Silpnybių puokštė

Teatrai skyla į dvi dalis – vieni modernėja iki kraštutinumų, kiti ėmė sukti link XIX amžiaus. Žiūrovai tam turi ne mažesnės įtakos nei patys teatriniai reiškiniai. Tarkim, kokioje „Menų spaustuvėje“ apie devyniasdešimt procentų žiūrovų sudaro studentai ir vos už juos vyresni, o vyresnės kartos žiūrovai džiaugiasi atradę visai kitokį, „senobinį“ teatrą. Kantrybe, ištverme ir gyvenimo patirtimi apsišarvavę žmonės į teatrą eina ne naujumo patirti, bet išgyventi to, ką kartais tenka tik nujausti, numanyti, nugirsti. Psichologinis teatras, besiremiantis elementaria žmogotyra, turėjo ir turės savo žiūrovų. Tai nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi ir išpažinti tas tiesas, kurios jiems rūpi.

Agresyviai šaukiančiųjų pas mus nestinga, o ramiai kalbančiųjų jau reikia su žiburiu ieškoti. Gal dėl to daugiau nei tris valandas trunkantį Rolando Kazlo seansą „Daktaras Glasas“ žiūrovai priėmė labai palankiai. Švedų autorius Hjalmaras Söderbergas, Augusto Strindbergo amžininkas ir jo gerbėjas (tai galima suprasti iš dviejų romanų, išverstų į lietuvių kalbą – „Rimto žaidimo“ ir „Daktaro Glaso“), mus sugrąžino į tuos laikus, kai Lietuvoje buvo nemažai kalbama apie skandinaviškų temų artumą lietuviams ir nemažai statoma skandinavų kūrinių. Pats Kazlas yra suvaidinęs Rotmistrą spektaklyje „Tėvas“, 1997 m. pastatytame Jaunimo teatre. Iki šiandien nepamirštamas vaidmuo: karo meno žinovas, pripažintas mokslininkas intensyviai išgyvena savinaikos procesą. Į Strindbergo klausimą „suėsti ar būti suėstam“ Kazlo atsakymas buvo „naikinantysis susinaikina pats“. Ši menininko analizė tęsiasi per visą savarankišką jo kūrybą. Ir šiandien tam tikrą būsenos tęsinį regime Vilniaus teatre „Lėlė“.

„Daktaras Glasas“ – ketvirtas Kazlo spektaklis šiame teatre. Džiugu, kai vienas įdomiausių lietuvių aktorių turi tokius namus ir, svarbiausia, jo pasiilgstančių žiūrovų. Kazlo žiūrovai išsiskiria iš kitų. Pirmiausia tai dalis tų, kurie mėgo šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Kazlas, nekartodamas Nekrošiaus, turi tam tikrų sąsajų su šio režisieriaus braižu. Ne viename Nekrošiaus spektaklyje sukūręs didelius vaidmenis, Kazlas puikiai supranta personažo ir aplinkos santykių įvairovę. Kita vertus, per tiek laiko šis menininkas sukūrė savarankišką teatro sampratą, kuri lygia greta su jo spektakliais suformavo didelį gerbėjų būrį, – į Kazlo spektaklius bilietai iššluojami per porą savaičių.

1905 m. parašytas „Daktaras Glasas“ – dienoraščio formos romanas. Kūrinys prismaigstytas išmonės, ironijos, humoro, jame begalė subtiliausių bendražmogiškų pastebėjimų. Kartu jis alsuoja dostojevskiška dvasia, primena Raskolnikovo kelionę „Nusikaltime ir bausmėje“. Pats siužetas gana depresyvus: skaitytojai supažindinami su Daktaro Glaso kelių mėnesių apmąstymais, susijusiais su pagrindiniais žmones kankinančiais klausimas, tokiais kaip meilė, neištikimybė, liga, mirtis, tikėjimas ir pan. Tai nėra dienoraštis įprastine šio žodžio prasme, tai labiau įvairūs vieno žmogaus apmąstymai, jausenos. Ir visa tai galima išgirsti, pajausti iš labai arti. Visas kūrinys išlaiko vientisą struktūrą, o tai reiškia, kad perkeliant jį į sceną kyla pavojus pereiti prie literatūrinio teatro. Ši problema Kazlui rūpėjo mažiausiai. Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, šiame jam svarbiausia buvo mintis. Ji nėra paprasta, nes viso veiksmo metu mums leista ne tik sekti tiek pagrindinio, tiek gretutinių personažų gyvenimą, bet ir stebint dabartinius įvykius sieti juos su daug anksčiau nutikusiomis istorijomis.

Daktaras Glasas, būdamas visų įvykių epicentre, labai daug ką papasakoja, tačiau išpažinties formos jam pritaikyti negalima. (Tai pagrindinis jo ir Raskolnikovo skirtumas.) Dienoraštyje aprašomas veiksmas spektaklyje tampa realybe, o tai reiškia, kad pagrindinis veikėjas patenka į gana sudėtingą situaciją. Kaip reikia elgtis aktoriui, šiuo atveju Mantui Barvičiui, kai vyraujanti pasakojimo forma, tiksliau, nuolatinis grįžimas į autoriaus tekstą, stabdo vaidmens augimą? Kalbant autoriaus vardu aktoriui beveik neįmanoma tapti tikru Daktaru Glasu. Manau, kad tai ir buvo sudėtingiausia: atskirti ar sujungti šias dvi pagrindinio herojaus egzistavimo būsenas? Tuomet, kai spektaklį valdė proziškasis pradas, linijinis naratyvo dėstymas, iš karto norėjosi aktyvesnės dramaturgijos, o suvokus, kad iš vidinių monologų suręstame kūrinyje veiksminio atraktyvumo nebus, visas dėmesys susitelkė tik į pagrindinį personažą Daktarą Glasą. 

Trumpai pristatant Mantą Barvičių būtina pabrėžti jo inteligentiškumą, sceninę kultūrą, vaidybos raiškumą ir, svarbiausia, puikų sceninį balsą, kuris nebangavo, nesolavo, tačiau išliko svarbus paties personažo atžvilgiu. Barvičius – neabejotinas atradimas. Gerai ir tai, kad jis taip ryškiai atsiskleidė būtent Kazlo spektaklyje. Šiam aktoriui buvo patikėta įminti mįslę, kas svarbiau: scenos, kuriose raliai išgyvenami jausmai, ar pasakotojo vaidmuo? Kam tai labiau turėjo rūpėti – režisieriui ar aktoriui, klausimas lieka atviras. Akademiškai mąstant, sudėlioti vaidmens trajektoriją – režisieriaus priedermė, tačiau kliaunantis aktorine išmone atsakomybė už vaidmenį tenka aktoriui. Šiandien dar sunku sakyti, kur link pasuks Barvičiaus Daktaras Glasas. Bet kokiu atveju juodu su Kazlu labai tvarkingai laikėsi Söderbergo romano peripetijų ir pats herojus labai tiksliai bandė eiti autentiškais kūrinio keliais. Tik jis per dažnai nusisukęs nuo žiūrovų, scena dažnai pritemdyta, todėl pritrūksta būtent tų akimirkų, kai galėtum pajusti jo išgyvenimus.  

Gal taip neatsitiktų, jeigu nebūtų tokio ryškaus kontrasto. Pats režisierius šį kartą sau skyrė ne patį didžiausią, bet labai reikšmingą pastoriaus Gregorijaus, kurį neapsikentęs nužudo Daktaras Glasas, vaidmenį. Kritiniams gyvenimo atvejams pasigaminęs piliulių, kuriose yra kalio cianido, vieną sugirdo pastoriui, kurio vis labiau nekenčia. Kazlas į sceną įžengia nejučiom, tačiau dar sekundė, ir, atrodo, žiūrovai pradės ploti. Tuoj pat erdvėje pasiskirsto energija. Šiam aktoriui užtenka vos kelių detalių, ir vaidmuo jau yra. Jis valdo visus – savo partnerius, žiūrovus, jis moka apžaisti kiekvieną sceninę detalę, net tokią kaip sagutės, kurių apstu jo kostiume, o šį reikia nusirengti prieš gydytojo apžiūrą. Pastoriaus scenų spektaklyje nedaug, bet užtenka tų kelių vaidmens niuansų, kad suvoktum, dėl ko Daktarui Glasui kyla mintis jį nunuodyti. Meilė, tikėjimas ir visi kiti šventi dalykai paversti cinizmu, puikiai atpažįstamu šiuolaikiniame gyvenime. Nieko švento nelikę. Kazlo vaidyba tokia raiški, jis taip nesunkiai šaržuoja pernelyg sureikšmintas scenas, o kai ateina pas gydytoją pasitarti dėl Šventosios komunijos pavojaus sveikatai, salėje nuvilnija juokas. Pastorius Kazlo balsu svarsto: „Paprasčiausia būtų, kad kiekviena bažnyčia įsigytų reikalingą skaičių mažų taurelių, kurias po kiekvieno naudojimo tarnas galėtų prie altoriaus išplauti, – bet atsieitų brangiai; gal neturtingos parapijos netgi neįstengtų nusipirkti reikiamo skaičiaus sidabrinių taurelių. <...> Dar manoma, gal patvarkyti taip, kad kiekvienas, einantis prie komunijos, atsineštų savo taurę ar stiklą. Bet kaip atrodytų, kai turtuolis ateitų su meniškai pagaminta sidabro taure, o vargšas, ko gero, su degtinės stikliuku.“ Kai pasigirsta panašios kalbos, tuoj pat atgyja Foma iš nemirtingojo „Stepančikovo dvaro“, kurį Kazlas vaidino net septyniolika metų.

Kazlas, būdamas bene dosniausias Lietuvos aktorius, Daktaro Glaso vaidmenį, kurį galėjo suvaidinti pats, skyrė jaunajam kolegai. Tai gerai, tačiau po jo paties kad ir trumpų sceninių pasirodymų proporcijos susimaišo. Ir gerai vaidinančiam Barvičiui tarytum pritrūksta tos laisvės, kuria pasižymi jo partneris Kazlas. Ypač tai jaučiama duetinėse scenose, kai vienas vis siekia „neiškristi“ iš kuriamo personažo rėmų, o kitas atrodo savąjį jau perkandęs šimteriopai.

Dar pirmąją dienoraščio dieną, birželio dvyliktą, medicinos licenciatas apie save rašė trečiuoju asmeniu: „Gabrielis Glasas, kuris kartais pagelbsti kitiems, bet niekada negalėjo pagelbėti pačiam sau, ir kuris, sulaukęs trisdešimt trejų metų, niekad nebuvo patyręs moters artumo.“ (Režisierius šia mintimi baigia spektaklį.) Moteris spektaklyje tampa siužetinės linijos dramaturginiu centru. Tai – Helga, pastoriaus Gregorijaus žmona, kaskart jaučianti vis didesnę neapykantą savo vyrui. Pradžioje ji ateina pas Daktarą prašyti pagalbos, kad jis melu uždraustų pacientui, jos vyrui, santykiauti su ja dėl tariamos ligos. Bet taip neatsitinka – priešingai, ji dar šiurkščiau išprievartaujama. Gydytojas, kuriam fru Gregorijus atrodo svajonių moteris, nepaisant įvairių aplinkybių ir svarbiausios iš jų, kad ji įsimylėjusi kitą vyrą ir su juo apgaudinėja pastorių, tampa šios moters „gyvenimiškuoju“ advokatu ir taip įsijaučia į šį vaidmenį, kad kavinukėje, susiklosčius palankioms aplinkybėms, neva kaip vaistą širdžiai stiprinti pasiūlo nuodų tabletę. Jonė Dambrauskaitė, dailininkės aprengta pagal XIX a. pradžios skandinaviškas madas, vaidybos intensyvumu labiau tinka į porą Daktarui Glasui, o ne pastoriui Gregorijui. Jos neapykanta vyrui labai „introvertiška“, ir gal kiek pritrūksta paslapties, kuri atskleistų, kodėl visi vyrai jai neabejingi. Išorinio grožio per maža – reikėtų didesnės išraiškos veikiant šalia pastoriaus. Ryškiausias Dambrauskaitės Helgos bruožas – rimtumas. Juolab kad ji taip pat yra rimta šios istorijos „žaidėja“. Kūrinio struktūra labai protinga: atrodytų, jog tai vieno žmogaus dienoraštis, tačiau visi veikėjai, ypač pagrindiniai, žiūrovus prisileidžia taip arti, kad turėtum aiškiai suprasti, ką jie galvoja ar jaučia, todėl ir iš aktorių norisi atviros, pačios tikriausios psichologijos.

Kitus miesto gyventojus, kurie labai juokingi savo nusiskundimais, kiek šaržuodami vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Almira Grybauskaitė, Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Erika Gaidauskaitė, Olga Pocevičiūtė, Vilius Kirkilionis, Imantas Precas, Karolis Algimantas Butvidas, Dainius Tarutis. Sėdint tolėliau norėjosi juos geriau matyti, nes tiesiog trūko apšvietimo. Suprantama, kai kuriose scenose jie vaidina tiesiog miesto žmones, sukuriančius Stokholmo atmosferą, bet esant monotoniškam apšvietimui neišryškėjo kai kurios įdomiai sugalvotos scenos. 

Dailininkė Neringa Keršulytė, ištikimiausia Kazlo dailininkė, dirbusi visuose jo spektakliuose, šį kartą asketiška ir tiksli. Minimalistinis scenovaizdis, istoriniai kostiumai taikliai charakterizuoja tai, apie ką kalba ir rašytojas, ir režisierius, – slogų, melancholišką svajojančio žmogaus pasaulį.

Dėl muzikos kilo abejonių, nes jos pasirodė per daug. Kartais ji tiesiog stabdo veiksmą, kai kurios scenos ištįsta, nors, atrodytų, jau turėtų eiti kita scena. Dėl muzikos gausos ir pats spektaklis prailgsta, nors galima suprasti, kaip sunku ją sutrumpinti, juo labiau kad ji tikrai veiksminga, graži, ypač kai skamba Frédéricas Chopinas.

Kazlas, statydamas „Daktarą Glasą“, susitelkė ne vien į maištaujantį ir vidinę dramą išgyvenantį pagrindinį personažą, ne ką mažiau rūpinosi išskleisti visą puokštę žmogiškų silpnybių: tikėjimą prietarais, apkalbomis, žmonių veidmainiškumą. Pirmoje spektaklio dalyje dar nuskamba juokas, girdėti pašmaikštavimų, o antroje dalyje labai lengvai supranti kardinaliai pasikeitusį visuomenės požiūrį į dar taip neseniai mylėtą Daktarą. Režisierius tai vaizduoja be jokių skrupulų – griežtai, asketiškai, taip, kaip parašė romano autorius Söderbergas. Nors spektaklyje prie visų tų temų režisierius prisilietė vos pirštų galais, visos jos buvo pastebėtos. Žiūrovai įdėmiai sekė istoriją ir lyg pacientai stengėsi pasveikti, bandydami sustabdyti savo pasąmonės nuklydimus.