Kalbamės su Ukrainos choreografu Viktoru Rubanu ir Lietuvos šokio dramaturge Monika Jašinskaite
Ukrainos šokio kūrėjai – choreografas, Monpeljė (Prancūzija) nacionalinio choreografijos centro studijas baigęs Viktoras Rubanas, šokėjas, socialinių, šokio terapijos projektų iniciatorius Danilas Belkinas ir šokio dramaturgė Monika Jašinskaitė iš Lietuvos šiuo metu kuria bendrą spektaklį „#letmepleaseyou“ (leisk man tave patenkinti), kurį pristato kaip desovietizacijos ritualą. Spektaklio premjera įvyks spalį, greičiausiai – Kijeve, nors kūrybinė grupė dar tiksliai nežino erdvės. Turbūt mažiausiai būdinga tiek Lietuvos, tiek Ukrainos scenos menų kontekstui šiuo atveju yra ne tarptautinė komanda ar spektaklio tema, o tai, kad projektas prasidėjo ne nuo finansų paieškos ir įvairių fondų bombardavimo. Neįprasta, kad svarbiausia čia – idėja. Kalbamės su Monika ir Viktoru apie jų bendros kūrybos džiaugsmus.
Kalbamės su iliustruotoju Kęstučiu Kasparavičium ir jo parodos kuratore dr. Jolita Liškevičiene
Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.
Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus...
Gegužės 13, 14 dienomis vykusiame Lvovo vaikų festivalyje prasidėjo antroji Lietuvos ir Ukrainos iliustruotojų kelionė – šįkart menininkų kūrybinių dirbtuvių vaikams „karavanas“ apvažiuos šalies Vakarus: po Lvovo pajudės į Rožniativą, Ivano-Frankivską ir Ternopilį. Lietuvos kultūros instituto koordinuojamas projektas „Lietuva–Ukraina: kultūros partnerystė 2016“ pavasario etapo pabaigai taip pat pristatys garsios lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjos Eglės Budvytytės performansą Kijevo gatvėse „Choreografija bėgančiam patinui“ gegužės 18 dieną, gegužės 19-20 Ukrainos sostinėje architektė Elena Archipovaitė dalyvaus Tarptautiniame architektūros festivalyje „CANactions“, gegužės 19-ąją Kijeve atsidarys ir Baltijos šalių mados dizaino paroda „N Wind Showcase: Baltic“.
Iliustruotojų dirbtuvės – kūrybinis „priešnuodis“
Pirmasis iliustruotojų kūrybinių dirbtuvių turas vyko balandį Zaporožėje, Krivij Rihe, Dniepropetrovske ir Kijeve, ture dalyvavo dailininkai Ieva Babilaitė ir Paulius Juodišius, teatro režisierė Saulė Degutytė ir jų kolegės iš Ukrainos Natalija Gaida ir Hanna Zviaginceva. Antrame ture prie lietuviškos komandos dalies prisijungs dailininkai Julija Pilipčatina ir Dmitro Kuzmenko. Visą dirbtuvių procesą filmuoja ukrainiečių režisierė Katerina Mizina, ji kurs dokumentinį filmą apie keliaujančių dailininkų patirtis.
Lietuvos kultūros institutas pradeda tradicinį pavasario tarptautinių literatūros renginių maratoną, kurio startas šiemet – naujame geografiniame taške: kovo 13-ąją Pekine prasidėjo Lietuvos literatūros pristatymo Šiaurės Kinijoje projektas, vyksiantis keliais etapais iki rugpjūčio pabaigos. Kovo 17-ąją Lietuvos literatūros stendas atsidarys tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, vėliau seks Bolonija, Londonas ir Kijevas.
Pirmieji lietuvių literatūros žingsniai Kinijoje
Instituto kartu su kultūros atašė Kinijoje Agne Biliūnaite vykdomas projektas pristatys Kinijoje Lietuvos autorių prozą, poeziją, dramaturgiją ir knygas bei iliustraciją vaikams.
Kovo 11–27 d. trijuose Kinijos miestuose (Pekine, Čengdu ir Sudžou) vykstančiame tarptautiniame nepriklausomame literatūros festivalyje „Bookworm“ Lietuvai atstovaus prozininkė Undinė Radzevičiūtė ir poetas bei dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Dešimtą kartą vyksiantis festivalis šiemet pristatys 200 Kinijos ir kitų šalių autorių, vyks 300 įvairių renginių.
Du renginiai – modernios Lietuvos fotografijos paroda ir garsaus lenkų režisieriaus Krystiano Lupos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyto spektaklio „Didvyrių aikštė“ lenkiškoji premjera – užbaigia Lietuvos kultūros sezoną Krokuvoje, išsamiai pristačiusį Lietuvos kultūros istoriją ir dabartį, taip pat įtvirtinusį abiejų šalių institucijų kultūros institucijų partnerystę.
Renginiai Krokuvoje sudomino ir kitus Lenkijos miestus
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečio proga surengtas Lietuvos kultūros instituto koordinuojamas projektas „Lietuva Krokuvoje: kultūros sezonas 2015“, prasidėjęs spalio 1-ąją atidaryta paroda „JIVO Vilniuje: legendos pradžia“ Krokuvos žydų muziejuje, per tris mėnesius pristatė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, Lietuvos šiuolaikinį meną, teatrą, klasikinę muziką, fotografiją bei literatūrą. Lietuva buvo Krokuvos knygų mugės garbės viešnia, lietuvių rašytojai ir iliustruotojai dalyvavo mugės ir Konrado literatūros festivalio programų renginiuose, pristatė lenkų kalba išleistas savo knygas.
Šiuolaikinis Kinijos teatras
Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų metafora apie Didžiąją kinų sieną, ji vis dėlto tiktų bandant nubrėžti mūsų žinių ribas: kažkodėl siena neblogai praleidžia viską, kas susiję su populiariąja Kinijos kultūra, politika, ekonomika, pramone ir kulinarija, o štai šiuolaikinio meno procesai lieka už šio pasaulio stebuklo. Ypač – šiuolaikinių scenos menų dabartis. Praėjusiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ matėme TAO šokio teatro spektaklį, bet tai niekaip nesukonkretino ir neaktualizavo teatrinio Kinijos gyvenimo peizažo.
Spėju, kad miglose skendima abipus jau minėtos sienos: kinai apie pasaulinio garso (mes taip tikime ir sakome) Lietuvos teatrą taip pat beveik nieko nėra girdėję. Tuo teko įsitikinti lapkričio pabaigoje praleidus porą valandų su nepriklausomo Pekino teatro Penghao meno vadove Lai Huihui ir nepriklausomo Šanchajaus teatro vaikams „ASK. Art Space for Kids“ prodiusere Yewen Laubinger.
Šios nepriklausomo sektoriaus atstovės dalyvavo Lietuvos kultūros instituto kuruojamoje Ekspertų vizitų programoje – drauge su neseniai pradėjusia Lietuvos kultūros atstovavimą Kinijoje atašė Agne Biliūnaite aplankė nemažai Lietuvos teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Prodiuserės žiūrėjo naujausią Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerą – spektaklį „Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Marčius Nepankinas niekuo netikėjo, arba Ga-ra-rar“ pagal Daniilą Charmsą, Stalo teatro spektaklį „Tarmių stalas“, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ pastatymą „Lietaus žemė“, teatro „Lino lėlės“ „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Atžalyną“ pagal Kazį Binkį ir net naujo režisierės Karolinos Žernytės pojūčių teatro bandymą Lietuvos energetikos ir technikos muziejuje. Spektaklių kūrėjus Huihui ir Yewen matė ne tik scenoje – turėjo progos su jais pabendrauti, dar susitiko su dramaturge Gabriele Labanauskaite, „Menų spaustuvės“ atstovais ir rezidentais.
Oskaro Koršunovo „Kankinys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Tiesą sakant, visai neįdomu svarstyti, koks galėtų būti Oskaro Koršunovo „Kankinys“ pagal naują Mariuso von Mayenburgo pjesę. Juolab kad viskas jau buvo pasakyta prieš premjerą... Nėra taip jau dažna, kad išankstiniai lūkesčiai (publikos, teatralų, visos spektaklius kuriančios, žiūrinčios ir vertinančios bendruomenės) būtų tokie konkretūs, apibrėžti. Neturiu omeny reklaminių interviu ir pristatymų, kuriuos akis jau filtruoja kaip prekybos centrų akcijų maketus interneto portaluose. Betgi šiuo atveju teritorija a priori rodėsi visiškai aiški: juk Koršunovas, juk Mayenburgas, juk „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ (aštru, stipru, ritmiška, aktualu, ryšku, gilu), juk naujausia pjesė, kurią tarsi estafetės lazdelę vienas kitam perduoda šiuo metu žymiausi Europos režisieriai („Kankinį“ jau statė pats Mayenburgas Vokietijoje, Kirilas Serebrennikovas Maskvoje, Grzegorzas Jarzyna Lenkijoje, premjeros taip pat vyko arba planuojamos Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, tikrai bus dar); juk pjesės tema labai aktuali visomis kryptimis radikalėjančiame pasaulyje, kuriame Breivikas leidosi į Kryžiaus žygį vieno dievo vardu, ISIS džihadistai kito dievo vardu nukryžiuoja karo belaisvius, kerta jiems galvas, homoseksualus meta nuo daugiaaukščių pastatų, o nemažiau sužvėrėję moksleiviai tarsi mažieji modžahedai terorizuoja savo pedagogus be jokios ideologijos, tiesiog taip...
„Naujojo cirko savaitgaliui ’14“ pasibaigus
Režisieriaus László Bagossy spektaklio „Lilijomas“ premjera
Mąstant apie „Lilijomą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pamatinis šio naujai sukonstruoto teatrinio statinio elementas, regis, yra vertimo sąvoka. Daugybė prasmių, pjūvių ir požiūrio kampų, pradedant nuo akivaizdžiausių dalykų: iš vengrų į lietuvių kalbą Vito Agurkio išversta Ferenco Molnáro pjesė; režisierius László Bagossy su aktoriais bendravo tarpininkaujant vengrų arba, regis, anglų kalbos vertėjui; „vertėsi“ (vartėsi, virto) draminis tekstas į teatrinį; viena teatrinė tradicija į kitą; į šį interpretacijos, metamorfozės, neišvengiamos sinergijos santykį įsivėlė meninė ir nemeninė realybė, istorija, kultūra, socialinė, politinė, psichologinė ir kitokia gramatika bei sintaksė, kuri sudaro daugiasluoksnį spektaklio tekstą ir jo percepciją.
Ilgoje, 1909 m. prasidėjusioje F. Molnáro pjesės įsikūnijimų scenoje, istorijoje akivaizdus vienas dalykas: kas, kad vos ne kiekvienas Vengrijos, Austrijos, kitų kaimyninių, tolimesnių ar suvis užjūrio šalių teatras ir teatriukas, dramos arba muzikinis, tradicinis ar eksperimentinis, „tiesus“ ar perversinis, štai jau 104 metus nenustoja