Autorius: Rengėjų inf.
Rengėjų inf.
Prisiminta Vilniaus geto kūrėja Liuba Levicka
Rugsėjo 20 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus suorganizavo teatralizuotą ekskursiją skirtą Vilniaus geto teatrui ir žymiausiai jo dainininkei Liubai Levickai. Dėl įspūdingo balso ji buvo vadinama „geto lakštingala“. Ekskursija prasidėjo Pylimo ir Žemaitijos g. sankirtoje. Ekskursijos pabaigoje, Jaunimo teatre, skambėjo daina jidiš kalba „Vilne“ tapusi savotišku himnu Vilniaus miestui. Ekskursiją vedė Donatas Jokūbaitis, dainavo Jurga Augulytė, gitaromis skambino Paulius ir Saulius Steponavičiai.
Rengėjų inf.
Tarptautinis šokio festivalis „Aura 29“: apnuogintos sielos ir ištobulinti šokio meistrų kūnai
Rengėjų inf.
Vilniaus arkikatedroje skambės Chiaros Margaritos Cozzolani Vakarinė
Rugsėjo 22 d., sekmadienį 18.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įprastų šv. Mišių lotynų kalba nebus. Užtat 19 val. prasidės XXIX-ojo festivalio „Banchetto musicale“ koncertas, kurio metu skambės vienuolės Chiaros Margaritos Cozzolani (1602–1676) kompozicijos Vakarinei liturginei valandai. Vakarinę atliks choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas), choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ (vadovas Dainius Juozėnas) moterų grupė ir vargonininkas Balys Vaitkus. Solo giedos Ilze Grēvele-Skaraine (sopranas, Latvija), Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė (sopranas), Nora Petročenko (altas), Nerijus Masevičius (bosas). Koncertas skiriamas Šv. Kazimiero koplyčios statybos pradžios 400 metų jubiliejui.
Rengėjų inf.
Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell paroda „Kittens“ „Kintai Arts“ menininkų rezidencijoje
Nuo rugsėjo 14 d. „Kintai Arts“ menininkų rezidencijoje (Kuršių g. 30) veikia rezidenčių Viktorijos Damerell ir Onos Juciūtės paroda „Kittens“.
Bengalo veislės katės buvo išveistos, kad viename gyvūne derėtų naminio kačiuko charakteris ir laukinio tigro grožis. Sakoma, kad jos turi 1/10 laukinio žvėries kraujo, tačiau tai netrukdo joms gyventi namuose. Kartais laukinis bengališkų kačių pradas paima viršų - tada dailūs naminiai kačiukai virsta gepardais. Taip nutiko vilniečiui Donatui, kuris teigia, kad jam buvo parduotas nevykęs genetinis eksperimentas. Jau pusę metų namie jis laiko žvėrį, kurį bijo paliesti. „Valgo visokias vištienos šlauneles, mažus viščiukus, žiurkes. Jam va taip va duodi, jis urzgia ir plėšia. Įrengiau voljerą, nes labai bijojau aš jos“, – pasakojo Donatas. Įvairios plastiko rūšys dažnai naudojamos netikram gintarui ir inkliuzams gaminti. Tokie padirbiniai parduodami už labai mažą kainą, neslepiant, kad tai nėra tikras gintaras, tačiau vėliau jie patenka į rinką, kurią sunku sukontroliuoti. Dažnas gatvės prekeivis ir pats ne visada žino, kad jo siūloma prekė pagaminta iš plastmasės. Atpažinti natūralų gintarą galima jį patrynus į vilną arba padeginus, bet anot naujausių gandų, jau atrasta kaip imituoti ir jo skleidžiamą sakų aromatą. 1716 m. Prūsijos princas padovanojo Rusijos valdovui Gintaro kambarį. II-ojo Pasaulinio karo metu vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kur kambarį rekonstravo. Kurį laiką jis buvo viešai rodomas, bet netrukus vokiečiai kambarį supakavo į dėžes, kurias sukrovė pilies rūsiuose. Pasibaigus karui, pilies rūsiuose lobio jau nebebuvo. Sakoma, kad vokiečiai išgabeno dėžes su gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino rusų povandeninis laivas. 1959 m. buvo gauti duomenys, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose. Tačiau, kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko paslaptingas sprogimas ir kasyklą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas. Minint Sankt Peterburgo 300-ąsias metines, Gintaro kambarys buvo pilnai atstatytas Sankt Peterburgo menininkų. Įsibėgėjus nepriklausomybei, pamenu, buvo gana populiarios “dėvėtų baldų iš Vakarų Vokietijos” parduotuvės. Tokios prieinamos kokybės ir šviesaus rytojaus ambasados. Viena šiandien vis dar veikia Mažosios Lietuvos sostinėje Šilutėje, kur dažnai užsuka vokiečių turistai, ieškantys savo prosenelių namų.
Parodą galima lankyti iki spalio 15 d. iš anksto susisiekus telefonu +37065692860 arba el. paštu [email protected] Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Nuotrauka Palangos gintaro muziejaus.
Rengėjų inf.
Menininkės Lilijos Valatkienės kūrybinis projektas „Saga apie Lietuvą“
10 mėnesių, 500 dalyvių ir 1,5 mln. sagų – šie skaičiai apibendrina žurnalistės, menininkės Lilijos Valatkienės inicijuotą projektą „Saga apie Lietuvą“, kurio epicentre – lietuvių emigracijos istorija. Rugsėjo 19 d. 18 val. šis projektas bus pristatytas sostinės gyventojams ir svečiams, kurie visą mėnesį galės jį nemokamai lankyti Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.
Ramunė Vaičiulytė
„Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink,“ - sakė Niujorke gyvenantis pasaulio lietuvis, vienas garsiausių Lietuvos dailininkų Kęstutis Zapkus. Savo kūryboje aš visuomet tai prisimenu, todėl Saga tapo didžiąja metafora ir šaukiniu lietuviams grįžti namo. Šis projektas yra išgyventas kūrinys, o ne išgalvotas. Tai reakcija į emigracijos mastelį. Per 29-erius Nepriklausomybės metus Statistikos departamento duomenimis iš Lietuvos emigravo 1mln.350 tūkst. mūsų piliečių. (O kiek dar nėra deklaravusių savo išvykimo!)“, - pasakojo Lilija Valatkienė
Projektą įkvėpė problema
Atėjusieji į galeriją išvys dviejų dalių ekspoziciją: 32 fotografijas iš menininkės L. Valatkienės ciklo „Neparadinė Lietuva“ ir iš daugybės sagų sukurtą instaliaciją, kurioje – ne vienas akį traukiantis objektas: septynias žodžio „Lietuva“ raides simbolizuojantys darbo drabužiai, medaus korių principu sukurtas migracijos žemėlapis, įspūdingas, kažkada vieno lito nominalo vertės kupiūrą puošęs rašytojos Žemaitės portretas ir net „upė“, kurioje galima semti, skaičiuoti ir žaisti su sagomis.
„Didžioji dalis mano ankstesnių darbų, pasitelkiant fotografiją ir pasakojimą, dėmesį sutelkdavo į senąją Lietuvos istoriją, jos asmenybes, atminimą bei poveikį tautos tapatybei. Šis projektas tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją, o jo pagrindine komunikacijos priemone tapo paprasta herojė – saga“, – apie kūrybinį sumanymą pasakoja menininkė.
Projekto pavadinimas – „Saga apie Lietuvą“ taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Viena žodžio „saga“ reikšmių atkeliavusi iš senovės skandinavų kalbos – taip buvo apibūdinamas literatūrinis žanras – savotiškas prozos stiliumi parašytas realistinis epas. „O įgyvendinant šį projektą, tokia mintis ir buvo: sukurti kūrinį apie tris mūsų tautos emigracijos bangas“, – sako L. Valatkienė.
Viršijo visus lūkesčius
Pagrindinė projekto idėja buvo surinkti 1 mln 350 tūkstančių sagų – tiek, kiek Lietuvos gyventojų per 29-erių metų Nepriklausomybės laikotarpiu paliko savo šalį. Ir nors tai planuota padaryti per kelerius metus, tikslą pavyko pasiekti bei gerokai viršyti vos per pusmetį.
„Mano draugė, projekto partnerė Vilniaus audinių salono „Optima Forma“ vadovė Reda Jacikevičienė paskelbė apie sagų rinkimo akciją uždaroje socialinių tinklų grupėje „Siūkime kartu“, žinią pasidalijome savo asmeniniuose fb ir tokiu būdu atsiliepė tūkstančiai žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Tai – viršijo visus mano lūkesčius“, – pasakoja projekto autorė, pridurdama, kad žinia apskriejo pasaulį žaibišku greičiu, o tai liudijo užplūdę sagų siuntiniai – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos, Švedijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Bulgarijos, Kanados ir kitų šalių.
Iš viso projektui įgyvendinti surinkta 1,5 mln. sagų, iš kurių meninius objektus kurti padėjo Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, Radviliškio neįgaliųjų draugijos žmonės, prie kurių taip pat sparčiai jungėsi įvairių šalies mokyklų auklėtiniai, kultūros įstaigos, bendruomenės ir net iš emigracijos sugrįžę Lietuvos piliečiai.
„Be to, daugelyje šalies miestų vis atsirasdavo šios idėjos ambasadorių, kurie padėjo surinkti sagas, pasakojo visiems apie patį sumanymą ir kitaip prisidėjo prie projekto sėkmės“, – neslepia L. Valatkienė. Jos skaičiavimu, iš viso sagas siuntė, rinko, skaičiavo, vežė, siuvo ir įvairiais darbais prie projekto sukūrimo prisidėjo apie 500 dalyvių – ir asmenų, ir organizacijų.
Nors šiuo meniniu sumanymu nebuvo siekiama jokių rekordų, tačiau dabar aiškiai matyti, kad kūrybiniame projekte dalyvavusių žmonių ir surinktų sagų skaičiai prašosi užregistruojami agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygoje.
Emigraciją rekomenduoja „pačiupinėti“
Lilija Valatkienė pasakoja, kad projektas viršijo jos lūkesčius ir turinio prasme, nes parodė, kokia gali būti galinga ir susitelkusi, nors ir po pasaulį išsiblaškiusi tauta.
„Labai tikiuosi, kad tą emigracijos mastelį pajus kiekvienas, atėjęs pasižiūrėti į šią instaliacijos iš sagų visumą, nes viena yra pliki skaičiai statistinėse lentelėse, o kita – įvaizdintas reiškinys“, – sako menininkė, pabrėždama, kad „pačiupinėti emigraciją“ itin rekomenduotina žmonėms, priimantiems sprendimus mūsų valstybėje: parlamentarams, Vyriausybės nariams ir net naujajam Prezidentui.
Iki spalio 19 dienos Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje veiksiančią dviejų dalių parodos ekspoziciją lydės ir papildys edukacinė programa – ją ves pati projekto autorė, dailininkai, kurių artimieji gyvena emigracijoje.
FAKTAI IR SKAIČIAI
1,5 mln. – tiek iš viso surinkta ir panaudota sagų projekte „Saga apie Lietuvą“;
1,35 mln. – tiek Lietuvos gyventojų per Nepriklausomybės laikotarpį emigravo į kitas šalis;
500 – tiek iš viso dalyvių prisijungė prie Lilijos Valatkienės projekto;
10 – per tiek mėnesių pavyko surinkti projekto instaliacijai reikalingą sagų skaičių ir sukurti meninius objektus;
3 – tiek sagų, patikėtų projekto autorei iš JAV gyvenančių lietuvių, drąsiai gali vadintis muziejinėmis vertybėmis: tai – Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio dukros, moterų šaulių vadės Onos Putvinskaitės-Tercijonienės uniformos saga, lietuvybės puoselėtojo, kunigo prof. Stasio Ylos saga ir Maironio dukterėčios Danutės Lipčiūtės-Augienės vaikystės paltuko saga, kurią neabejotinai yra segęs ir jos dėdė;
Aktyviausiai sagas rinko Punsko (Lenkijos Respublika), Plungės, Panevėžio, Kauno, Šilutės, Mažeikių, Radviliškio ir Trakų miestai;
Daugiausia surinkta baltos, juodos ir rudos spalvos sagų;
Didžiausią vieną sagų siuntinį atsiuntė Mažeikių gyventojai: jame buvo surinkta per 65 tūkstančius sagų;
Projektas „Saga apie Lietuvą“ jau turi savo ekspozicinių kelionių planą: iš Vilniaus jis persikels į Trakus, tada – į Kauną, o iš laikinosios sostinės keliaus į Mažąją Lietuvą, - į Šilutę.
