Autorius: Daiva Šabasevičienė
Daiva Šabasevičienė
Skrydis virš naujojo pasaulio bedugnės
Gintaro Varno „Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre
„Puikus naujas pasaulis“, tik ką parodytas Jaunimo teatre, – ne abstrakcija, utopija ar distopija, o tiesioginis dabartinio gyvenimo, Arklių gatvės tęsinys. Pasibaigus spektakliui, dvyliktą valandą atsidūręs šioje Vilniaus gatvelėje turi perlipti neoninį jaunimėlį, išsitėškusį ant akmeninio grindinio, apsvaigusį nuo alkoholio (geriausiu atveju) ir begalinių tuščių kalbų.
Daiva Šabasevičienė
Manipuliuoti kančia neįmanoma
Pokalbis su aktoriumi Arūnu Sakalausku
COVID-19. Aplink liūdesys, mirtys, laukimas. Viena vertus, tai ramybės ir susikaupimo laikotarpis. Baigėsi nereikalingas blaškymasis. Antra vertus, turime daug įsipareigojimų, kurie susiję su įvairiomis mintimis. Nors dabar beveik nebendraujame, kartais net trumpas sakinys sulaukia žaibiškos pažįstamų žmonių reakcijos ir dėmesio. Toks yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Sakalauskas, su kuriuo tarytum nėra laiko bendrauti, bet įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis pajauti, kad būtent šis dialogas nenutrūkęs, norisi jį tęsti ir toliau. Jis prasidėjo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius.
Daiva Šabasevičienė
„Debesis kelnėse“ pandemijos akivaizdoje
Pokalbis su Kijeve įstrigusiu režisieriumi Jonu Vaitkumi
Tardamasi su režisieriumi Jonu Vaitkumi dėl pokalbio apie jo planus ir apie Kijeve Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre kuriamą naują spektaklį, pagalvojau, kad jis ir pandemijos akivaizdoje pademonstravo režisūrinę išmonę, tik menininkui būdingą intuiciją – kaip reikia organizuoti darbą, nenutraukiant repeticijų periodo.
Daiva Šabasevičienė
„Žuvėdra“ turi smirdėti arklių mėšlu
Pokalbis su Oskaru Koršunovu II
Žiūrint Tavo spektaklį pirmiausia ir apima jausmas, kad ypatingai atidžiai perskaitytas Čechovas.
O žiūrėdamas be galo daug rusiškų pastatymų, kurie yra labai paveikti pirmojo stanislavskiško pastatymo ir čechoviškos statymo tradicijos, Čechovo tiesiog nejauti, tik siaubingą nuobodulį, šimtus kartų kartojamas tas pačias, visiškai netikras intonacijas. Kad pajustum Čechovą, visų pirmą jį reikia perkelti į šią dieną, suteikti jam gyvų intonacijų. O kad tai įvyktų, pirmiausia reikia totalaus šoko, totalaus sugriuvimo. Ir, aišku, žiūrovas tą šoką patiria, kai pamato aktorius, kurie visiškai nevaidina, visiškai neslepia, kas jie tokie, kurie iš pradžių vieni kitus vadina vardais, iš scenos išeina į žiūrovų salę... Maskvoje net buvo prigijęs posakis „čaikakoršun“ („žuvėdravanagas“).
Daiva Šabasevičienė
„Žuvėdra“ turi smirdėti arklių mėšlu
Pokalbis su Oskaru Koršunovu
Lietuvoje labai retai analizuojami dramos kūriniai. Šiandien – unikali proga apie Antono Čechovo „Žuvėdrą“ pakalbėti su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Čechovas kartu su Henriku Ibsenu yra pagrindiniai XX a. pradžios „naujosios dramos“ kūrėjai. Jie – tam tikras atskaitos taškas visoje dramaturgijoje. Tad kalbant apie paskiausią Koršunovo darbą – spektaklį „Žuvėdra“, kurio premjera įvyko 2020 m. vasario 28 d. Dailės teatre Maskvoje (MCHAT’e), įdomu išgirsti režisieriaus požiūrį ne tik į šią pjesę, bet ir visą šiuolaikinį teatrą.
