Praplėšti ilgesio šydą

Pandemija iki namų erdvės sutraukė daugumos žmonių lankomas, gyvenamas ir fiziškai patiriamas teritorijas. Sumažino tiesioginių kontaktų, susitinkančių žvilgsnių, susiliečiančių kūnų kiekius. Vis dažniau ir vis ilgiau apsistojama prie ekranų. Skęsdami jų mėlynoje šviesoje persikeliame į bet kurią šio pasaulio, realybės ir fantazijos erdvę. Ekranuose atsiveriantis pasaulis – džiugus, įdomus ar bauginantis – nuo mūsų fizinio kūno atskirtas 2 metų atstumu, kaukėmis ir atšauktais skrydžiais bei mėlynoje miego ritmą trikdančioje šviesoje išsimurkdžiusios žmonijos sąmonės verčia permąstyti, kaip toliau gyvensime, bendrausime ir būsime kartu.

Tai, kas buvo savaime suprantama, tolsta nuo mūsų. Ir visas buvęs ikipandeminis gyvenimas su visais įprastai darbais, rūpesčiais, džiaugsmais ir lūkesčiais dengiasi plonu mėlynos spalvos sluoksniu. Atradimą, kad fiziškai nuo mūsų nutolę objektai įgyja melsvą atspalvį, tarsi horizonto linija imtų tirpinti viską, kas prie jos priartėja, padarė XV a. tapytojai. Iki tol paveikslų fonams nereikėjo ne tik linijinės perspektyvos, bet ir prie jos įtikinamo vaizdavimo derančių spalvų. Šis atradimas pakeitė ne tik paveikslų išvaizdą, bet ir kainą. Mat ryški ultramarino mėlyna – o kai kurie dailininkai tik tokią ir tenorėjo naudoti – buvo pats brangiausias pigmentas viduramžių ir renesanso sandūroje.

Šis tapybos meno naujovę ilgam susiejo mėlyną spalvą, atstumą ir to, kas nutolę erdvėje bei laike, vertę. Taigi pavertė mėlyną to, kas prarasta ar nepasiekiama, ilgesio spalva. Tačiau šis ilgesys meno istorijoje neliko vienareikšmis ir iki šių dienų įgydavo vis kitokius emocinius atspalvius. Pavyzdžiui, mėlynas romantikų ilgesys pasakojo apie žmogaus dvasios iššūkius, susidūrimą su žmogui nebūdinga, nepasiekiama didybe bei amžinybe. O štai Yves Klein mėlyna ir jo patentuotas mėlynos atspalvis „tarptautinė Kleino mėlyna“, taip pat nužymėta ilgesio. Bet jau nebe skausmingo, o priešingai – džiugaus, žaismingo. Kviečiančio nebe išgyventi dėl neįveikiamo atstumo nuo didybės ir tą didybę – mėlyną švytintį dangų – priartinančio prie kiekvieno su Y. Klein darbais susidūrusio žiūrovo.

Net ir mūsų ekranų mėlyna turi ilgesio atspalvių. Ypač dabar, kai jau beveik pripratome nuolat matyti save ir kitus ekranuose, kai jau visi žinome kas yra nuotolinio bendravimo platformų keliamas nuovargis, kai net ir mėlynas dangus yra pasidengęs melsvo ilgesio sluoksniu. Bet šis ilgesys, be visų kitų savo neigiamų aspektų, turi ir naujų galimybių potencialo. Galimybių iš naujo įvertinti save, savo laiką, savo artimuosius, aplinką ir net mūsų visų planetą. Ir galimybę, kad savo kūrybiškumu praplėšę melsvo ilgesio šydą susibursime naujai atrastai ar iš naujo sukurtai bendrystei.

Daugiau informacijos: https://lowair.lt/teatras/melyna-melyna/

Teksto autorė – spektaklio dramaturgė Kristina Steiblytė