Teatras
Marina Davydova – teatro asmenybė, žinoma visame pasaulyje. Tai ne tik garsi teatro kritikė, žurnalo „Teatr“ redaktorė, bet ir Tarptautinio teatro festivalio NET (Naujasis Europos teatras) meno vadovė, šiuo metu statanti spektaklius, dalyvaujanti įvairių festivalių komisijose. Šių metų pradžioje vilniečiai matė Berlyne 2017 m. sukurtą jos darbą „Amžinoji Rusija“, o jos spektaklį „Checkpoint Woodstock“ kartu su „HAU Hebbel am Ufer“ teatru Berlyne ir Gogolio centru Maskvoje prodiusavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, lietuviška jo premjera įvyko šių metų lapkričio 22 dieną.
Kaip tik šiuo metu abiejose Rusijos sostinėse – Maskvoje ir Sankt Peterburge – vyksta XXI NET festivalis. Lapkričio 13 – gruodžio 16 d. pristatoma dešimt spektaklių iš įvairių pasaulio šalių, jie rodomi šešiose reikšmingose teatro scenose po kelis kartus, juos pamatys penki tūkstančiai žiūrovų, įvyks viena pasaulinė premjera.
Nors Davydova sunkiai pagaunama net tada, kai būna netoliese, ji maloniai sutiko pasidalinti mintimis su „7 meno dienų“ skaitytojais.
Dabar išgyvenate karštas akimirkas, iš vieno miesto važiuodama į kitą, kur vyksta intensyvūs festivalio renginiai. Kuo ypatinga šių metų programa?
Visas šis judėjimas prasidėjo dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje – aš buvau ne tik festivalio NET įkūrėja, bet ir meno vadovė. Per šį laiką radikaliai pasikeitė teatro vaizdas tiek Rusijoje, tiek visame pasaulyje. Iki šiol NET vyko tik Maskvoje, o šįmet nusprendėme įsiveržti ir kitur.
Man, kaip Peterburgo gerbėjai, malonu buvo perskaityti, kad būtent šiame mieste bus parodyti du spektakliai, kurie Jums patys įdomiausi. Jūsų teatrinė veikla labiau susijusi ne su garsiomis pavardėmis, bet su išlavintu teatriniu skoniu, kai publikai stengiamasi atvežti ir pristatyti spektaklius, rodančius tam tikras naujas teatrines kryptis, tendencijas. Ir visi darbai būna ypač ryškūs.
„Naujasis Europos teatras“ ir buvo įkurtas tam, kad pristatytume naujas pavardes ir naujas tendencijas. Ne šiaip „Europos teatras“, o „Naujasis Europos teatras“. Šiemet Peterburge rodomas danų komandos „SIGNA“ kūrinys „Žaislai“ ir yra puikus pavyzdys. Tai – XXII amžiaus reiškinys.
Bet atvežėte ir garsųjį Peterį Brooką. Festivalį atidarė jo premjerinis spektaklis „Why?“ („Kodėl“). Būtų įdomios Jūsų, kaip kritikės, pastabos.
Jeigu atvirai, tai, žinoma, Brookas – ne visai tas režisierius, kuris tinka mūsų koncepcijai, nors jis – europinio teatro metras. Bet tam buvo kelios priežastys. Visų pirma mes į Peterburgą atvežame Katie Mitchell spektaklį „Zauberland“ („Magiška žemė“). Jis sukurtas Paryžiaus „Bouffes du Nord“ teatre, kuriame pastatytas ir Brooko spektaklis. Jiems tapo svarbu Maskvos publikai parodyti būtent šiuos du spektaklius. Negalėjome pasakyti „ne“. Dabar, kai jau visa tai įvyko (lapkričio 13, 14 d.), labai džiaugiuosi, nes, pirmiausia, tai buvo didelė sėkmė.
Man atrodo, dar didesnė intriga buvo tai, kad spektaklis „Why?“ skirtas Vsevolodo Mejerholdo gyvenimui ir likimui. Būtent jis į teatrą atnešė naujų idėjų, naują estetiką, naują vaidybos supratimą.
Pasakysiu sąžiningai. Taip, spektaklis formaliai skirtas Mejerholdui, bet pakankamai išsilavinusiems festivalio NET žiūrovams, aišku, jokių naujų žinių šis spektaklis nesuteikė, nes jame nebuvo atskleistas naujas požiūris nei į Mejerholdą, nei į jo gyvenimo „bylą“, nei į jo tragišką likimą. Tačiau šis spektaklis nuostabus kitkuo – tai kūrinys apie teatrą! Apie teatrą, kurį, pagal Brooko koncepciją, kadaise sugalvojo Dievas. Tai teatras, suteikiantis žmonėms džiaugsmo, bet, kaip pasirodo, mirtinai pavojingas. Kurti teatrą – mirtinai pavojinga. Tokią gudrią mintį jis ryškina visame spektaklyje. Tai spektaklis apie gundymą teatru, apie teatro žavesį. Rusų kalboje žodis „žavesys“ turi dvi reikšmes: tai kažkas labai gražaus ir tai, kas tave velniškai traukia. Dėl to vienu metu kalbama ir apie vieną, ir apie kitą teatro pavidalą.
Pagrindinis šiuolaikinio teatro bruožas – jis reflektuoja pats save. Jis pats save pradėjo apmąstyti. Pagrindinė šiuolaikinio spektaklio tema – pačios teatro prigimties apmąstymas. Šiuo požiūriu Brookas labai šiuolaikiškas.
O, pavyzdžiui, Milo Rau spektaklis „Repeticija. Teatro istorija (-os) (I)“ pastatytas visai kitaip. Čia taip pat vyksta kriminalas, tiriamas gėjaus nužudymas Belgijos mieste Lježe. Bet iš tiesų Rau spektaklis taip pat apie teatrą. Jis apie tai, kaip scenoje galima parodyti žiaurumą, žmogžudystę, žmogaus kančias. Kaip mes pradedame tikėti šia teatro apgavyste ir kaip patikėję liekame pasyvūs. O juk kenčiančiam žmogui turėtume padėti.
Jūs prisipažįstate, kad labai pavargote nuo dokumentinio / liudijančio teatro, kuris „dažniausiai įdomus savo faktūra ir yra fantastiškai apgailėtinos minties“.
Taip, pavyzdžiui, Milo Rau nesustojo ties faktų lygmeniu. Šiandien dominuoja teatras, kuriame nepakankamai įsigilinama į medžiagą. Faktai surenkami, pateikiami scenoje ir pasitenkinama tuo, kad žmonės su tuo susiduria teatre. Tačiau filosofinis matmuo, žmogiškumo gylis iš teatro vis labiau traukiasi. Toks teatras mane vis mažiau tenkina, nors yra gana paklausus, įskaitant ir festivalius. Bet juk teatras nėra vien kokia nors ikonografija. Jis – apie grafiškus, neįprastus dalykus. Surinkus medžiagą galima rengti įdomius reportažus, pavyzdžiui, televizijai. Net ir rezonansas ten bus didesnis.
Man teatras egzistuoja dėl kitko, todėl sudarydama festivalio programą ieškau spektaklių, kurie įdomūs ne tiek savo faktūra, šiuolaikine tematika, kiek tuo, kad pateikia tam tikrų apmąstymų. Tokį teatrą kuria Katie Mitchell, Angélica Liddell, Milo Rau. Prievarta – tai apskritai kitas dalykas, tai ne dokumentinis teatras. Tarkim, Liddell teatras – absoliutus vaizdinys, irealybė. Tai gali sukurti tik menininkas. Tokiame pasaulyje tu prapuoli kelioms valandoms. Iš pradžių, aišku, bandai suvokti taisykles, įstatymus, pagal kuriuos šis pasaulis egzistuoja, o vėliau, kai jau supranti, pradedi tyrinėti įvairias to pasaulio detales.
Tai panašu į utopiją.
Ar tai utopija, ar antiutopija – sunku pasakyti. Tai ne visai spektakliai – tai išmonės erdvė, kurioje tu laisvai judi. Atrodo, jog esi laisvas, bet aišku, kad tave veda už rankos žmogus, kuris visa tai sugalvojo.
Šie spektakliai kiekvieną kartą gimsta naujai, jie nesikartoja. Tai vis nauji tyrimai, naujos premjeros.
Taip, ypač per festivalius. Kiekvienam naujam miestui, naujai vietai spektaklis prodiusuojamas atskirai. Spektakliai rodomi vienu ypu – mėnesį ar trumpiau, o kai visa tai baigiasi, daugiau niekur niekada jų negali pamatyti. Tai ne repertuarinio teatro spektakliai ir ne tokie, kuriuos galima vežioti po gastroles. Toks spektaklis skirtas tik tam tikrai erdvei, kurioje tik ir gali būti vaidinamas.
Laisvė – ne šūkis. Tai tiesiogiai nesusiję ir su spektakliais. Tačiau Maskvos spauda dažnai mini, kad šis festivalis reiškia ir laisvę. O gal tai labiau išplaukia iš Jūsų asmenybės?
Mes – nepriklausomas festivalis. Esame labai mažai susiję su valstybinėmis institucijomis, negauname pinigų iš Kultūros ministerijos. Dėl to mažiau susimąstome apie tam tikrus rėmus. Dėl to atrodome kaip laisviausias festivalis. Juk visi išpuoliai prieš laisvę paprastai prasideda nuo estetikos. Politiniai lozungai dar nebūna suformuluoti, o jau puolama meninė realybė. Net jei prisiminsime stalinizmo laikus, keista, koks angažuotas buvo menas. Buvo sakoma – „kova su formalizmu“. Na, kokia kova, jeigu tas formalusis menas buvo kairysis. Šį meną turėjo ideologiškai pripažinti. Tai kodėl tuomet Mejerholdas žuvo? Mejerholdas aistringai sveikino revoliuciją. Jis vaikščiojo vilkėdamas odinę striukę, buvo bolševikas. Niekada niekur nesakė, kad nepriima revoliucijos, bet tapo pagrindine auka. Jo meną galima buvo vadinti kairiuoju menu. Valdžiai baisiausia yra žmogiškoji laisvė. Mejerholdas, būtent kaip menininkas, buvo laisvas. Toks žmogus vis tiek bus sunaikintas, nes jis laisvas. Taip yra ir su šiuolaikiniais menininkais. Ką jau ten politiškai padarė Kirillas Serebrennikovas? Jis nei partinis, nei kaip nors kišosi į politiką. Buvo tiesiog liberaliai mąstantis. Kodėl būtent jis tapo pagrindine auka? Dėl to, kas jis laisvas. Tam tikrus žmones ši laisvė, kuri buvo juntama ir spektakliuose, dirgino labiau nei pati tematika. Laisvas žmogus – pavojingas žmogus, laisvas menininkas – pavojingas žmogus.
Daug važinėjate po pasaulį, spektaklius tyrinėjate kaip kritikė. Kokias teatro tendencijas šiandien pastebite?
Matau, kad nėra vienos magistralės, vieno pagrindinio kelio, kuriuo juda šiuolaikinis teatras. Matau jį kaip Jorge Luiso Borgeso kūrinį, kuriame kiekvienas eina savo kryptimi. Ir šiame NET festivalyje – labai skirtingi teatro tipai. Bet jie man egzistuoja šiuolaikinio teatro visumoje. Yra didieji stiliai – barokas, klasicizmas, romantizmas. Tai stiliai, nulėmę visos epochos menininkų mąstymą. Vėliau atsirado mažesni stiliai – suprematizmas, fovizmas, abstrakcionizmas, kubizmas, simbolizmas. Tai šiandien kiekviena įdomi individualybė ir yra stilius. Stilius tapo lygus konkrečiam menininkui. Svarbiausia šiuolaikiniame mene – menininko asmenybė. Jis – demiurgas, kuriantis pasaulį pagal savo taisykles. Tai teigiama savybė. O neigiama yra tai, kad itin lengvai galima nužudyti bet kokią koncepciją, net jeigu ji labai pažangi. Ypač tai akivaizdu Vakaruose. Ten vyksta festivaliai kokia nors tema: „Postkolonijinis diskursas“, „Lyčių tematika“ ar pan. Bet taip užmušamas pats teatras. Temos gal ir geros, jos gali būti, tačiau bet koks bandymas gyvą meną įsprausti į konkrečius, kad ir pačius progresyviausius, rėmus kaip į Prokrusto lovą tolygus mirčiai. Menas paklūsta gyvam judėjimui, menininko minčiai. Ir tas menininkas turi būti garsi asmenybė, o ne save menininku laikantis žmogus. Aš tikiu, kad teatro likimą lemia tik didžiulės asmenybės. Tai – taip pat didelis klausimas. Juk neatsitiktinai šiandien daug kalbama apie „horizontalaus“ teatro idėjas, kai nėra pagrindinio žmogaus, kai svarbiausia, kad susirinktų žmonės ir turėtų noro kartu dirbti. Jie kažko prisigalvoja, nėra jokios hierarchijos, ir tuomet šis laisvas, demokratinis darbo principas sukuria tam tikrą rezultatą. Tokių teatrų yra Vokietijoje, Anglijoje, bet patys įdomiausi darbai atsiranda tik tada, kai juos sukuria galinga asmenybė. Net jeigu teatras save ir pristato kaip „horizontalų“, vis tiek reikalinga asmenybė. Pavyzdžiui, „Rimini Protokoll“. Susirinko trys žmonės ir pradėjo dirbti, sukūrę tokį pavadinimą. Bet yra vienas genialus žmogus – Stefanas Kaegi. Jo asmenybė viską ir lemia. Aišku, būti Kaegi epigonu daug paprasčiau nei, tarkim, Anatolijaus Vasiljevo. Dėl to, kad Kaegi’o daug aiškesnė „technologija“.
O kokie kritikos reikalai?
Kiekvienoje šalyje kritika užima skirtingą vietą. Manau, kad Rusijoje teatro žmonės buvo labai aukštos kvalifikacijos. Kad ir kaip būtų liūdna, jei peržvelgsime laikraščių ir žurnalų straipsnius, rašytus prieš du tris dešimtmečius, ir tuos, kurie rašomi šiandien, pastebėsime, koks aukštas lygis buvo tuomet ir kaip viskas krito žemyn. To neįmanoma net lyginti. Tai pastebi net kitų šalių mokslininkai, pavyzdžiui, prancūzai, anglai, mokantys skaityti rusiškai. Aišku, jų šalyse įdomūs straipsniai apie literatūrą, bet tokios teatro kritikos, kokia yra Rusijoje, jie neturi. Šiandien apskritai spauda užslopinta. Kai nėra laisvos spaudos, tai joje ir normalaus kultūros skyriaus būti negali. Arba jie sunaikinti, arba paversti kažkokia parodija. Ir visi geri specialistai, „auksinės plunksnos“, tapo bedarbiai. Aišku, „plunksnos“ yra, bet jų įtaka tam tikrai situacijai minimali. Vakaruose rašančiųjų lygis gal ir nėra toks aukštas, užtat jų ekspertinė nuomonė labai didelė. To net negalima lyginti su mūsų situacija. Aš tai patyriau savo kailiu. Kas lemia spektaklio likimą? Visada – spauda. Pas mus – kasa. O Vakaruose – spauda, kuri daro įtaką ir kasai.
Tarkim, šiandien kritikai Rusijoje užsiima kažkokiais gretutiniais dalykais. Kai kas pradėjo statyti spektaklius, daug kas puolė rašyti pjeses, to ir teatrai pradėjo prašyti, bet visa tai dėl to, kad jauti būtinybę išeiti už savo profesijos ribų.
Kažkada kritika kentėjo dėl reklamos, kuri nurėždavo puslapius analitinių tekstų atžvilgiu, o šiandien jau nėra kam tokių straipsnių rašyti.
Teatras niekada nebus laisvas. Jis priklauso tam tikrai šaliai, tam tikrai valdymo sistemai.
Teatras visose šalyse visada buvo daug labiau priklausomas nuo politikos nei kokios kitos rūšies menas. Pirmiausia tai kolektyvinis menas, antra, jam būtina materiali bazė. Rašytojas gali rašyti į stalčių, o teatro menininkas gali susiformuoti tik „čia ir dabar“. Nėra tokio teatro veikėjo, kuris sakytų, kad štai sėdėsiu trisdešimt metų, kursiu savo idėjas, o vėliau padarysiu tai, ką esu sumanęs. Teatro menininkui tai mirtis. Jis turi dirbti tuo metu, kai gyvena. Todėl teatre egzistuoja daugybė kompromisų, antraip gali neįvykti tas „čia ir dabar“.
Žurnale „Teatr“ mes ne kartą skelbėme tekstus, susijusius su alternatyvia teatro istorija. Tiesiog rėmėmės tam tikrais svarbiais žmonėmis, kurie netapo išskirtinais režisieriais, nors galėjo, ir taip atsitiko todėl, kad jie nesugebėjo susitaikyti su kompromisais. Paprastai tokie žmonės daro nemenką įtaką, iš šalies komentuodami vieną ar kitą reiškinį. Pas mus didelė rusų teatro Atlantida, kuri nugrimzdo po vandeniu. Už Rusijos ribų apie tai apskritai niekas nežino, tik tie žmonės, kurie asmeniškai buvo susiję. Pavyzdžiui, buvo toks režisierius Grigorijus Zalkindas, pirmas pradėjęs statyti absurdo dramaturgiją, kuri buvo uždrausta. O jis statė butuose. Rengdama medžiagą bandžiau išsiaiškinti, kada ir kur jis gimė. Man nepavyko. Šis žmogus gyveno 7-ajame 8-ajame dešimtmetyje, bet apie jį nieko neliko. Jo spektakliai buvo draudžiami, niekur nerasi nė vienos jų recenzijos. Teatro menas visomis prasmėmis itin efemeriškas. Tai tragiška.
XXI festivalis. Ar jis netapo rutina?
Aš matau, kad teatras, kaip tam tikras judėjimas, gyvena apie dešimt metų. Vėliau prasideda pasikartojimai, konfliktai, medžiagos senėjimas... Vėliau visa tai suyra. Formaliai jis, kaip institucija, išsisaugo, bet kūrybinis nuosmukis taip pat juntamas. O festivalis – gyvas procesas. Mes sekame, kaip keičiasi teatras, bandome šiuos pokyčius užfiksuoti savo programoje. Ir tai galima daryti labai ilgai. Tačiau bandome nuspėti teatro kaitos logiką. Žinau, kad su festivaliu jau užaugo visa karta. O dabar ši karta jau pati keičia visos šalies realybę. Aš labai džiaugiuosi tais teigiamais pokyčiais, vykstančiais šiuolaikiniame rusų teatre. Politikoje viskas baisu, o teatre situacija labai įdomi.
Į ką remiatės, kai būna sunku?
Aš atsakingas žmogus: esu „Teatr“ redaktorė ir festivalio vadovė. Tai tarytum du vaikai. Pavargai ar nepavargai – savo vaikų juk neišsižadėsi.
Dėkoju už įdomų pokalbį.
