Autorius: LFS inf.

LFS inf.

Sausio 29 d. (trečiadienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Gerdos Paliušytės paroda „Ceciliui“.

Cecilis Robertas – to paties pavadinimo „YouTube“ kanalo įkūrėjas ir administratorius, savo paskyroje talpinantis prenumeratorių užsakytus dainų remiksus, skambančius „kaip iš kito kambario“. Sukurti tokį efektą gana paprasta – užtenka „Pro Tools“, „Ableton“ ar kitos panašios programos pagalba paryškinti muzikoje skambančius bosus, prislopinti aukštus dažnius ir pridėti „reverb‘o“ (angl. „atgarsio“) efektą, garsui suteikiantį aidėjimo. Rašytoja ir savaitraščio „The New Yorker“ žurnalistė Jay Tolentino 3 val. nakties išgirdusi grupės „Toto“ dainą „Africa“ (1982), Cecilio pakeistą taip, kad skambėtų „tarsi grojama tuščiame prekybos centre“, rašo apie netikėtą ilgesio ir paguodos jausmų derinį: „Išgirsti mėgstamą dainą grojant iš kitur yra raminanti, izoliuota patirtis: vienu metu pasijunti ir vienišas, ir globojamas“.

LFS inf.

Dokumentinis spektaklis

Sausio 13 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma suomių kilmės menininko Mikko Waltari fotografijų paroda „Dokumentinis spektaklis“.

Laikas (bent jau taip kaip dažniausiai jį suprantame) sudarytas iš linijinių įvykių, kuriančių tam tikrą istoriją. Tuo tarpu pati istorija atspindi dalį mūsų individualaus ir/ar kolektyvinio identiteto. Šioje M.Waltari fotografijų serijoje stipriai jaučiama melancholija, atsirandanti iš įvykių, kuriuose tampama stebėtoju, o ne dalyviu.

LFS inf.

Gruodžio 10 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma kino fotografijų paroda „24 kadrai per sekundę ir lėčiau“.

Paroda konstruojama dvejopai: remiantis kino aikštelėse fotografavusių autorių darbais bei pirmuoju lietuvišku filmu, sukurtu naudojantis tik fotoaparatu, „Nerutina“ (2007). Į ekspoziciją patenka ir klasikais vadinami autoriai, tokie kaip Algimantas Mockus ar Audriaus Zavadskis, ir iki šiol niekur nepublikuoti operatoriaus Viktoro Radzevičiaus aktorių ir kino veikėjų portretai. Rodomos ir rečiau eksponuotos Juozo Budraičio fiksuotos kino aikštelės, kuriose kuriama pietų pertraukos, laukimo ar darbo dienos pabaigos nuotaika. Neseniai anapilin iškeliavusio Audriaus Zavadskio fotografijos komponuojamos su jo sūnaus Pauliaus Zavadskio šiandieninėmis kino aikštelės nuotraukomis – taip atsiranda iš pirmo žvilgsnio netikėtas, bet puikiai vienas kitą papildantis duetas. Tuo tarpu Pauliaus Makausko ir Audriaus Solomino instaliatyvi kino fotografijos kompozicija tampa lyg atsvara anų laikų „lėtajai“ fotografijai ir, tikriausiai, gyvenimo būdui. Šia instaliacija stengtasi sukurti simbolinį autoriaus darbastalį, kurį turi kiekvienas menininkas, darydamas savo darbų atranką.

LFS inf.

Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjunga švenčia 50-ies metų veiklos jubiliejų. Šia proga lapkričio 19 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko šventinis vakaras, kurio metu buvo skaitomi pranešimai, apdovanoti profesionalai, labiausiai prisidėję prie fotografijos lauko, bei prisiminta visa institucijos istorija, kuri palyginta su šiandien vykdoma veikla.

Renginio metu pranešimus skaitė menotyrininkė Dr. Margarita Matulytė bei Lietuvos dailės muziejaus direktorius Dr. Arūnas Gelūnas, o sąjungos narius sveikino kultūros viceministrė Regina Jaskelevičienė.

LFS inf.

Lapkričio 16 d. pagrindiniame fotografijos centre Škotijoje „Street level Photoworks“ pristatytas naujausias menininko Gintauto Trimako leidinys „Išėjimai“.

Po 26 metų G. Trimakas sugrįžta į Glazgą su albumu, nagrinėjančiu kone mažiausiai analizuotus menininko kūrybos darbus. „Išėjimų“ seriją menininkas sukūrė Tarptautinio fotografijos simpoziumo metu, keliaudamos Neringos pakrante nuo Juodkrantės iki Nidos ir fiksuodamas pajūrio pakrantėse esančius laiptus, taką nuo jūros bei kitus žmonių paliktus pėdsakus, juos jungdamas į vientisą vaizdą su jūriniu peizažu. „Išėjimai“ išsiskiria kūrinių talpumu: serijoje analizuojamos tokios temos kaip rutina ir joje pradingstantis laikas, meditatyvumas ir gyvenimo, tarsi performanso, dokumentavimas. Analizuojamos temos ypač aktualios šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam greitame ir besikeičiančiame pasaulyje, tad albumas būtų puiki priemonė šiandieninį gyventoją skatinti giliau analizuoti esamas problemas ir jį supantį pasaulį pasitelkiant G. Trimako kūrybą.  

LFS inf.

Lapkričio 12 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Artūro Jendovickio fotografijų paroda „Privatus miesto peizažas“.

Dažnai nesusimąstome, kokią didelę įtaką turi mus supantys žmonės, daiktai, emocijos ir aplinka. Terpė, kurios supamas auga žmogus, laikui bėgant jį formuoja, gali nukreipti viena ar kita linkme. O kaipgi vaizdas, kurį matome pro langą? Vieta, kurioje gyvename ar dirbame, ir tai, ką regime pro langą, vienaip ar kitaip veikia žmogaus emocinę bei psichologinę būseną, aplinką ir gyvenimą. Noras suprasti, kaip pro langą regimas vaizdas daro įtaką žmogui, ir buvo pagrindinis šios temos akstinas.

LFS inf.

Lapkričio 6 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Gyčio Skudžinsko paroda „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“.
Čia nėra pradžia, bet nėra ir pabaiga. Ši paroda nėra baigtinis apibendrintas meninis projektas. Tai rastų daiktų, naujų kūrinių užuomazgų, neišsipildžiusių sumanymų sankaupa. Kartais, praėjus kuriam laikui, jie pakeičia formą ir išnyra nauju pavidalu.

LFS inf.

Spalio 15 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Roko Pralgausko fotografijų paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“.

Roko Pralgausko kūrybą apibūdinti išties sudėtinga: viena vertus, naujoje menininko serijoje „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ kuriamos savotiškos kasdienybės mizanscenos, kita vertus, šį ciklą „pertraukiantys“ eilėraščiai atriboja nuo buities ir verčia fotografijose ieškoti mylimosios pėdsakų. Vis dėlto ilgiau žvelgiant į seriją susidaro jausmas, kad menininkas pateikia netobulą mūsų tikrovę, tokią tolimą šiandieniame estetikos pasaulyje, kur kone kiekvienas blykstės išdegintas kadras atliepia paskutines dizaino madas.

Pats menininkas teigia: „Ši vaizdinių serija daugeliu atvejų yra studijoje skenuoti ar perfotografuoti pamesti žmonių daiktai, rastos šiukšlės, pamiršti seni eskizai, juodraščių liekanos, dūlančios kūrybos archyvuose, atvirukų nuoplėšos, negatyvai, kiti pavieniai objektai – tiek fiktyviai sukonstruoti, tiek rasti buityje, gamtoje – sąmoningai atrinkti ir atrūšiuoti jie virsta gyva, kalbančia fotografija. Nors tokia vizuali tarpusavyje nesusijusių objektų dokumentacija gali pasirodyti apie nieką, visgi savo estetine išraiška, kuriama nuotaika, absurdo humoru ir vaizdiniais sąmojais emocionaliai paveiki fotografija paliečia žiūrovą savo metaforomis tarp eilučių – kaip gera poezija.“

Prieš pat parodos atidarymą išėjęs R. Pralgausko fotografijų serijos albumas – tarsi menininko dienoraštis, kurį, ko gero, taikliausiai apibūdino Agnė Narušytė, savo įvadinį tekstą užbaigdama šia mintimi: „Tegyvuoja neideali ir visada vienintelė tikrovė, kurioje viskas ne taip, kaip turėtų būti.“

Rokas Pralgauskas (gim. 1984), 2005 m. įstojęs į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, pradėjo aktyviai dalyvauti grupinėse parodose Stokholme, Berlyne, Italijoje ir kitose Europos šalyse bei dirbti dailininku filmavimo aikštelėse. Lietuvoje menininko darbai pristatyti parodose: „Aš, tu ir kiti kadrai“ (Šiuolaikinio meno centras, 2007), „1907–2007. PRIVATŪS POKALBIAI“ (galerija „Vartai“, 2007), „Saldus ateities prakaitas“ (Nacionalinė dailės galerija, 2019). Jo personalines parodas yra surengusios tokios institucijos, kaip Giedre Bartelt Galerie (Berlynas), Vilniaus fotografijos galerija bei KKKC rūmai. Menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.

Atidarymo metu skambės gyva skrabalų muzika

Paroda veiks iki lapkričio 9 d.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Rugsėjo 24 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Violetos Bubelytės fotografijų paroda.

Anot meno istoriko ir kritiko Adamo Mazuro, moters kūnas Bubelytės nuotraukose pavaizduotas nuostabiu, subtiliu būdu. Menininkė labai stengiasi neįžeisti žiūrovo. /../ Naujausiose nuotraukose plėtojami ir sustiprinami Bubelytės mene vyraujantys motyvai. Kūrėja daugina savo atvaizdus, neapsiribodama dviem, trimis, keturiais siluetais viename paveiksle. Tarsi to nepakaktų, ji komponuoja mažesnius ciklus, sudarydama didesnes visumas, o jos savo ruožtu leidžia sukurti vaizdus, primenančius beveik teatro kūrinio scenas. Bubelytės mene pasirodo anekdotas, situacinis pokštas. Veidų išraiškos tampa ryškesnės. Čia mažiau melancholijos, daugiau humoro. Mažiau viliojančio narcisizmo, ir atsiranda distancija, kurią fotomenininkė įgijo su amžiumi, bei pasitikėjimas savimi ir savo kūnu, kuriuo pasižymi tik subrendusi moteris. Distancija nuo savęs, pasaulio ir fotografijos meno.

Kūrėja žavi ir keri žiūrovus. Ji yra stebuklinga, o jos kūną ir veidą galima ramiai stebėti valandų valandas. Paveikslėliai yra tarsi ekranas, rodantis žiūrovo emocijas ir jausmus. Vienas bus sužavėtas, kitas nuliūdęs, trečias susijaudinęs, ketvirtas susierzinęs, bet nė vienas neliks abejingas. Violeta Bubelytė visas emocijas ir sielos virpesius priima kaip komplimentą. Ji nenori priimti tik vieno – abejingumo.

Violeta Bubelytė (g. 1956 m.) Nuo 1980 m. Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjungos) narė, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. 1980 – 1991 m. dirbo Lietuvos fotomenininkų sąjungoje. Nuo 1992 m. – fotokorespondentė įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose. Dabar gyvena ir kuria Vilniuje.

Paroda veiks iki spalio 26 d.

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos

LFS inf.

Rugsėjo 5 d. 18 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma italų fotografės Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“. Parodos atidarymas yra Vilniaus galerijų savaitgalio programos dalis.

„Kad dažniau ją atsimintum“ – sakinys, kurį ant kitos nuotraukos pusės parašė draugė Mirta, viena iš fotografijoje vaizduojamų moterų. Mes fiksuojame vaizdą, kad atmintume, kad paliktume savo dabarties ir praeities pėdsaką. Pasak Roland’o Barthes’o, šiomis nuotraukomis liudijame savo egzistenciją. Ką matome nuotraukoje, tam tikra forma egzistavo prieš mus. O jeigu ne? Jei naudotume jas kaip simbolius naujoms prasmėms įsivaizduoti ir sukurti? Pristatoma darbų serija yra tokių paieškų rezultatas. Dirbau prie archyvinių vaizdų, nagrinėdama individualų ir kolektyvinį identitetą. Taip dekonstravau praeityje sukurtas nuotraukas ir jas integravau į naują modernų peizažą, žaisdama su atminties prasmėmis.

Hebrajų kalboje yra žodis „tikkun“, kuris reiškia „pataisyti“, grįžti atgal laiku ir ištaisyti praeities įvykius, siekiant išvaduoti pasaulį nuo klaidų, kurios buvo padarytos. Projektas siekia neįmanomo: bandoma ieškoti teisybės, suvienyti skirtingus naratyvus, pakeisti galutinį rezultatą.

Claudia Corrent šiuo metu dirba kaip nepriklausoma fotografė Bolcane, Italijoje. Menininkė baigė filosofijos studijas Trento universitete, vėliau pasuko į fotografijos sritį. 2015 m. menininkė laimėjo „1000 Venecijos talentų“ apdovanojimą, jos darbai eksponuoti didžiausiuose Italijos miestuose.

Paroda veiks rugsėjo 5–spalio 12 d.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba