Pagal užsienio žiniasklaidą
Lietuvių mėgstamą Romaino Gary romaną „Aušros pažadas“, kuriame jis aprašė savo vaikystę Vilniuje, 1970 m. ekranizavo Jules’is Dassinas, pagrindinius vaidmenis tada kūrė Melina Mercouri ir Assi Dayanas. Gruodžio pabaigoje Prancūzijoje pasirodys nauja garsiojo romano ekranizacija. Jos režisierius Ericas Barbier, pagrindinius vaidmenis sukūrė Pierre’as Niney ir Charlotte Gainsbourg, taip pat filme vaidina Didier Bourdonas, Jeanas-Pierre’as Daroussinas ir Finneganas Oldfieldas. „Aušros pažadas“ buvo kuriamas Belgijoje, Vengrijoje, Italijoje ir Maroke.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Irano režisierius Asgharas Farhadi („Komivojažierius“) rugpjūčio 21 d. Madride pradėjo filmuoti savo pirmąjį filmą ispanų kalba. Pagrindinius vaidmenis jame kuria Penelope Cruz ir Javieras Bardemas. Dukart „Oskarus“ pelniusį režisierių filmavimo aikštelėje supa nuolatiniai Pedro Almodovaro bendradarbiai – operatorius Jose Luisas Alcaine ir kostiumų dailininkė Sonia Grande. Filmas vadinasi „Todos lo saben“ ir tai bus psichologinis trileris. Jo herojė Karolina iš Buenos Airių su visa šeima vyksta į gimtąjį miestą Ispanijoje. Tačiau susitikimus su artimaisiais sudrums nenumatyti įvykiai, kurie pasuks visų filmo veikėjų gyvenimą kita vaga. Filmo premjera numatoma ateinančių metų gegužę, greičiausiai Kanų kino festivalyje.
Birželio 30 d. festivalyje „Kinas po žvaigždėmis“ bus rodomas Aisling Walsh filmas „Modė“ („Maudie“, Kanada, Airija, 2016 m.), kuriame pagrindinį vaimenį kuria britų aktorė Sally Hawkins.
Berlyno kino festivalio, „Auksinio gaublio“ ir dar daugybę prizų šiai britei atnešė Mike’o Leigh filmas „Vėjavaikė“ („Happy-Go-Lucky“). Režisieriai žino, kad kiekvienas, nesvarbu, ar pagrindinis, ar antrojo plano, Hawkins vaidmuo ilgam išliks atmintyje. Ją mėgsta ir amerikiečiai, – Hawkins vaidino ne viename Woody‘io Alleno filme. Vaidmuo kamerinėje juostoje „Modė“ – vienas naujausių aktorės darbų. Filmas paremtas Kanados dailininkės primityvistės Maud Lewis, iš kurios iki šiol įkvėpimo semiasi šalies menininkai, gyvenimo faktais. Filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Pastaruoju metu lenkų menininkai vis dažniau steigia naujus susivienijimus. Neseniai juos įkūrė rašytojai ir vertėjai. Lenkų dokumentinio kino režisieriai mano, kad kultūros projektų finansavimą vis dažniau lemia ne kokybė, o politinės autoriaus pažiūros, todėl nusprendė vienytis. Tarp gildijos iniciatorių yra Pawełas Łozińskis („Net nežinai, kaip labai tave myliu“), Jacekas Bławutas, Wojciechas Starońis, Marcinas Koszałka, Maria Zmarz-Koczanowicz, Tomaszas Wolskis, Bartoszas Konopka, Karolina Bielawska („Vadink mane Mariana“), Michałas Marczakas („Visos nemiegotos naktys“) ir kiti garsūs, pasaulyje pripažinti kūrėjai. Jie nusprendė steigti savo gildiją, nes mano, jog dokumentinis kinas turi kelti svarbius klausimus, o ne reikšti politines pažiūras, juolab kad visuomeninėje televizijoje dokumentinius filmus užgožė atvira propaganda. Pasak gildijos steigėjų, šių dienų Lenkijoje pastebima pavojinga tendencija – kultūros partiškumas, vis dažniau lėšos skiriamos „teisingai mąstantiems“ projektų autoriams. Tai kelia grėsmę dokumentiniam lenkų kinui, kuris pastaraisiais metais garsėja filmais, mezgančiais ryšius tarp žmonių, tampančiais savotiška psichoterapija, nebijančiais veikti tikrovę.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Birželio 15 d. mirė vienas populiariausių rusų kino aktorių Aleksejus Batalovas. Jis gimė 1928 m. Maskvos dailės teatro aktorių Vladimiro Batalovo ir Ninos Olševskajos šeimoje. Didelės įtakos jam turėjo poetė Anna Achmatova, kuri dažnai gyvendavo būsimo aktoriaus motinos ir jo patėvio rašytojo Viktoro Ardovo namuose. 1950 m. Batalovas baigė aktoriaus studijas, 1954 m. pradėjo dirbti kine, iš viso jis nusifilmavo per 40 filmų. Pirmas svarbus vaidmuo – darbininkas Aleksejus Josifo Cheifico filme „Didžioji šeima“ (1954). Kitame šio režisieriaus filme „Dama su šuniuku“ (pagal A. Čechovą) Batalovas suvaidino Gurovą. 1957 m. Batalovas vaidino viename svarbiausių sovietų „atlydžio“ filmų – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“, kuris buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, prie svarbiausių šios krypties filmų priskiriamos ir Michailo Rommo „Devynios vienerių metų dienos“ (1961), kuriame Batalovas suvaidino mokslininką fiziką, rizikuojantį savo gyvybe. Sovietų moterų numylėtiniu ir idealu jis tapo suvaidinęs gydytoją Ustimenką filme „Brangus mano žmogus“ (pagal J. Germaną, rež. J. Cheificas, 1958). Panašiai buvo vertinamas ir Batalovo suvaidintas šaltkalvis Goša „Oskaru“ apdovanotame Vladimiro Menšovo filme „Maskva netiki ašaromis“ (1979). 1959 m. Batalovas debiutavo režisūroje – ekranizavo Nikolajaus Gogolio apysaką „Apsiaustas“. Nuo 1975 m. dėstė aktoriaus meistriškumą Maskvos kinematografijos institute, parašė kelias knygas ir memuarus.
Haruno Farockio filmai pristatomi ŠMC
Penktadienį ŠMC atidaroma paroda „Darbas viename kadre“ („Labour in a Single Shot“) – tai XXI a. žmogaus darbo enciklopedija, vaizduojanti darbo procesus penkiolikoje šalių, penkiuose žemynuose. Parodą papildys Haruno Farockio sukurtų filmų programa suaugusiems ir vaikams, rodoma ŠMC kino salėje. Parodos atidarymą lydės Haruno Farockio filmo „Darbininkai išeina iš fabriko“ („Arbeiter verlassen die Fabrik“, 36 min., 1995) peržiūros ŠMC kino salėje. Atidarymo vakarą filmas suksis nuolat, o atidarymo savaitgalį, birželio 17 ir 18 d., jis bus rodomas kas valandą, pradedant 12 ir baigiant 19 val. Dar kartą filmas bus pristatomas žiūrovams parodos uždarymo savaitgalį rugpjūčio 4–6 d. Filmas rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Parodos metu ŠMC ir Goetheʼs institutas Vilniuje kvies žiūrovus plačiau susipažinti su Haruno Farockio kūryba. ŠMC kino salėje birželio 21 d. 18 val. bus rodomas jo filmas „Palyginimui“ („Zum Vergleich“, 61 min., 2009), 22 d. 18 val. – „Sauerbruch Hutton architektai“ („Sauerbruch Hutton Architekten“, 73 min., 2014), 23 d. 18 val. – „Niekuo nerizikuojama“ („Nicht ohne Risiko“, 50 min., 2004). Šie trys filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vienas garsiausių vadinamosios lenkų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų Kazimierzas Karabaszas – pirmasis kino dokumentininkas, tapęs Lodzės kino mokyklos garbės daktaru. Režisierius – vienas pirmųjų šios mokyklos absolventų, studijas Lodzėje jis pradėjo 1951 metais. Po penkerių metų kartu su Władysławu Ślesickiu kurti jo filmai „Kur velnias sako labanakt“ („Gdzie diabeł mówi dobranoc“) ir „Tuščios erdvės žmonės“ („Ludzie z pustego obszaru“) įsiliejo į tuomet prieš socialistinį realizmą maištavusią „Juodąją seriją“. Karabaszo dokumentinio kino metodas buvo ilgas paprastų herojų jų natūralioje aplinkoje stebėjimas. Vienas garsiausių režisieriaus ankstyvųjų filmų „Muzikantai“ (Muzykanci“, 1960), pasakojantis apie geležinkelininkų mėgėjiško pučiamųjų orkestro repeticiją, buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Po kelių dešimtmečių šis filmas tapo žinomas dar ir todėl, kad į visus geriausių filmų sąrašus jį įrašydavo vienas Karabaszo mokinių Krzysztofas Kieślowskis. Lodzės kino mokyklos dėstytojas, profesorius ir dekanas Karabaszas išauklėjo kelias kino kūrėjų kartas. Jis buvo ne tik Kieślowskio, bet ir Marcelio Łozińskio, Małgorzatos Szumowskos, kitų žymių režisierių darbų vadovas. Paskutinį filmą „Kas bagaže“ („Co w bagażu“) Karabaszas sukūrė 2008 metais.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Savaitgalį Krokuvoje baigėsi 57-asis Krokuvos kino festivalis. Geriausiu tarptautinio konkurso dokumentiniu filmu išrinktas kroatų rašytojo ir poeto Pero Kvesićio filmas „Dum spiro spero“. Tai autoironiškas vaizdo dienoraštis, kuriame rašytojas fiksuoja savo kasdienybę, pasakoja apie kovą su sunkia plaučių liga. „Dum spiro spero“ apdovanotas „Auksiniu ragu“ ir 30 tūkstančių zlotų premija. Paweło Łozińskio vadovaujamas žiuri taip pagrindė sprendimą: „Autorius rodo mums gyvenimo ir meilės grožį, atrasdamas savyje drąsos susigrumti su savo mirtingumu humoro ir orumo kupinu būdu.“
„Sidabriniu ragu“ (15 tūkstančių zlotų) geriausio vidutinio metražo dokumentinio filmo režisieriui apdovanotas Audrius Stonys už filmą „Moteris ir ledynas“. Žiuri sprendimą suformulavo taip: „Už ypatingą ir poetišką požiūrį į dokumentinį kiną, kontempliacijos ir tylos patirtį, kai judesys, laikas, gyvenimas ir mirtis tampa mūsų vidinio kraštovaizdžio elementais.“ Stonio filmui prizą skyrė ir FIPRESCI žiuri. Šis apdovanojimas skirtas „už šaltakraujišką drąsą naudojant kino kalbą – pagrindinį išraiškos įrankį. Filmas be žodžių rodo žmogaus menkumą susidūrus su gamtos didybe.“ „Sidabrinis ragas“ geriausio pilno metražo dokumentinio filmo režisieriui atiteko Lissette Orozco už filmą „Adrianos paktas“ („Adriana’s Pact“, Čilė).
Pagal užsienio žiniasklaidą
Sekmadienio vakarą įvyko 70-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonija, kurią vedė aktorė Monica Belluci. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vadovaujamas žiuri paskelbė jubiliejinio festivalio nugalėtojus. „Auksinę palmės šakelę“ iškovojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo satyrinė komedija „Aikštė“ („The Square“). Filmas buvo skubos tvarka įtrauktas į konkursinę programą, jau ją paskelbus oficialiai. Aikštės“ herojus – ekscentriškas šiuolaikinio meno muziejaus direktorius, nusprendęs sukurti naują instaliaciją. Savo muziejaus projektais jis propaguoja brolybę ir lygybę, bet gyvenime yra sociopatas ir rasistas. Pasak kritikų, režisierius nori paaiškinti žiūrovams, kad garsusis skandinaviškasis socializmas – atvira visuomenė ir protestantiškas etosas – yra tik dar viena melaginga žinia, kaip, beje, ir visas šiuolaikinis menas, neva ginantis mažumų teises, bet iš tikrųjų kvailinantis buržuaziją pagal dar Andre Bretono sugalvotą scenarijų. Lietuvių žiūrovams šis režisierius žinomas iš prieš kelerius metus „Scanoramos“ rodyto filmo „Force Majeure“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.
Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.








