Autorius: Paulina Nalivaikaitė

Paulina Nalivaikaitė

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.

Paulina Nalivaikaitė

Įspūdžiai iš Klaipėdos kamerinio orkestro koncertų

„Mūsų kolektyvo požiūris į darbą, muziką, klausytoją, kultūros procesus yra labai dinamiškas“, – viename interviu teigė violončelininkas ir Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus. Klaipėdos koncertų salėje reziduojantis kolektyvas sostinėje nėra dažnas svečias, tačiau neseniai turėjome galimybę net du kartus Vilniuje išgirsti šį kolektyvą, atliekantį kardinaliai skirtingų stilistikų programas. Spalio 26 d. Šiuolaikinio meno centre jis atliko šiuolaikinės muzikos programą „Gaidos“ festivalyje, o lapkričio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje griežė baroko ir ankstyvojo klasicizmo kompozicijas. Tokios repertuaro priešybės suteikė šansą pademonstruoti nepaprastą dinamiką chameleoniškai keičiant stilistinį rūbą.

Koncertas Filharmonijoje – tai priešpriešų plotmė: tėvas vs sūnus (Johannas Sebastianas Bachas prieš Carlą Philippą Emanuelį Bachą), barokas vs klasicizmas, solistai vs orkestras. Pastaroji priešybė tą vakarą raiškiausiai formavo KKO įvaizdį, ir apie šią antitezę kalbėti  vertėtų plačiąja prasme: tiek apie orkestro ir solistų sąveiką, tiek apie santykį tarp kūrinių su solistais ir kompozicijų, skirtų vien orkestrui. Koncertą pradėjusiam J.S. Bacho Contrapunctus I iš „Fugos meno“ pasirinktas santūrus ir švelniai dainingas skambesys, sklandžiai jungiant temos garsus į tekančią vienovę. C.Ph.E. Bacho Simfonija styginiams Nr. 5 h-moll, priešingai, atskleidė veržlią kolektyvo energiją ir gebėjimą tiksliai išartikuliuoti „rokokiškai“ vingrius smulkios ritmikos bei įmantrios melizmatikos kupinus pasažus, tad ši išpuošta, tačiau harmoniškai ir faktūriškai skaidri muzika nuskambėjo lengvai. Tiesa, retkarčiais sinchroniškumo visgi pritrūkdavo. J.S. Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur buvo jaunatviško polėkio apraiška, neapleidžiant baroko stilistikos pajautos. Klausantis J.S. Bacho Koncerto dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll, taip pat C.Ph.E. Bacho Koncerto violončelei a-moll, priešingai, lengvumo pojūčio nebeliko – jį abiem atvejais eliminavo prie orkestro prisijungęs solistų matmuo. Didžiausias Koncerto dviem smuikams kliuvinys, manyčiau, buvo solistų nesurastas bendras skambesio vardiklis – Lino Valicko ir Aido Strimaičio smuikai griežė pernelyg skirtingai garso artikuliavimo ir gilumo, spalvos ir net intonavimo aspektais. O klausantis Mindaugo Bačkaus, atliekančio Koncerto violončelei solo partiją, kliuvo vietomis grubokas garsas ir dėl pasirinkto itin gyvo tempo neretai kiek suvelti pasažai, apsunkinę kūrinio įspūdį. Tad solistų ir orkestro akistatoje šiuo atveju „laimėjo“ pastarasis.

Paulina Nalivaikaitė

Lietuvos ansamblių tinklo koncertas festivalyje „Gaida“

Šių metų „Gaidos“ festivalio motto – „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Global LT“ – toks abstraktus ir universalus, kad, ko gero, tiktų bet kokiam Lietuvoje rengiamam festivaliui, kurio repertuarą sudaro ir lietuviški, ir užsienio kompozitorių darbai. Pernelyg nesigilinant, kiek tema iš tiesų atskleidžia šiųmetę festivalio kryptį, galima paminėti, kad globalios Lietuvos gija ryškiai išniro bene vienintelį spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kur vyko Lietuvos ansamblių tinklo (LAT) koncertas. Jame išgirdome penkių svetur gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozicijas.

LAT suburtas siekiant skleisti šiuolaikinę muziką, o kartu suteikti galimybę atlikėjams specializuotis būtent šioje sferoje. Ne vieną kolektyvą ir atskirus muzikantus jungiantis tinklas – lyg lankstus ir dinamiškas organizmas, prisitaikantis pagal koncerto programos instrumentarijų, taigi parankus ir atlikėjų tobulėjimui, jie įgauna patirties ne komfortiškai grodami savame ansamblyje, o muzikuodami su menkiau pažįstamais muzikantais. Šią atlikėjų platformą inicijavo kompozitorius Vykintas Baltakas, jis yra tinklo meno vadovas ir dirigentas. Puiku, kad šis kūrėjas, matydamas poreikį, suburia Lietuvos atlikėjus bendrai veiklai, nors pats nuo 1993 m. gyvena užsienyje. Džiugina ir tai, kad LAT jungia tokius brandžius kolektyvus kaip trio „Kaskados“, styginių kvartetas „Chordos“, Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas. Minėtame koncerte turėjome galimybę išgirsti pastaruosius du ansamblius ir kitus atlikėjus, kurie parengė programą iš septynių lietuvių kompozitorių kūrinių. Bene labiausiai tą vakarą nudžiugino kokybiškos interpretacijos. Akivaizdu, kad koncertavusiems atlikėjams šiuolaikinė muzika jau yra tapusi savastimi. Skambėjo ne vienas kūrinys, kurio partitūrose užfiksuoti precizikos reikalaujantys puantilistiniai motyvų „dūriai“, poreikis įsiklausyti į kitą ir išgauti subtilų garsą. Muzikantai visa tai įgyvendino, paliudydami, kad ne veltui dauguma jų yra pripažinti kamerinės muzikos interpretatoriai.

Paulina Nalivaikaitė

Projektą „Skambantys kūnai“ prisiminus

Apie muzikos edukacijos padėtį mūsų šalyje (neskaitant muzikos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų) nėra smagu kalbėti – vieša paslaptis, kaip vyksta muzikos pamokos vidurinėse mokyklose. Požiūris, kad ši meno šaka nėra verta pastangų ją giliau pažinti ir, kaip ir kitos meno šakos, nėra vertas dėmesio rimtas mokslas, lemia ir tolesnį muzikinį neraštingumą. Natūraliai atmetama ir šiuolaikinė muzika kaip „nesuprantama“ (nes nėra teorinių pagrindų ją suvokti) ir svetima (nes pažintis su akademine muzika chronologiškai dažniausiai baigiasi romantizmu). Todėl visuomet džiugina konceptualūs projektai, siekiantys patraukliai šviesti platesnę auditoriją.

Projektas „Skambantys kūnai“ orientuotas ir į nevienakryptį švietimą, ir į meninį rezultatą. Spalio 2 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyko šio projekto kūrybinių rezultatų „ataskaita“ – koncertas, kuriame pristatytos šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Čia muzika jungiama su vizualiaisiais menais ir medicina: kūriniai atspindėjo skirtingų žmogaus organų veiklą. Pastarasis aspektas, viena vertus, kuria netikėtą tarpdiscipliniškumą ir skatina bendradarbiauti tolimomis laikomų sričių atstovus; kita vertus – tai dar viena švietėjiška šio projekto misija, ne mažiau svarbi ugdant ne tik meniškai sąmoningą, dvasingą, bet ir fiziškai sveiką visuomenę. Svarbu paminėti, kad koncertas nebuvo baigtinis projekto produktas – artimiausiais mėnesiais numatomos skambėjusių kūrinių audiovizualinių versijų instaliacijos medicinos bei švietimo įstaigose. Smalsu, kaip ši idėja bus įgyvendinta, nes tam, ko gero, reikėtų erdvių, atskirtų nuo aplinkos triukšmo, idant muzikai ir supančiam fonui nereikėtų konkuruoti trukdant vienas kitam. Dar vienas dalykas – koncerte prieš kiekvieną kūrinį buvo rodomas trumpas videofilmas su kompozitorių konsultavusio mediko komentarais apie pasirinkto žmogaus organo veiklą ir reikšmę. Man regis, švietimo aspektu tai esminis informacijos šaltinis, nes jau vėliau kūrinys skamba su vizualizacija, kuri be medicininio konteksto nėra pakankamai pajėgi ištransliuoti ir menines, ir sveikatinimo intencijas. Todėl veikiausiai vietoje videofilmo, spėju, turėtų būti parengti konkretaus kūno organo veiklos ir audiovizualinės kompozicijos sąsajų komentarai.

Paulina Nalivaikaitė

Pianisto Leonido Dorfmano rečitalis Taikomosios dailės muziejuje

Paulina Nalivaikaitė

Baigėsi Naujosios operos akcijos (NOA) festivalis

Atnaujinti muzikinius potyrius į įvairias Vilniaus erdves balandžio 2–19 d. kvietė 6-asis NOA festivalis. Tarsi nedeklaruodamas jokios jungiančios temos (anksčiau festivalis turėjo paantraštes – trumpametražių operų, šiuolaikinių, nanooperų, o šiemet tokių „etikečių“ atsisakė), vis dėlto savo spektakliais manifestavo operos žanro emancipaciją. Prisiminęs pirminę žodžio „opera“ reikšmę (lot. – veikalas), „naujosios operos“ festivalis sudėliojo programą iš įvairių žanrų veikalų. Tarp jų – muzikos, teatro ir vaizdo spektaklis (prie tokio pavadinimo galima prikibti – spektaklis juk ir reiškia „vaidinimas“ arba „reginys“, todėl keistokai skamba „vaizdo vaidinimas / reginys“, be to, teatro sąvoka bet kokiu atveju neapsieina be vaizdinių), garso vaidinimas, audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė, audiovizualinis projektas. Tiesa, keletas kūrinių įvardijant žanrą išlaikė ir „operos“ sąvoką – tai erdvinė monoopera tamsoje, nanoopera ir... tiesiog opera, žanro pavadinimu tarsi jau iškrentanti iš konteksto operos festivalyje (turimos galvoje „Geros dienos!“ ir „Skylė“). Jei jau operos sąvoka tokia plati, pažvelkime ir į patį festivalį kaip į vientisą veikalą – tarytum į operos žanrą.

Brigita Jurkonytė, Rasa Murauskaitė, Paulina Nalivaikaitė

XIII Baltijos muzikos akademijų studentų fortepijono festivalio įspūdžiai, pamokos, gairės

Tradicija tapęs Baltijos aukštųjų mokyklų fortepijoninės muzikos festivalis šių metų pavasarį surengtas jau tryliktąjį kartą. Festivalio istorija siekia net tris dešimtmečius. Vienas šios ilgametės istorijos pradininkų – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius Stanislovas Žilevičius prisimena, kad šios muzikų kelionės į Baltijos šalių aukštąsias mokyklas prasidėjo dar 1984 m. Tuomet bendrojo fortepijono dėstytojai vykdavo į metodines konferencijas, kuriose aptardavo studentų atlikėjų muzikinio lavinimo ypatumus. Dauguma Lietuvos profesorių aukštesnes kvalifikacijas įgydavo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijose. Kai kurie nuspręsdavo vykti kur kas arčiau – į Rygą ar Taliną. Šių pedagogų susitikimų metu tik vienas kitas studentas paskambindavo fortepijonu. Tokie jaunųjų muzikų pasirodymai dar neturėjo koncertinės potekstės. Profesoriaus Žilevičiaus teigimu, ilgainiui tokių metodinio pobūdžio išvykų metu Baltijos akademijų dėstytojams kilo idėja šias konferencijas pakeisti diskusijomis ir pirmenybę teikti bendrojo fortepijono studentų pasirodymams, suteikiant galimybes dalyvauti net keliuose koncertuose. Nuspręsta pradėti organizuoti fortepijoninės muzikos festivalį. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki šių dienų, festivalis rengiamas (su pertraukomis) kas dvejus metus vis kitoje Baltijos aukštojoje mokykloje.

Paulina Nalivaikaitė

Koncertas „Epochų aidai“ Nacionalinėje filharmonijoje

Paulina Nalivaikaitė

Kauno simfoninio orkestro sukaktis ir pianistas Andrius Žlabys

Kauno kultūrinis gyvenimas savo intensyvumu, deja, dar nusileidžia sostinei, tačiau kartais pasitaiko galimybė pabūti nepaprastai intriguojančiuose koncertuose. Kovo 6 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas buvusio vadovo Imanto Resnio, atliko gražią programą ir tapo scenos partneriu pianistui Andriui Žlabiui – kaip žinia, šis atlikėjas Lietuvoje pasirodo nedažnai, todėl kiekvieno susitikimo su juo klausytojai dar labiau laukia. Ne mažiau malonus šis bendradarbiavimas turėjo būti ir orkestrui, šį sezoną švenčiančiam dešimties metų sukaktį – dalintis scena su vienu išskirtiniausių nūdienos lietuvių pianistų Kauno kolektyvui, manau, buvo tikra gimtadienio dovana. Tiesa, bendrų projektų su žymiais solistais gausa orkestras skųstis negalėtų, ypač per pastaruosius porą metų: jų scenos partneriais buvo ne tik gausybė garbingų Lietuvos atlikėjų, bet ir užsienio muzikos įžymybės (tarp kurių ir populiariosios muzikos atstovai „The Scorpions“, „Electric Light Orchestra“, „Smokie“, Bonie Tyler ir kt). Ypač sėkmingai bendradarbiauta su Dmitrijumi Chvorostovskiu – su šiuo baritonu orkestras surengė koncertus Baltijos valstybių sostinėse ir parengė Giuseppe Verdi operos „Simonas Bokanegra“ studijinį įrašą, kartu dainuojant Metropoliteno žvaigždėms Barbarai Frittoli, Stefano Secco ir Marco Caria. Dar viena svarbi pastraipa kolektyvo biografijoje – įrašytos ir platinamos visame pasaulyje kompaktinės plokštelės su bosu Ildaru Abdrazakovu ir tenoru Lawrence’u Brownlee, o įrašas su pastaruoju atlikėju net buvo nominuotas „Grammy“. Toliau būtų galima palinkėti vaisingos kūrybinės bendrystės su vokalistėmis moterimis.

Paulina Nalivaikaitė

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir solistų koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje

Niūriems žiemos vakarams praskaidrinti kai kurie siūlo jaukiai įsitaisyti prie židinio, dar pasišildant arbatos puodeliu, ir prapulti knygų pasaulyje. Galbūt taip ir būčiau padariusi, bet vasario 26-osios vakarą Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pakvietė kartu praleisti Šv. Kotrynos bažnyčioje ir pasiklausyti „Gyvenimo istorijų ir atspalvių muzikoje“ – taip pavadintas koncertas žadėjo muzikos garsais papasakoti įvairias gyvenimo patirtis. Istorijas pasakojo trys šiuolaikiniai kūriniai, iš kurių du – lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio ir Zitos Bružaitės, vienas – lenkų kūrėjo Wojciecho Kilaro, prieš keletą metų palikusio šį pasaulį. Džiugu, kad taip aktyviai šiuolaikinę lietuvių kūrybą propaguoja Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vedamas dirigento Donato Katkaus, kurio motto – publikai parodyti, jog „lietuviška muzika irgi yra muzika“. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio mūsiškių kolektyvų, kurio repertuare nuolat sistemingai skamba mūsų kompozitorių opusai, o kasmetė tradicija „Druskomanijos“ festivalyje atlikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurų darbus liudija nuoširdų domėjimąsi nūdienos muzikinėmis aktualijomis ir siekį žengti koja kojon su laiku. Tai, kad vadovas vertina ir palaiko jaunąją kartą, liudija ir daugybė jaunų veidų orkestre – tai nesenstantis kolektyvas, terpė atsiskleisti talentingam jaunimui.