7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie ryšio galimybes

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos ’19“

Alma Braškytė
Nr. 34 (1313), 2019-10-25
Teatras
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.

Praėjusią savaitę pasibaigusios „Sirenos“, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis, daugeliui pagrindinė metinė teatro šventė, užsienio programoje parodė penkis spektaklius: „Sukūrimą / Paveikslus Dorianui“ („Gob Squad“, D. Britanija ir Vokietija, 2018), Lolos Arias „Minų lauką“ (Argentina, D. Britanija, 2016), „Naktis seka dieną“ („Forced Entertainment“, D. Britanija, 2007), „Būk atsargi“ (Mallika Taneja, Indija, 2013) ir „Taha. Poeto gyvenimas“ (Palestina, 2017).

 

„Ryšio klaida“ – paskelbė „Sirenos“ šių metų devizą, kurį susiejo su kartas skiriančiu plyšiu, tarpu ar net praraja, dėl kurių ir randasi sąsajų įtrūkiai, trukdantys tarpusavio komunikaciją. Tiesa, festivalio meno vadovė Kristina Savickienė, šiemet perėmusi vairą iš daugelį metų festivalio veidą (ir mūsų lūkesčių įpročius) formavusios Audros Žukaitytės, užsiminė ir apie kitą „ryšio klaidos“ devizo aspektą – kartais apimantį (teisėtą) nenorą būti pasiekiamam, prieinamam, užkalbintam, labai svarbų dabarčiai ir visokios (taip pat ir teatrinės) refleksijos besišaukiantį. Tačiau vis labiau auganti paties festivalio programa, šalia užsienio spektaklių dar eksponuojanti nemažą lietuviško teatro vitriną (keturiolika spektaklių, atrinktų Agnės Pulokaitės), šiemet sukvietusi teatro teoretikus į Baltijos dramos forumą ir mokslinę konferenciją „Mind the Gap“ (koordinuojamą Kristinos Steiblytės), dar labiau išplėtusi festivalio klubo veiklas (joms vadovauja Agnė Matulevičiūtė), vargu ar numato teatro profesionalams ir mėgėjams rudeninės vienatvės prabangą. Belieka pasiduoti ir būti kartu, dalintis erdve, potyriais ir mintimis. Su daugiau ar mažiau tolimais artimaisiais, laimingomis akimirkomis nugalint įtrūkius ir prarajas.

 

Apsaugokite Dorianą nuo jo paties

Garsusis britų (ilgainiui ir vokiečių) „Gob Squad“, susikūręs prieš dvidešimt penkerius metus ir iš menų studentų trupės virtęs po visą pasaulį gastroliuojančiu ir festivalių graibstomu kolektyvu, yra eksperimentatoriai, nuo pat pradžių nesidomėję konvencionaliomis teatro formomis, brėžiančiomis aiškias ribas tarp scenos ir „pasaulietinės“ erdvės, dramaturgijos ir nedraminių tekstų, ne tik atskiriančiomis profesionalus nuo neprofesionalų, bet ir išskirstančiomis į atskiras cechų lentynėles pačius teatro profesionalus. Perkėlę Oscaro Wilde’o romano personažo Doriano Grėjaus troškimą bet kokia kaina išsaugoti grožį ir jaunystę į dabarties laikus, „Sukūrimo / Paveikslų Dorianui“ autoriai ir atlikėjai, lengvai flirtuodami su tema (apie Doriano sumokėtą sielos pražūties kainą čia neužsimenama), ieško jos šiandieninių pavidalų šiuolaikiniame mene, dabarties dorianus matydami menininkuose. Tačiau Wilde’o romanas tėra atspirties taškas, spektaklio temų laukas laisvai driekiasi, apimdamas ironiškai vaizduojamą konjunktūrinį šiuolaikinių menų būvį bei narcizišką save įteisinančių menininkų laikyseną, visa užvaldžiusį dabarties susižavėjimą vaizdais, obsesyvų pozavimą ir tapatinimąsi su savo fotografiniu atvaizdu.

 

Vis dėlto įdomiausia „Sukūrime...“ pasirodė ne tai, kaip šios temos atskleidžiamos (tiesą sakant, tokios užduoties – tyrinėti, aiškintis, analitiškai gilintis į temas – „Gob Squad“ tikriausiai sau ir nekelia). Jos tėra punktyru nužymimi teminiai laukai, kuriuose vyksta (ar turėtų vykti) tam tikri performatyvūs veiksmai, kvestionuojantys su tomis temomis susijusias (daugiau ar mažiau įsisąmonintas) publikos nuostatas. Šalia trijų vidutinio amžiaus trupės aktorių, dviejų moterų (Sarah Thom ir Tatiana Saphir) ir vyro (Sean Patten), scenoje pasirodo dar trys jauni (būsimieji) aktoriai ir dar trys, kurių visas profesinis gyvenimas prabėgo vaidinant teatre, atrinkti iš vietinių savanorių. Jų buvimo scenoje būdas – jaudinantis jaunystės ir senatvės pažeidžiamumo potyris – atminty išlieka ilgiausiai. Bet sykiu ir kelia klausimą: kiek šių aktorių buvimas scenoje yra įsisąmonintas? Palikti scenoje be vaidmens priedangos ar, kita vertus, be tokio buvimo scenoje būdo (būti savimi) patirties, kokią per kelis dešimtmečius sukaupė patys „Gob Squad“ aktoriai, jie dažnai atrodė tapę viso labo „medžiaga“, niekuo nepridengtais publikos žvilgsnių objektais, kurių nepatirties atvirumą (jaunųjų atveju) arba per ilgą gyvenimą scenoje sukauptus prisitaikymo gestus (dažnai pavojingai panašius į vaidybos klišes) ir sakomus tekstus kartais tiesiog norėjosi pridengti, apsaugoti, paslėpti – net nuo savo pačios žvilgsnio. 

 

Ryšio klaida

Kitos ne mažiau garsios britų trupės „Forced Entertainment“ spektaklis Timo Etchellso „Naktis seka dieną“ buvo nelinksmas priminimas, kad net ir garsiausi kolektyvai savo repertuare turi itin paviršutiniškų, lengva ranka suręstų kūrinių. Būreliui pjesės vertimą scenoje perskaičiusių lietuvių (kaip rašoma programėlėje, 8–14 metų amžiaus) nieko negalėtum prikišti. Jų gerai koordinuotas dalyvavimas skleidė autentišką, natūraliai gerai scenoje besijaučiančių vaikų energiją. Tačiau pats pjesės tekstas, suformuluotas kaip valandą trunkanti trumpų ir dažniausiai kaltinančių kreipimųsi į suaugusiuosius serija (pjesės idėja išties intriguojanti), deja, stokoja bet kokios vidinės struktūros ar bent minimalios temų dramaturgijos ir paleidžia iš rankų visas galimybes pasakyti ką nors apie tai, kokį pasaulio vaizdą ir savo vietą jame mes, suaugusieji, perteikiame vaikams.    

 

Lola Arias – dokumentinio teatro kamertonas

Dokumentinis teatras pačia savo prigimtimi pirmiausia yra etinis teatras. Ir čia argentinietės Lolos Arias, rašytojos, režisierės ir atlikėjos, daugelio įvairių socialinių projektų iniciatorės, savo teatro ištakomis vadinančios vokiečių ir olandų teatrą, patirtis verta studijavimo ir mokymosi. Spektaklis „Minų laukas“, tapęs neabejotina šiųmečių „Sirenų“ kulminacija, tikra teatro ir žmogiškumo švente, yra apie prieš daugiau nei tris dešimtmečius vykusį karą tarp Argentinos ir D. Britanijos ir to karo įspaudą jo dalyvių atmintyje ir dabartyje. Kiek daugiau nei du 1982-ųjų mėnesius trukęs karas dėl Malvinų, arba Folklando, salų, per kurį žuvo apie tūkstantį karių ir civilių, tapo esminiu įvykiu jį išgyvenusiems abiejų pusių – argentiniečių ir britų – kariams. Arias, pradžioje parengusi spektaklį su argentiniečiais, vėliau nusprendė pakviesti ir kitos pusės veteranus. Tebesproginėjančiame atminties minų lauke po nuodugnių atrankų susitiko šeši – po tris iš kiekvienos kariavusios pusės – ir po ilgo paruošiamojo laikotarpio per kiek ilgesnį nei pats karas laiką parengė šimto minučių trukmės pasakojimą apie paties karo įvykius, apie tai, kaip jis buvo nušviečiamas abiejų šalių žiniasklaidoje, ir apie tai, kas vyko su jo dalyviais po to, kai viskas baigėsi, kai politikai ir pasaulis viską pamiršo ir grįžo į savo ankstesnį gyvenimą.

 

Tik to karo, kuriame dalyvauti nesirinko, bet buvo priversti, veteranai nebeturėjo kur grįžti, nes tokio dalyko kaip ankstesnis gyvenimas nebeliko. Tiksliau, nebeliko jų pačių – tokių, kokie jie buvo iki to karo patirties. Priverstinis mirties ir žudymo artumas, kiekvienos iš kariaujančių pusių sužadinta neapykanta priešininkui ir, kita vertus, natūrali žmogiška užuojauta aukoms, nesvarbu, iš savųjų ar priešininko pusės, persekiojantys mirties vaizdų prisiminimai tapo baisiu sprogstamuoju emociniu užtaisu, o prieš tris su puse dešimtmečio paleistas laikrodinis sprogmens mechanizmas tebetiksi iki šiol. Arias ne tik turėjo drąsos prieiti prie viso to labai arti, atvesti buvusius priešininkus vieną prie kito, bet ir atliko didžiulį darbą, paversdama visą šią skausmingą dokumentinę materiją nuodugniai apgalvotu puikiai veikiančios formos spektakliu. Atrinktieji atlikėjai (juos jau galima vadinti aktoriais, nes spektakliui jau treji metai ir jis nuolat gastroliuoja po visą pasaulį), nepaisant patirtų emocinių traumų, palikusių žymes laikysenoje ir veiduose, gerai jaučiasi scenoje, puikiai žino savo užduotis ne tik atskiruose spektaklio segmentuose, bet ir jo visumoje. Spektaklio tekstas, grįstas dokumentiniais dalyvių pasakojimais, anot pačios Arias, daugybę kartų rašytas ir perrašytas, keliant jam tokius pačius dramaturginius ir poetinius reikalavimus kaip „autoriniam“ pjesės tekstui. Ir šita būtinybės įtampa tekste, taip pat puikiai, be jokių nuolaidų dokumentiškumui (kuris neva galėtų būti mėgėjiškumo sinonimas) parengtos spektaklio scenos, muzikiniai jo intarpai, kai dalyviai, lyg kokios buvusios roko žvaigždės, groja gyvai puikiai skambančioje grupėje, paverčia „Minų lauką“ dokumentinio teatro etalonu ne tik etiniu, bet ir teatro meno požiūriu.

 

Me Too kitaip

Indė Mallika Taneja, mažytėje „Menų spaustuvės“ salėje prasidėjus spektakliui „Būk atsargi“, pasirodė nuoga, ilgai stovėjo visiškoje tyloje, jos žvilgsnis ir kūno poza buvo praktiškai nebylūs, neįskaitomi. Laikas bėgo, ir iš spektaklio pristatymo žinodama, kad jis bus apie prievartą prieš moteris ir kad akstinas jam sukurti buvo visą Indiją sukrėtęs grupinis mirtimi baigęsis išprievartavimas, spėjau, kad naratyvą teks susikurti pačiai. Jau daugybę kartų girdėtos bei mąstytos mintys vangiai sukosi galvoje ir darėsi beveik pikta ant to smulkaus, dailiai sudėto, scenai puikiai tinkančio kūno, kuris, kaip man atrodė, verčia iš naujo galvoti apie tai, kas ir taip seniai aišku. Tačiau praėjus keletui nebylių spektaklio minučių Taneja prakalbo ir su kiekviena pasakoma fraze po truputį ėmė slėpti kūną, imdama po vieną daiktą iš tvarkingai scenoje sudėliotų įvairiaspalvių šalių ir marškinėlių krūvų, kol tapo panaši į didžiulę ritę, iš kurios kyšojo tik pirštų galiukai. Visas spektaklis truko 40 minučių ir daugiau nė viena iš jų neprailgo. Nes ne – aktorė neketino veikti publikos vien nuogo, neapsaugoto kūno priekaištinga tyla. Ji ne tik užmezgė ir palaikė tikrą, neapsimestinį ryšį su publika, bet ir (o tai šiame spektaklyje svarbiausia) buvo parengusi puikų tekstą, visaip varijuojantį rūpestingą imperatyvą, raginantį moteris rengtis ir elgtis atsargiai. Tekstas buvo šmaikštus ir filosofiškas (į Tanejos meistriškumo kursus norėjosi nukreipti „Forced Entertainment“ dramaturgą), nepiktai atverčiantis slepiamas tokio imperatyvo kortas, įsigraužiantis iki pat kasdieninių, įprastų frazių šerdies, išskaidantis žodžius iki jų sudedamųjų dalių ir šitaip atskleidžiantis moterims skirto reikalavimo būti atsargioms absurdiškumą.

 

Laimė kitaip

Užsienio programą užbaigęs monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“, kurio pjesės tekstą parašė pats jo aktorius ir dramaturgas Ameras Hlehelis (pagal Adinos Hoffman knygą „Mano laimė nepanaši į laimę“, „My Happiness Bears No Relation to Happiness“) ir kurį režisavo Amiras Nizaras Zuabi, pasakoja apie palestiniečių poeto Taha Muhammado Ali gyvenimą, susiklosčiusį dramatiškos Palestinos ir Izraelio istorijos pervartose. Spektaklis, kurio minimali scenografija (aikštelėje – tik suoliukas ir vyriškas portfelis, kuriame, kaip vėliau paaiškėja, yra popieriaus lapai, prirašyti eilėraščių) sufleruoja apie buvimą pasaulyje be jokių tvirtesnių, pastovesnių atramų, yra skirtas nuosaikiam, stipria charizmatiško aktoriaus vaidyba ir tvirtai suręstu tekstu grįsto teatro mėgėjui. Rytų poezijos tropai (Muhammado Ali eilėraščiai buvo skaitomi arabiškai su anglišku vertimu) ir jų diktuojamas pasaulio matymas, kuriuo persmelktas visas pirmuoju asmeniu grįstas kalbėjimas apie atkaklias pastangas kurti gyvenimą ištveriant savo giluminėse nuostatose, suteikė šiųmečiam festivaliui, prasidėjusiam postmodernistine fragmentiškumo ir sutrūkinėjusių sąsajų fiesta, sąryšingumą teigiančią pabaigą.

Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Mallika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“. D. Matvejevo nuotr.
Mallika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“. D. Matvejevo nuotr.
Mallika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“. D. Matvejevo nuotr.
Mallika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“. D. Matvejevo nuotr.
Mallika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“. D. Matvejevo nuotr.
Mallika Taneja spektaklyje „Būk atsargi“. D. Matvejevo nuotr.
Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“. D. Matvejevo nuotr.
Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“. D. Matvejevo nuotr.
Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“. D. Matvejevo nuotr.
Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“. D. Matvejevo nuotr.
Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“. D. Matvejevo nuotr.
Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“. D. Matvejevo nuotr.