Prisiminta Vilniaus geto kūrėja Liuba Levicka

Rugsėjo 20 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus suorganizavo teatralizuotą ekskursiją skirtą Vilniaus geto teatrui ir žymiausiai jo dainininkei Liubai Levickai. Dėl įspūdingo balso ji buvo vadinama „geto lakštingala“. Ekskursija prasidėjo Pylimo ir Žemaitijos g. sankirtoje. Ekskursijos pabaigoje, Jaunimo teatre,  skambėjo daina jidiš kalba „Vilne“ tapusi savotišku himnu Vilniaus miestui. Ekskursiją vedė Donatas Jokūbaitis, dainavo Jurga Augulytė, gitaromis skambino Paulius ir Saulius Steponavičiai.

Liuba Levicka (1909–1943) gimė ir mokėsi Vilniuje, čia baigė valstybinę konservatoriją. Dainininkė tęsė studijas Vienoje, čia išgarsėjo, pelnė pirmąją premiją Vienos tarptautiniame atlikėjų konkurse. Grįžusi į Vilnių, Liuba dar labiau išpopuliarėjo. Rengia daug koncertų. Dainuoja arijas iš Giuseppe’s Verdi „Traviatos“, Giacomo Puccini „Bohemos“, Giacomo Meyerbeerio „Hugenotų“, Franzo Schuberto, Roberto Schumanno dainas. Antai Schuberto „Medžiotoją kalnuose“ Levicka atlieka ir per Vilniaus radiją. O lietuvių kompozitoriaus Emeriko Gailevičiaus „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“ greta Gaetano Donizetti, Franzo Leharo, Verdi kūrinių skambėjo Radijo programoje „Dainuoja solistė Levicka“ (1940 m. vasario 22 d. 19 val. 15 min.). Labai mėgo Heine’s poeziją, atlikdavo dainas, parašytas jo žodžiais. Žavėjosi Čaikovskiu, su malonumu dainuodavo jo romansus. Neatsiejama Levickos repertuaro dalis buvo žydų liaudies dainos jidiš ir hebrajų kalbomis.

Svarbus dainininkės kūrybai buvo bendradarbiavimo su pasaulinio garso žydų aktoriumi ir režisieriumi Zygmuntu Turkowu laikotarpis. Jo atkurtame Varšuvos žydų meno teatre (Warshewer Jidiszer Kunst Teatr) Levicka 1938–39 m. atlieka pagrindines partijas. Jos išradinga vaidyba ir unikalaus balso galimybės sužavėjo žiūrovus ir žymia dalimi lėmė šių pastatymų sėkmę.

Grįžusi į Vilnių, daug koncertavo, dėstė valstybinėje konservatorijoje, vadovavo dainavimo klasei. Įdomu, kad 1940 m. gruodžio mėn. įvykusiame koncerte Levicka dainavo su kitu didžiu žydų dainininku, anuometiniu Kauno sinagogos kantoriumi Michailu Aleksandrovičiumi. Tai tarsi simbolizavo nuo Lietuvos atplėšto Vilniaus grįžimą, Vilniaus ir Kauno litvakiškosios kultūros susijungimą.

Nacių Vokietijai okupavus Lietuvą Liuba Levicka nuo 1941 m. lapkričio mėn. gete pradeda rengti koncertus. Greitai dainininkę pamilsta visas getas. Ji iš tikrųjų tampa, kaip ją švelniai pavadino Ona Šimaitė, geto lakštingala.

1942 m. sausio 18 d. gete įvyko pirmasis koncertas, į kurį teatro literatūrinės dalies vadovas Suckeveris pakviečia Liubą Levicką padainuoti liaudies dainų. Dainininkė atliko dainas „Cwei taibelach“ (Du balandėliai), „Di Nacht“ (Naktis) ir „Zamd un Shtern“ (Smėlis ir žvaigždė). Koncertas sekė po koncerto. Levicka grįžta prie savo prieškaryje pamėgtų operų, arijų, atnešusių dainininkei platų pripažinimą. 1942 m. koncertuose  dainininkių Liubos Levickos ir Veros Libo, dirigento Durmaškino, garsių smuikininkų, pianistų dalyvavimas teatro renginiuose pakelia jį į prieškario Vilniaus menines aukštumas.

Kai dirigentas Avromas Sliepas su pianiste Tamara Giršovič atidarė geto muzikos mokyklą su fortepijono, smuiko ir dainavimo klasėmis, čia mokėsi daugiau kaip šimtas gabių vaikų. Liuba ėmė vadovauti dainavimo klasei. Ji bendradarbiavo su tokiais garsiais tarpukario Vilniaus ir Geto teatro muzikais, kaip pianistės A. Bai, R. Nadelman, S. Rechtdik, M. Kovarska, smuikininkas V. Rabinovičius, dainininkė V. Libo.

Levicka dirbo be atvangos. Teatro dirigentas Durmaškinas slapta pradėjo repetuoti operą. Scenografės Uma Olkenicki ir Rachelė Suckever kūrė dekoracijas. Liuba rengė pagrindinę partiją. Tačiau kartą grįžtančią iš darbo ją sustabdė geto šefas Mureris. Jis suranda žirnių maišelį, kurį Liuba nešė sergančiai motinai. Įsodina į mašiną ir nuveža į Lukiškių kalėjimą.

Kalėjime Levicka išsaugojo stiprybę, optimizmą, dainavo kameroje pasmerktiems mirčiai. Panerių egzekucijų vadovas Martinas Weissas 1942m. vasario 23 d. išvežė Liubą Levicką į Panerius ir sušaudė.

Tetaralizuotos ekskursijos pabaigoje Jaunimo teatre buvo atlikta jidiš kalba Liubos mėgta populiari daina „Vilne“, savotiškas himnas Vilniui, kuris tarsi iš naujo atvėrė drąsios ir žavios moters, didžios Šiaurės Jeruzalės dainininkės paveikslą.