7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LFS inf.

LFS inf.

Artūro Jendovickio fotografijų paroda „Privatus miesto peizažas“

Lapkričio 12 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Artūro Jendovickio fotografijų paroda „Privatus miesto peizažas“.


Dažnai nesusimąstome, kokią didelę įtaką turi mus supantys žmonės, daiktai, emocijos ir aplinka. Terpė, kurios supamas auga žmogus, laikui bėgant jį formuoja, gali nukreipti viena ar kita linkme. O kaipgi vaizdas, kurį matome pro langą? Vieta, kurioje gyvename ar dirbame, ir tai, ką regime pro langą, vienaip ar kitaip veikia žmogaus emocinę bei psichologinę būseną, aplinką ir gyvenimą. Noras suprasti, kaip pro langą regimas vaizdas daro įtaką žmogui, ir buvo pagrindinis šios temos akstinas.

LFS inf.

Gyčio Skudžinsko paroda „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“

Lapkričio 6 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Gyčio Skudžinsko paroda „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“.
Čia nėra pradžia, bet nėra ir pabaiga. Ši paroda nėra baigtinis apibendrintas meninis projektas. Tai rastų daiktų, naujų kūrinių užuomazgų, neišsipildžiusių sumanymų sankaupa. Kartais, praėjus kuriam laikui, jie pakeičia formą ir išnyra nauju pavidalu.

LFS inf.

Roko Pralgausko fotografijų paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“

Spalio 15 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Roko Pralgausko fotografijų paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“.

 

Roko Pralgausko kūrybą apibūdinti išties sudėtinga: viena vertus, naujoje menininko serijoje „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ kuriamos savotiškos kasdienybės mizanscenos, kita vertus, šį ciklą „pertraukiantys“ eilėraščiai atriboja nuo buities ir verčia fotografijose ieškoti mylimosios pėdsakų. Vis dėlto ilgiau žvelgiant į seriją susidaro jausmas, kad menininkas pateikia netobulą mūsų tikrovę, tokią tolimą šiandieniame estetikos pasaulyje, kur kone kiekvienas blykstės išdegintas kadras atliepia paskutines dizaino madas.

Pats menininkas teigia: „Ši vaizdinių serija daugeliu atvejų yra studijoje skenuoti ar perfotografuoti pamesti žmonių daiktai, rastos šiukšlės, pamiršti seni eskizai, juodraščių liekanos, dūlančios kūrybos archyvuose, atvirukų nuoplėšos, negatyvai, kiti pavieniai objektai – tiek fiktyviai sukonstruoti, tiek rasti buityje, gamtoje – sąmoningai atrinkti ir atrūšiuoti jie virsta gyva, kalbančia fotografija. Nors tokia vizuali tarpusavyje nesusijusių objektų dokumentacija gali pasirodyti apie nieką, visgi savo estetine išraiška, kuriama nuotaika, absurdo humoru ir vaizdiniais sąmojais emocionaliai paveiki fotografija paliečia žiūrovą savo metaforomis tarp eilučių – kaip gera poezija.“

Prieš pat parodos atidarymą išėjęs R. Pralgausko fotografijų serijos albumas – tarsi menininko dienoraštis, kurį, ko gero, taikliausiai apibūdino Agnė Narušytė, savo įvadinį tekstą užbaigdama šia mintimi: „Tegyvuoja neideali ir visada vienintelė tikrovė, kurioje viskas ne taip, kaip turėtų būti.“

Rokas Pralgauskas (gim. 1984), 2005 m. įstojęs į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, pradėjo aktyviai dalyvauti grupinėse parodose Stokholme, Berlyne, Italijoje ir kitose Europos šalyse bei dirbti dailininku filmavimo aikštelėse. Lietuvoje menininko darbai pristatyti parodose: „Aš, tu ir kiti kadrai“ (Šiuolaikinio meno centras, 2007), „1907–2007. PRIVATŪS POKALBIAI“ (galerija „Vartai“, 2007), „Saldus ateities prakaitas“ (Nacionalinė dailės galerija, 2019). Jo personalines parodas yra surengusios tokios institucijos, kaip Giedre Bartelt Galerie (Berlynas), Vilniaus fotografijos galerija bei KKKC rūmai. Menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.

 

Atidarymo metu skambės gyva skrabalų muzika

Paroda veiks iki lapkričio 9 d.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

LFS inf.

Violeta Bubelytė. Fotografijų paroda

Rugsėjo 24 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Violetos Bubelytės fotografijų paroda.

Anot meno istoriko ir kritiko Adamo Mazuro, moters kūnas Bubelytės nuotraukose pavaizduotas nuostabiu, subtiliu būdu. Menininkė labai stengiasi neįžeisti žiūrovo. /../ Naujausiose nuotraukose plėtojami ir sustiprinami Bubelytės mene vyraujantys motyvai. Kūrėja daugina savo atvaizdus, neapsiribodama dviem, trimis, keturiais siluetais viename paveiksle. Tarsi to nepakaktų, ji komponuoja mažesnius ciklus, sudarydama didesnes visumas, o jos savo ruožtu leidžia sukurti vaizdus, primenančius beveik teatro kūrinio scenas. Bubelytės mene pasirodo anekdotas, situacinis pokštas. Veidų išraiškos tampa ryškesnės. Čia mažiau melancholijos, daugiau humoro. Mažiau viliojančio narcisizmo, ir atsiranda distancija, kurią fotomenininkė įgijo su amžiumi, bei pasitikėjimas savimi ir savo kūnu, kuriuo pasižymi tik subrendusi moteris. Distancija nuo savęs, pasaulio ir fotografijos meno.


Kūrėja žavi ir keri žiūrovus. Ji yra stebuklinga, o jos kūną ir veidą galima ramiai stebėti valandų valandas. Paveikslėliai yra tarsi ekranas, rodantis žiūrovo emocijas ir jausmus. Vienas bus sužavėtas, kitas nuliūdęs, trečias susijaudinęs, ketvirtas susierzinęs, bet nė vienas neliks abejingas. Violeta Bubelytė visas emocijas ir sielos virpesius priima kaip komplimentą. Ji nenori priimti tik vieno – abejingumo.

Violeta Bubelytė (g. 1956 m.) Nuo 1980 m. Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjungos) narė, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. 1980 – 1991 m. dirbo Lietuvos fotomenininkų sąjungoje. Nuo 1992 m. – fotokorespondentė įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose. Dabar gyvena ir kuria Vilniuje.

Paroda veiks iki spalio 26 d.

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos

 

LFS inf.

Claudios Corrent fotografijų paroda „Kad dažniau ją atsimintum“

Rugsėjo 5 d. 18 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma italų fotografės Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“. Parodos atidarymas yra Vilniaus galerijų savaitgalio programos dalis.

„Kad dažniau ją atsimintum“ – sakinys, kurį ant kitos nuotraukos pusės parašė draugė Mirta, viena iš fotografijoje vaizduojamų moterų. Mes fiksuojame vaizdą, kad atmintume, kad paliktume savo dabarties ir praeities pėdsaką. Pasak Roland’o Barthes’o, šiomis nuotraukomis liudijame savo egzistenciją. Ką matome nuotraukoje, tam tikra forma egzistavo prieš mus. O jeigu ne? Jei naudotume jas kaip simbolius naujoms prasmėms įsivaizduoti ir sukurti? Pristatoma darbų serija yra tokių paieškų rezultatas. Dirbau prie archyvinių vaizdų, nagrinėdama individualų ir kolektyvinį identitetą. Taip dekonstravau praeityje sukurtas nuotraukas ir jas integravau į naują modernų peizažą, žaisdama su atminties prasmėmis.

Hebrajų kalboje yra žodis „tikkun“, kuris reiškia „pataisyti“, grįžti atgal laiku ir ištaisyti praeities įvykius, siekiant išvaduoti pasaulį nuo klaidų, kurios buvo padarytos. Projektas siekia neįmanomo: bandoma ieškoti teisybės, suvienyti skirtingus naratyvus, pakeisti galutinį rezultatą.

 

Claudia Corrent šiuo metu dirba kaip nepriklausoma fotografė Bolcane, Italijoje. Menininkė baigė filosofijos studijas Trento universitete, vėliau pasuko į fotografijos sritį. 2015 m. menininkė laimėjo „1000 Venecijos talentų“ apdovanojimą, jos darbai eksponuoti didžiausiuose Italijos miestuose.

 

Paroda veiks rugsėjo 5–spalio 12 d.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Tarptautinis fotografijos simpoziumas NIDA2019

Rugsėjo 9-15 d. vyks jau 42-ąjį kartą Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamas vienas didžiausių fotografijai skirtų renginių Baltijos šalyse NIDA2019.

Kaip ir kasmet, šiųmetinė simpoziumo programa itin plati: ją sudarys paskaitos, parodų atidarymai, menininkų prisistatymai, kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros bei naktinės projekcijos, o vakarais neformaliems susitikimams bei gyvo garso koncertams svečius kvies renginio partneriai „Zuikio daržas“ bei „Kaštonas“.

Kaip ir kasmet, kiekviena iš 4 pagrindinių renginio dienų atitiks tam tikrą temą ar problematiką: „Kolekcionuojant fotografiją“, „(Ne)aktyvizmas mene“, „Sankirtos“, „Ateitys“. Tarp NIDA2019 dalyvaujančių menininkų bus galima išvysti tokių pasaulyje garsių menininkų kaip Mathieu Asselin, 2017 m. laimėjusį prestižinį „Paris Photo-Aperture Foundation“ apdovanojimą bei šiais metais Pinčuko meno centre pagrindinį konkurso apdovanojimą „Ateities kartos meno prizas“ pelniusią Emiliją Škarnulytę. Taip pat savo kūrybą pristatys ir tokie jaunieji kūrėjai, kaip Justinas Vilutis, Vytautas Kumža, Agnė Rita Kučinskaitė ir kiti.

Teorinių paskaitų dalį sudarys plataus spektro pranešimai. Tarp užsienio lektorių bus galima išgirsti Latvijos tarpdisciplininio meno bei neformaliojo ugdymo srityse dirbančios Elīna Ķempele paskaitą „Aktyvizmas Baltijos regiono mene“, Lenkijoje gyvenančio menotyrininko bei kuratoriaus Adam Mazur pranešimą „Nežinoma Lietuvos fotografija“ bei tarpdisciplininio meno kūrėjo, dirbusio su legendiniu Ispanijos režisieriumi Adrián Onco paskaitą „Pere Portabella: kinas anapus kino“. Tuo tarpu lietuvių lektoriai, tokie kaip Aistė Paulina Virbickaitė bei Ernestas Parulskis, pasakos apie fotografijos kolekcionavimą Lietuvoje, menininkių grupė „Coolturistės“ nagrinės fotografiją kaip inspiraciją ir konspiraciją, o Valentinas Klimašauskas paskaitoje „Kaip valstietis apgavo velnią. Užrašai naujoms kosmogonijoms“ pasitelkdamas senovės mitologiją nagrinės kodėl šiandien kuriami mitai neveikia taip kaip norėtume.

Pradedantiesiams menininkams bus organizuojamos trys skirtingos kūrybinės dirbtuvės: Aurelijos Maknytės „Darbas su Archyvu“, Gintauto Trimako „Analoginės technologijos“ bei Jolantos Dolewskos „Fotografija ir skulptūra“. Be to, nusifotografuoti savo studijoje kvies Ričardas Šileika, o save nusiskanuoti 3D formatu – Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys.

Nuo 1973 m. organizuojamas fotografijos simpoziumas kasmet pritraukia vis daugiau susidomėjusių, o plati ir įvairiapusiška renginio programa leidžia ne tik kiekvienam atrasti fotografijos žavesį, bet ir sutikti bendraminčių.

Pagrindinis renginio remėjas – Lietuvos kultūros ministerija
Renginio mecenatas – advokatų kontora Žabolienė ir partneriai „Metida“
Renginio remėjai – Neringos miesto savivaldybė, Smiltynės perkėla
Renginio partneriai – mineralinis vanduo „Akvilė“, „Būkčia Kombučia“, „Gudobelė“, „Klaipėdos duona“, „Ledinukas“, „Dviratis jums“, VDA Nidos meno kolonija, poilsio namai „Zunda“,  viešbutis „Jūratė“


Pagrindinis informacinis remėjas – LRT
Informaciniai remėjai – 15min, Vilniaus savivaldybė, ArtNews, Cikados, radijas „Kelyje“

LFS inf.

Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“

Rugsėjo 6 d. 18:00 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma fotografo Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“. Parodos atidarymas yra Vilniaus galerijų savaitgalio dalis.

Naujame, dar niekur nepristatytame Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs pop kultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai,  brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo. Pasitelkiant  skirtingas fotografijos technikas bei įvaizdžius, darbuose prieš žiūrovo akis išplaukia  yrantys jūros gyviai, antropomorfiniai peizažai bei neatpažįstami kūnai. Justinas Vilutis – gimė Vilniuje, šiuo metu gyvena tarp Lozanos, Paryžiaus ir Vilniaus, bei derina meninius projektus su darbais Nike, Kenzo, MIT bei kitomis garsiomis įmonėmis. Fotografijos magistro mokslus baige Ecal universitete Lozanoje, Šveicarijoje. Darbuose pasitelkia įvairias disciplinas nuo fotografijos iki grafinio dizaino, skulptūros ir teksto, darbai pasižymi spontaniškais buities, hiperrealumo, šiurkštumo bei daugialypiškumo deriniais.

Paroda atidaroma rugpjūčio 20 d.

Paroda veiks iki rugsėjo 21 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

LFS inf.

Agnės Gintalaitės fotografijų parodos atidarymas ir diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį

Liepos 30 d., 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)atidaroma Agnės Gintalaitės fotografijų paroda, kurią sudarys dvi menininkės serijos –„Grožio reliktai“ (2015) ir „Be perspektyvos“ (2017–2019). Atidarymo metu vyks diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį su meno ir kultūros tyrinėtojomis Dr. Rasa Antanavičiūte, Prof. Dr. Marija Drėmaite, Dr. doc. Eglė Rindzevičiūte bei Monika Lipšic.

 

Pirmoje plačiai nuskambėjusioje pasaulyje menininkės serijoje – „Grožio reliktai“ – Lietuvoje esančių garažų durys pateikiamos atsikratant juos supančio konteksto, neleidžiančio matyti objekto tokio, koks jis yra. Priešingai – garažų durų nuotraukos rodomos juodame fone, tarsi kasdienis, nors ir nematomas, mūsų reliktas. „Pačios infrastruktūros buvimas ir matomumas tampa socialine vertybe. Infrastruktūros fetišizmas ypač būdingas autoritariniams režimams bei uždelsto vystymosi šalims. Perdėtai gigantomaniškos, nepatogios, nefunkcionalios, bet ryškiai matomos infrastruktūros atlieka svarbų politinį vaidmenį, nes jos siekia formuoti visuomenę pagal tam tikrą politinę ateities viziją“, –teigia sociologė Eglė Rindzevičiūtė.

 

Serijoje „Be perspektyvos“ tyrinėjami sovietiniai miegamieji rajonai. Fiksuojant pasitelkus droną objektų perspektyva išlieka nepakitusi ir, kaip ir pirmoje serijoje, atsikratoma netiesioginės perspektyvos, t. y. konteksto. Šalia A. Gintalaitės įamžintų architektūros objektų eksponuojami portretai. „Galbūt tai menami šio rajono gyventojai – pilki, neturintys aiškių bruožų, neturintys perspektyvos ta kita šio žodžio prasme? O gal tai dar vienas objektas kontepliatyviam miegamojo rajono tyrimui? Aiškūs, ryškūs architektūriniai objektai, kuriuos stebėdamas gali pastebėti menkiausią detalę, nuo atsilupusių dažų, plyšio sienoje iki katės lange, ir portretai žmonių, kurių individualių bruožų identifikuoti neįmanoma – visi jie tampa abstrakcijomis“, –teigia menininkė.

 

Renginio metu vyks diskusija, nagrinėjanti viešųjų erdvių problematiką Lietuvoje. Kadangi Vilniaus viešųjų erdvių tvarkymas nuolat kelia klausimus apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį, meno ir kultūros istorikės aptars:

Kokiu būdų sovietinė urbanistika gali tapti paveldu? Kas būtent vertinama, išlaikoma ir projektuojama į ateitį - estetinės formos, senos ar besikuriančios naujos bendruomenės, elementarus materialinis funkcionalumas - kada paveldosauginė vaizduotė nukreipiama i sovietinę urbanistiką?

Kaip ir kada materialusis sovietinis paveldas - daugiaaukščiai, garažai, tiltai, laiptai, skverai, skulptūros - tampa simboliniu? Kokios yra teigiamos ir neigiamos paveldo "karų" pusės?

Materialiosios sovietmečio liekanos ir ateitis - kaip galime galvoti apie praeities utopiju ateitiškumą?

 

Dr. Rasa Antanavičiūtė dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir yra Nidos meno kolonijos direktorė. Dr. Antanavičiūtė yra gausių mokslinių publikacijų apie paveldo urbanistinėse erdvėse istoriją, Kauno bienalės Yra ir Nėra(2017) kuratorė ir Auksiniu liūtu apdovanotojo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje (2019) komisarė.

Prof. Dr. Marija Drėmaitė dėsto istoriją Vilniaus Universitete ir yra paskelbusi daug publikacijų apie modernizmo architektūrinį paveldą, knygų Architektūra sovietinėje Lietuvoje (su Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, 2012) ir Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania (Dom publishers, 2017) autorėir parodos "Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918-1940" kuratorė.

Monika Lipšic yra kuratorė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Lipšic kuravo parodas ir renginius Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, įgyvendino video projektą The Good Neighbour (buvęs The Deep Splash), dokumentuojantį migruojančių menininkų idėjas ir kuravo svarbias parodas, nagrinėjančias etninį tapatumą bei praeities ir ateities utopizmą: Slavs and Tatars (Vilnius, ŠMC, 2014), Ateitis yra užtikrinta, o praeitis - nenuspėjama (Londone ir Hiustone, 2017-2018). Neseniai ko-kuravo diskusijų renginį Slenkanti zona kintančiu turiniu. Goodbye, Eastern Europe!, tyrinėjantį kintančias Rytų Europos tapatybes.

Dr. doc. Eglė Rindzevičiūtė dėsto sociologiją Kingstono universitete Londone, JK, yra daugelio straipsnių ir populiarių publikacijų apie kultūros, mokslo ir technologijų raidą šaltojo karo metu autorė. Jos naujausia knyga: The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World (Cornell University Press, 2016).

Agnė Gintalaitė baigė meno teorijos ir istorijos studijas 1999 m., po kurių sekė psichologijos studijos Vilniaus universitete. 2012 – 2014 m. dėstė mados fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje, nuo 2012 m. dirba laisvai samdoma fotografe, yra kuravusi kelias parodas, kaip kad „Nesaugūs“ Šiuolaikinio meno centre.

 

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

 

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Carolle Benitah „Fotografiniai suvenyrai“

Liepos 9 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma iš Maroko kilusios ir šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios menininkės Carolle Benitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“.
Darbų serijoje, kurią menininkė apibūdina kaip „kasinėjimą“, nagrinėjami autorės vaikystės prisiminimai. Nuotraukos, rastos šeimos albumuose ir batų dėžėse, suklasifikuotos, suskenuotos, atspausdintos ant kito popieriaus ir galiausiai apsiuvinėtos raudonais, juodais ar auksiniais siūlais. Dešimtmetį dirbusi kaip mados dizainerė, Carolle Benitah 2001 m. pradėjo aktyviai kurti fotografijos kontekste, savo nuotraukas papildydama įvairiomis siuvimo technikomis. „Siuvinėdama kiekvienu dygsniu popieriuje išduriu skylę. Sulig kiekvienu dygsniu miršta mano demonai. Tai lyg egzorcizmas. Duriu tol, kol nebeskauda“, – teigia menininkė.


Ši rekonstruota istorija pateikia pačios autorės paveikslą per laiko prizmę, demaskuoja idealizuojamą šeimą ir dekonstruoja idealios šeimos mitą. Derindama susižavėjimą ir siaubą, autorė grįžta į vaikystės prisiminimus, permąsto sąmoningą ir nesąmoningą kultūrinę reprezentaciją, tradicinį moterų vaidmenį visuomenėje ir šeimos bruožus.


Siuvinėjimas, tradiciškai laikomas visiškai moterišku užsiėmimu bei gero auklėjimo požymiu, šiuo atveju skatina išsipasakoti, prisiminti konfliktą, dramą ir skausmą, leidžia tamsiai šeimos istorijos pusei iškilti į paviršių. Kaip tik ši pusė niekad ir neatsispindėdavo tose fotografijose. Menininkė pasakoja: „Visa tai sujungiu su adata ir siūlu ir tuomet transformuoju praeitį. Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Kiekviena istorija prikelia praeities šydą. Pavyzdžiui, vieną darbą laikau „Raudonkepuraitės“ pasakos metafora, kai mažą mergaitę praryja vilkas. Šneku apie vaikiškas baimes. Kitoje siuvinėju vabalus, būtybes, kurios visad užima svetimą erdvę, bet turi angelų sparnus. Kažkokiu būdu tas broliškas ryšys saugo mane.
 
 Paroda veiks iki rugpjūčio 10 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

LFS inf.

Konkurso „Debiutas“ nugalėtojos Ewa Doroszenko paroda

Birželio 26 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamo konkurso-parodos „Debiutas“ nugalėtojos Ewa Doroszenko paroda, kurioje bus eksponuojamos dvi menininkės serijos: „Kūno redaktorius“ bei „Neįmanoma teritorija“.
„Kūno redaktorius“ serijoje kalbama apie šiandien populiarias technologijas, kurios dažnai moteris verčia jaustis nepatraukliomis, nuolat siekiant savo išvaizdą tobulinti. Tai nėra problema: naudodami įvairiausias programėles galime koreguoti savo veidus ar pridėti kelis centimetrus ūgio. Kūno redagavimas – fantastiškas ir paprastas būdas, nors ir egzistuoja tik virtualioje erdvėje.
Kaip teigia E. Doroszenko: „Mane įkvėpė grožio problemėlių klaidos ir neatitikimai, nenatūralios kūno deformacijos. Naudojau fotografiją kaip išeities tašką šalia skaitmeninių įrankių, kad sukurčiau iškreiptus vaizdus, atspindinčius mūsų virtualaus fasado maniją“.


Serijoje „Neįmanoma teritorija“ menininkė nagrinėja žemėlapio ir teritorijos bei objekto ir jo reprezentacijos santykį. Kaip yra sakęs mokslininkas ir filosofas Alfred Korzybski „žemėlapis nėra teritorija“, teigdamas, jog daugelis žmonių maišo žemėlapius su teritorijomis, o tiksliau – painiodami realybės modelius su pačia realybe. Tai ypač matyti kelionėse. Keliaudami daugelis žmonių fotografuoja tam tikras vietas, taip atspindėdami unikalią savo patirtį tose vietose. Dėl didelio vaizdų srauto, kuris žiūrovą pripildo žiniomis apie vietas, šiandien yra beveik neįmanoma patirti unikalią realybę be kylančių asociacijų iš matytų vaizdų.


Ewa Doroszenko (g. 1983) Mikalojaus Koperniko universitete (Torūnė) įgijo vizualiųjų menų daktarės laipsnį, yra rezidavusi Austrijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Menininkės nuotraukos įvairiuose leidiniuose ir tinklaraščiuose: Der Greif, Vice, Vice, NEO2, Detroit Centre for Contemporary Photography, Yet Magazineir kt.


Paroda veiks iki liepos 27 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

  < PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas