Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Laisvė, kūryba, draugystė – toks tikslas skambėjo gruodžio 14 d. Niujorke, Užupio meno inkubatoriui ir galerijai „SLA307 Art Space“ atidarius jungtinę abipus Atlanto kuriančių menininkų parodą „VNO-NYC“.

Ši paroda gimė kaip sumanymas pristatyti lietuvių menininkus iš Lietuvos kartu su Niujorko lietuvių menininkais ir tokiu būdu išprovokuoti ilgalaikį ir gyvą dialogą tarp „Sla307 Art Space“ bei Lietuvos meno institucijų.

Viename iš šiuolaikinio meno pasaulyje aktyviausių Niujorko rajonų – Čelsyje – įsikūrusi  galerija „Sla307 Art Space“ garsėja kaip čia gyvenančių lietuvių išeivių ir kitų tautybių menininkų traukos centras, rengiantis ne tik parodas, bet ir poezijos, literatūros vakarus,  kitas edukacines veiklas. Todėl platesniam pasauliui panorusių save pristatyti Užupio meno inkubatoriaus rezidentų ir kitų  užupiečių bei vilniečių darbai neatsitiktinai savo auditoriją surado būtent šioje galerijoje.

Parodoje eksponuojami 22 autorių iš Vilniaus kūriniai ir 14 Niujorko lietuvių menininkų kūriniai. Dauguma Vilniaus dalyvių – užupiečiai. Jaunajai Užupio kūrėjų kartai atstovauja tapytojų įvairiuose konkursuose laurus skinančių M. Jencienės, P. Lincevičiaus, A. Zakarausko ir N. Petrausko darbai. Stiprius fotografijos darbus žymi ir užupiečių S. Gandžumiano, M. Abramavičiaus, vilniečių R. Danisevičiaus ir V. Jenciaus, niujorkiečių V. Jankūno ir N. Kudirkos pavardės. Solidumo parodai suteikia niujorkiečių R. Bartkaus, J. Ludavičiaus, I. Mediodijos, L. Sprangauskaitės, vilniečių S. Kruopio, J. Jarulytės, kauniečio G. Vaičio darbai. Ne mažiau dėmesio sulaukia ir vilniečių A. Jančiauskaitės, S. Butnoriūtės, S. Urbanavičiūtės, D. Rusio, E. Ludavičiaus, G. Bagdono tapiniai, niujorkiečių S. Šiukštos, L. Lipaitės, D. Zabielaitės, L. Zaveckaitės, A. Jonytytės  kūryba, vilnietės R. Lipaitės kūrinys iš stiklo ir vielos tinklelio. Lankytojo akį patraukia ir savitu braižu bei įrėminimu išsiskiriantys grafikių B. Zokaitytės ir E. Vertelkaitės darbai ar niujorkietės D. Mattis paprastumo ir sakralumo estetika.

Niekada nemiegančiu miestu vadinamo Niujorko lietuvių bendruomenės dalis nepraleido progos susiburti ir šios parodos atidaryme. Ypač džiugu buvo matyti daug pastarosios bangos emigrantų, jaunimo. Jauniausia parodos dalyvė B. Majauskaitė sulaukė didelio lankytojų dėmesio pristačiusi savo medijų meno kūrinį. Itin maloniai nustebino ir apsilankęs žymus maestro K. Zapkus. Kadangi tarp parodos dalyvių – net keturi jo buvę studentai iš Vilniaus dailės akademijos, vyko improvizuotas šių autorių darbų aptarimas ne tik šios parodos, bet ir jų kūrybos kontekste.

Kas dar sieja ekscentriškąjį Užupį ir Niujorką? Žinoma, spalvingos asmenybės. Parodoje netrūko ir jų, leidusių ir parodos organizatoriui G. Bagdonui kartais pasijusti kaip namie – Užupyje, kuriame dažniausiai taip pat netrūksta įdomių, netradiciškai atrodančių ir mąstančių miestelėnų. Kaip ir tiek vienur, tiek kitur sklandančios ypatingos kūrybinės dvasios.

Paroda „VNO-NYC“ veiks iki 2018 m. sausio 7 d. adresu 307 W. 30TH ST. NEW YORK, NY 10001.

Rengėjų inf.

Gruodžio 22 d. 16 val. ir 19 val. vyks istorinis „Šimtmečio arbatvakaris“ Vileišių rūmuose. Šių rūmų šeimininko Petro Vileišio veikla Vilnių XX a. pradžioje buvo pavertusi, pasak Juozo Tumo-Vaižganto, „lietuvių Atėnais“, tautinio atgimimo centru. Vilniuje Petras Vileišis įsikūrė 1898 m., atsivežęs didelį kapitalą, įgytą pelningos geležinkelių ir tiltų inžinieriaus profesijos dėka. Siekdamas sukurti materialinę bazę lietuvybei Vilniuje atgaivinti ir ugdyti, jis čia įkūrė geležies dirbinių gamyklą, modernią spaustuvę, lietuvių knygyną. Gavęs caro valdžios leidimą, 1904 m. pradėjo leisti „Vilniaus žinias“ – pirmąjį lietuvišką dienraštį, kuris iš karto tapo tautinės veiklos židiniu. Apie „Vilniaus žinias“ susitelkė visa tuometė Vilniaus lietuvių šviesuomenė – Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Šlapelienė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, daugelis kitų. Šiuose rūmuose buvo aptarta Didžiojo Vilniaus Seimo programą, čia buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, čia Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, „Vilniaus žinių“ administratorius, išmokėjo pirmuosius honorarus lietuvių rašytojams – Žemaitei, Lazdynų Pelėdai, Šatrijos Raganai, Jonui Biliūnui.

Rengėjų inf.

Gruodžio 5–8 dienomis Palangoje ir Vilniuje vyko nacionalinė mokslinė konferencija „Vakarykščio pasaulio atgarsiai“, sutelkusi būrį archeologų, istorikų, etnologų, menotyrininkų, kurie svarstė įvairius kultūros paveldo išsaugojimo bei įprasminimo klausimus.

Jos pirmojoje sesijoje „Baltų kultūros ištakos ir jos santykis su XXI amžiaus pasauliu“ mokslininkai diskutavo apie tai, kas yra baltai, koks jų santykis su aplinkiniu pasauliu, bandydami įvertinti baltų kultūros ištakas. Šią konferencijos dalį lydėjo paroda Palangos gintaro muziejuje „Pajūrio kapinynų archeologija: išgelbėti baltų proistorės liudijimai“ (kuratorė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė).

Sesijoje „Kūrybinės terpės ir kultūros komunikacijos slinktis nuo Apšvietos iki XXI amžiaus“ tyrinėtojai aptarė daugialypius mūsų valstybės, kaip europietiško vieneto, formavimosi kultūrinius veiksnius. Nemaža pranešėjų dalis nagrinėjo religinių objektų komunikacijos problemą, kiti atkreipė dėmesį į kultūrinius artefaktus architektūroje, teatre, dvaruose. Šiai renginio daliai buvo skirta paroda Vilniaus paveikslų galerijoje „Po Italijos saule: XVIII–XX a. I p. Lietuvos dailininkų kūryba“ (kuratorė Dalia Tarandaitė).

Rengėjų inf.

Gruodžio 14 d. (ketvirtadienį) 18 val. kviečiame visus į galeriją „Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas), kur vyks dviejų parodų atidarymai. Antrojo aukšto ekspozicinėje erdvėje pristatysime galerijos menininkės Patricijos Gilytės parodą „STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų". O trečiame: 70-ties metų jubiliejų švenčiančios, tapytojos Laimos Drazdauskaitės personalinę parodą "Avarinis išejimas". Lauksime Jūsų!

Džiaugiamės galėdami pristatyti galerijos „Meno parkas“ menininkės Patricijos Gilytės parodą „STILLELEVEN. Natiurmortas. Vienuolika kadrų“. Tai yra pirmoji šios Vokietijoje gyvenančios, kuriančios ir pripažinimo sulaukusios autorės personalinė paroda Lietuvoje.

Su personaline paroda grįždama į Kauną, miestą, kuriame pradėjo meno studijas, Patricija Gilytė taip pat sugrįžta prie klasikinės meno formos – natiurmorto tyrimo. Autorės kūrybai būdinga ją dominančias temas nagrinėti pasitelkiant įvairiausias stilistikas, medžiagas, objektus, mechaninius elementus, taip pat – kviestis bendradarbiauti kvalifikuotą komandą – kompozitorius, operatorius, fotografus, bet kokius profesionalus, kurie padėtų drąsiai eksperimentuoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo – taiklaus ir unikalios išraiškos kūrinio.

Besigilindama į natiurmorto žanrą, Patricija Gilytė jungia savo pastarąjį dešimtmetį naudotas medijas: videomeną bei techniką, kai atvaizdus kuria iš pikselių (standartinio dydžio modulių iš įvairių medžiagų (cukraus, putų polistirolio ir kt.), taip pat žaidžia pavadinimais ir neatitikimais. Šioje Patricijos Gilytės parodoje natiurmortas svarbus ne kaip tradicinis paveikslas, o kaip erdvės, objektų ir kadrų sąveika. Lietuviškai natiurmortas verčiamas kaip negyvoji gamta, iš prancūziško nature morte. Angliškas still life pavadinimas nurodo besielę, sustingusią natūrą. O olandų kalba – natiurmortas stilleven gali būti interpretuojamas, kaip nenutrūkstantis gyvenimas, tylus, sustabdytas gyvenimas. Tuo natiurmortas artimas Patricijos Gilytės naudojamai videomedijai, kuri užfiksuoja gyvenimo judėjimą, sutalpindama jį į laikmeną, technikos pagalba gebančia atkurti to judesio dvelksmą. Ši paroda yra tęstinis projektas: kaip ir ankstesniuose projektuose, specifinės vietos kūriniais autorė reaguoja į parodinės erdvės bei geografinio konteksto ypatumus.

Performatyvumas - svarbus Patricijos Gilytės kūrybos aspektas, įsitvirtinęs kaip kūrybinė strategija jau nuo 2000-ųjų metų. Sąveika su aplinka, anot autorės, nenutrūksta ir ruošiant parodą, kūryba transformuojasi veikiama įvairių sąlygų, taip pat ir apribojimų. Kūriniais užvaldomą erdvę menininkė dažnai paverčia neatsiejama kūrinio, o taip pat ir kūrybos dalimi. Parodos tampa besitęsiančiais, performatyvumu grindžiamais, reiškiniais.

Parodoje išvysite, išgirsite arba užuosite laikrodžius, vašką, žvakides, medžiagą, karpius, bei cukrinius kilimus – 11 praėjusių metų sutalpintų viename kūrinyje. Antiretrospektyvinis parodos charakteris formuojamas pasakojimais bei komentarais.
_____________________________________________________________________________________
Antroji parodą kurią galėsite aplankyti galerijoje, tai tapytojos, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorės - Laimos Drazdauskaitės - personalinė paroda „Avarinis išėjimas“. Kviečiame!
Parodos tema ir galerijos patalpa atkreipė mano dėmesį į tą ribą, kur realūs paviršiai tampa tapyba, o nutapyti - beveik „objektais“. Iš šios situacijos man beliko tik ieškoti „Avarinio išėjimo“ apniūkusiame danguje autobusu važiuojant į Šančius.  (L. Drazdauskaitė)
Parodos galerijoje „Meno parkas“ veiks iki 2017 m. sausio mėn. 12 d.
Parodos yra galerijos projekto "Kaunas.LT" dalis.
Dalinai parodų įgyvendinimą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa "Iniciatyvos Kaunui".

Galerijos ekspozicinių erdvių darbo laikas:
II-V 12-18:30
VI 11-16

„Meno parkas“, Rotušės a. 27, 44279 Kaunas                                     

www.artsy.net/meno-parkas   
www.menoparkas.lt                                                                                  www.facbook.com/galerija.meno.parkas
[email protected]                                                                           www.instagram.com/menoparkasgalerija    
                                                                                                                      www.twitter.com/galerijamenopar

Rengėjų inf.

Grupė „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ gruodžio 12 dieną „Menų Lofte“ švęs savo trisdešimtąjį gimtadienį.

Alternatyvios scenos veteranai, meniškos beprotybės vėliavnešiai – galima vadinti juos kaip nori, tačiau „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ yra unikalus reiškinys Lietuvos pogrindžio muzikos scenoje.

Kultinės grupės statusą jau spėjęs įgyti kolektyvas gruodžio 12 dieną “Menų Lofto” patalpose švęs savo trisdešimtąjį gimtadienį.

Rengėjų inf.

Monospektaklis „Trys selfiai“ – tai trys teatrinės fotografijos, virstančiomis trimis tostais apie tai, kas svarbiausia: apie tai, kas virš mūsų, apie tai, kas yra grožis, ir apie tai, kas slypi už durų.

Viena ryškiausių Lietuvos teatro scenos aktorių Inga Maškarina, vaidybos mokslus išėjusi pas legendinę lietuvių teatro pedagogę ir režisierę Dalią Tamulevičiūtę, jau pusantro dešimtmečio kuria ryškius, publikos pamėgtus ir kritikų puikiai vertinamus vaidmenis teatro scenoje bei kine.

Iš Gruzijos kilusi ir puikiai pritapusi Lietuvoje I. Maškarina, perkopusi pusę amžiaus, pajuto, jog yra, jos pačios žodžiais tariant, „ničja“ (rus. – ничья), t.y. niekieno. Tarsi pamesta, lyg nomadas – be kelio ženklų, be identiteto. 

Rengėjų inf.

Pjesių skaitymo festivalis „Dramokratija“ šiemet dalyvius kvietė rašyti propagandos tema. Trejose kūrybinėse dirbtuvėse su lektoriais iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos jaunieji dramaturgai plėtojo savo idėjas bei kūrė tekstus. Trejų dirbtuvių ciklą Gėtės institute užbaigė paskutinę dieną vykęs virtualus dalyvių, dirbtuves vedusių dramaturgų Theresia Walser (Vokietija), Michailo Durnenkovo (Rusija) ir Gabrielės Labanauskaitės (Lietuva) susitikimas, kurio metu visi galėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei įgytomis patirtimis.

Lietuvių poetė, prozininkė ir dramaturgė, festivalio idėjinė lyderė bei paskutiniųjų kūrybinių dirbtuvių dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė pasakojo, kad organizuojant festivalį, norėjosi išvengti vienašališkos pozicijos ar nuomonės, tad buvo pakviesti dėstytojai iš Vokietijos ir Rusijos – Theresia Walser ir Michailas Durnenkovas. „Tai – tarsi koktelis iš įvairių ingredientų, kurį gavo dalyviai,“ – teigia G. Labanauskaitė. 

Rengėjų inf.

Dokumentinė apybraiža „Vieno buto istorija: Balys Sruoga“ pradeda laidų ciklą, skirtą Vilniaus Tauro g.  namui Nr. 10, kuriame, Lietuvai atgavus Vilnių ir perkėlus dalį universiteto fakultetų, apsigyveno universiteto profesoriai. Nuo 1940 m. bute Nr. 3 įsikūrė Balys Sruoga su žmona istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene ir dukra Dalia. Iš šio buto 1943 m. Sruoga buvo išvežtas į Štuthofą, čia grįžo 1945 m., gyveno ir kūrė iki mirties, 1947 metų. Paskutiniuosius rašytojo gyvenimo metus temdė skausmas dėl išskirtos šeimos (žmona ir dukra atsidūrė Vokietijoje) bei sovietų valdžios priekabių ir draudimo publikuoti memuarų knygą „Dievų miškas“.

Sruogų šeimos gyvenimas Vilniuje skatina kelti bendresnio pobūdžio klausimus apie intelektualo pasirinkimų galimybes ir tikrina, kiek mes patys gebame atpažinti ir suprasti praėjusios epochos dvasią po daugiau negu pusės amžiaus.

1944–1945 m. šiame bute gyveno Kazio Borutos, 1947–1967 m. – Vinco Mykolaičio-Putino šeima. Nuo 1986 m. bute įsikūręs Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus.

Rengėjų inf.

„Kvapą gniaužiantis reginys”, „Nėra žodžių apibūdinti stebuklui, kurį šįvakar matėme”. Tokiais žodžiais po spektaklio „Godos“ užsienio scenose buvo sutikta Kauno šokio teatro „Aura“ trupė. Artėjant šv. Kalėdoms šį ovacijų ir bisų lydimą  spektaklį trupė „išpakuos“ Vilniaus ir Kauno scenose.

Spektaklis „Godos“ nuo pat jo užgimimo paženklintas sėkmės. Lietuvoje, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams 2016“, jis buvo pripažintas geriausiu festivalio spektakliu. Menais persisotinusi ir išlepusi Florencijos publika, nustebino net pačius festivalio organizatorius, šokėjus į sceną nusilenkti aplodismentais kviesdama net keletą kartų. Netrukus vienas po kito gauti kvietimai spektaklį parodyti užsienio scenose. Kauno šokio teatras „Aura“ su šiuo spektaklių gastroliavo Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Turkijoje, Vokietijoje, Indijoje, Italijoje, Lenkijoje.

Spektaklis sukurtas apmąstant ir išjaučiant mūsų protėvių kalbos žodį „godos“, kuris šiandien jau nebenaudojamas mūsų kasdienėje kalboje. Statant spektaklį buvo apklausta daugybė žmonių kavinėse, autobusų stotelėse, universitetuose, ką jiems reiškia šis žodis. Kiekvienas atsakymas kažkiek skyrėsi, buvo nuspalvintas asmeniškumo, tačiau visus atsakymus jungė tai, kad „godos“ siejamos su praeitimi ir tapatinamos su moterimis bei jų svajomis.

Rengėjų inf.

Minint Reformacijos 500-ąsias metines Klaipėdos koncertų salėje ir Valdovų rūmuose Vilniuje skambės tikra advento laikotarpio muzikinė puošmena – Johanno Sebastiano Bacho „Kalėdų oratorija“. Monumentalųjį kūrinį atliks Klaipėdos kamerinis orkestras, kamerinis choras „Brevis“ solistai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos.

Baroko genijaus Johanno Sebastiano Bacho šešių kantatų ciklas, visuotinai vadinamas „Kalėdų oratorija“, ryškiai muzikos istorijoje iškyla, lyginant su kitomis genijaus kantatomis, skirtomis advento ar Kalėdų laikotarpiui. Oratorijos tekstas yra fokusuotas į vientisą Kalėdų istoriją, kurio pagrindas – Biblijos pasakojimas apie angelų apreiškimą, piemenų adoraciją, Jėzaus gimimą ir trijų išminčių iš rytų atėjimą į Betliejų.

XX a. 7–8  dešimtmečiuose, prasidėjus istoriškai informuoto atlikimo praktikos erai, šis Bacho opusas tapo vienu populiariausių kūrinių koncertų salių ar bažnyčių erdvėse visame pasaulyje, be jo nebuvo įsivaizduojamas advento laikotarpis. „Kalėdų oratorijos“ atlikimas tapo garbės reikalu visose Vakarų Europos šalyse. 2017-asiais, paskelbtais Reformacijos metais, kurie minimi ir Lietuvoje, oratorija yra atliekama visose Europos Sąjungos šalyse.