per skaipą, t.y. per ekraną, o jis žiūrovams atlieka testus. Ši parodija nėra iš „skaniųjų“ ir tai lemia, kad šiame spektaklyje atkurdami populiariąsias medijas kai kurie aktoriai pradeda vaidinti besimaivančius kvailelius. Vis dėlto šie interaktyvūs intarpai per juoką sukuria ryšį tarp scenos ir žiūrovų salės, todėl po to einančios scenos iš Pommerat pjesės atrodo įtikinamesnės. Taip spektaklio struktūroje išryškėja epizodai „Meilė“ ir „Atmintis“, išreiškiančios kūrėjų poziciją. „Meilėje“ atsiskleidžia, kaip skirtingai žmonės ją supranta, o „Atmintyje“ ji patiria išbandymą, kai angeliškos kantrybės vyras prižiūri savo sergančią žmoną. Šioje scenoje aktoriai įtikinamai suvaidino po vieną emociją: ji – nuostabą, o jis, atidžiai ją perrengdamas ir tiesiai ant scenos grindų lankstydamas jos drabužius, – švelnų rūpinimąsi.

„Dviejose Korėjose“ neapleido pojūtis, tarsi vaikai vaidintų suaugusiųjų jausmus, t.y. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai (be minėtų, taip pat dalyvavo Rugilė Latvėnaitė, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė ir Marija Žemaitytė) išties atrodė labai jauni jausmų niuansų išraiškos atžvilgiu. Paradoksalu, kad Valentino Masalskio išugdyti aktoriai „paslydo“, atrodytų, ant paprastų, kasdienių emocijų raiškos. Pommerat ne visose scenose įvardija veikėjų amžių, tačiau dalies jų personažai yra įžengę į penktąją ar šeštąją dešimtį, tad jaunieji aktoriai geriau jautėsi savo pačių sukurtuose epizoduose. Tačiau problemos priežastis greičiausiai yra ne gyvenimo patirties, bet būtent vaidybos technikos stoka. Iš fragmentų sudėliotas spektaklis tapo papildomu išbandymu aktoriams, kurie turėjo greitai sukurti ir keisti personažus. Čia nėra kelių valandų veikėjui atskleisti – tarsi kino aikštelėje reikia staigiai pasiekti atitinkamą būseną, kaip, tarkim, meistriškai daro Warlikowskio aktoriai „Varšuvos kabarete“. Tad „Dviejose Korėjose“ aktoriai svyruoja tarp buvimo savimi kol kas jiems per sudėtingose aplinkybėse ir personažų kūrimo, todėl viskas paprastinama, kol iš tiesų suprastėja ir retkarčiais net tampa vulgaru, nes situacijos ir veikėjai netenka prieštaringumo.  

Tai pirmas kartas, kai Gudmonaitė kuria ne su savo studijų bendražygiais, kurių dalis keliavo iš spektaklio į spektaklį. Pavyzdžiui, „Keturiuose“ aktoriai Mantas Zemleckas, Danas Kamarauskas ir Gytis Laskovas, su kuriais ji dirba nuo savo debiutinio spektaklio „Sapnas“, mėgaudamiesi vaidina įtaigius, dokumentiškai tikroviškus personažus, primenančius tris skirtingas Vandalo iš „Išvarymo“ versijas. Tiksli ne tik personažų išvaizda ir fizinė raiška, bet ir jų socialinę aplinką apibūdinanti kalbos maniera – akcentas, slengas ir rusicizmai. Tad režisierės kūryba liudija, kad ji moka sudominti aktorius tema ir veikėjais.

Iki šiol Gudmonaitės spektakliai, išskyrus maištingąjį „Trans Trans Trance“, pasižymėjo minimalistine estetika. Taupiai buvo naudojamos spalvos, išlaikomos griežtos, simetriškos kompozicijos bei siekiama vientiso kūrinio stiliaus. „Dviejose Korėjose“ Paulės Bocullaitės scenografija taip pat kuria simetrišką ir tvarkingą erdvę, tačiau nuolatinis dviejų didelių baltų širmų perstumdymas ypatingai jos nepakeičia, todėl atrodo beprasmis, o arti scenos sėdinčiam žiūrovui jis lemia tik tai, ar kitoje scenoje aktoriai bus matomi geriau, ar prasčiau. Pjesėje veiksmo vieta nužymima keliais lakoniškais žodžiais, bet spektaklio kūrėjai pasirinko abstrakčią erdvę. Tik retkarčiais ją padeda konkretizuoti garsai. Nors iki šiol Gudmonaitės spektakliuose muzika būdavo ypač svarbi, šiame ji (kompozitorius Mantvydas Pranulis) pasirodė blanki, tačiau įsiminė elektroniniai garsai ir minėta moterų choro daina apie uždraustą meilę. Gal tai taip pat lėmė nedidelis nuotolis nuo scenos, bet šį kartą daugiausiai abejonių kėlė kostiumai (dizainerė Aistė Radzevičiūtė), ypač tie, kuriais bandoma imituoti ar parodijuoti eleganciją. Todėl vizualiai spektaklis atrodo skurdžiai, tarkim, kad ir moterų apavas, sukurtas tarsi pasiskolinus idėją iš paauglių žurnalų: pakanka ant aukštakulnių batelių prakirpus skyles apsiauti ilgas kojines, ir bus auliniai batai, – deja, ši iliuzija neveikia net teatre. Kostiumai sustiprina įspūdį, kad esi studentų spektaklyje, o jį papildo aktorių vaidyba ir jiems reikalingas įvairus rekvizitas: nešiojamasis kompiuteris, užkandžiai, taurės.

Iki „Dviejų Korėjų“ svarstydama, kas sieja  Gudmonaitės  spektaklius, priėjau išvadą, kad teatre ji atlieka eksperimentus su žmogaus tapatybe. „Sapne“ (2014) ją veikė hierarchinė galios sistema, „Kelionėje į Tandadriką“ (2015) – buvimas bendruomenėje, spektaklyje „Dievas yra DJ“ (2015) – virtualioji erdvė, „Timone“ (2016) – priklausomybė nuo įvaizdžio ir materialiųjų gėrybių, „Trans Trans Trance“ (2017) – lytis, o „Keturiuose“ (2018) – socialinė realybė ir vyriškumo stereotipai. Kiekviename spektaklyje klausiama, kas aš esu: mokinys, bendruomenės narys, virtualybės dalyvis, viešasis asmuo, moteris ar vyras? Ir kaip ugdymo institucijos, visuomenė, virtualioji erdvė, viešoji nuomonė ir lyčių vaidmenų normos formuoja tapatybę?

Šie klausimai keliami skirtingos formos režisierės spektakliuose, kurių dramaturginis pagrindas varijuoja nuo klasikinės Williamo Shakespeare’o tragedijos („Timonas“), moderniosios Augusto Strindbergo dramos, sujungtos su Eugène’o Ionesco absurdo pjesės fragmentu („Sapnas“), iki šiuolaikinės Falko Richterio dramaturgijos („Dievas yra DJ“) bei prozos kūrinių ištraukų inscenizacijų: Vytautės Žilinskaitės pasakos vaikams („Kelionė į Tandadriką“) ir šiuolaikinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ („Keturi“). O spektaklio „Trans Trans Trance“ dramaturgija nesiremia konkrečiu kūriniu ir yra sukurta pačių autorių. Tokią įvairovę iš dalies lėmė spektaklių gimimas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, susijęs su studijų užduotimis. Kita vertus – režisierės nusiteikimas: „Su kiekvienu nauju spektakliu noriu paneigti tai, ką atradau ar sukūriau buvusiame. Pavyzdžiui, (...) „Dievas yra DJ“ buvo „Sapne“ sukurtos estetikos griovimas. „Trans Trans Trance“ griauna tai, ką stačiau „Timone“.“ Tačiau formos įvairovė netrukdė Gudmonaitės kūriniuose išryškėti tapatybės tyrimo motyvui.

„Dvi Korėjos“ tik iš pirmo žvilgsnio išsiskiria iš režisierės kūrybos – formos atžvilgiu spektaklyje susijungia įvairios jau anksčiau atrastos išraiškos priemonės. O šį kartą tirti, regis, siekta meilės tapatybę, tačiau eksperimentas nepavyko visai taip, kaip tikėtasi.