7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

Žibuoklės Martinaitytės opera „Apversta tikrovė“ LNOBT

Ar operai užtenka paskirų poetinių frazių, muzikos ir vaizdų? Pagal klasikinį apibrėžimą opera yra sceninis kūrinys, kuriame dera įvairios sudedamosios dalys, tarp jų – ir drama. Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tikrovė“ premjera, įvykusi rugsėjo 18 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), skirta vaizdo žmonėms ir poetams. Lietuvoje gerai žinoma kompozitorė lig šiol klausytojus viliodavo tirštomis muzikinėmis garsų dermėmis, atveriančiomis tik muzikos pasauliui artimas atmosferines erdves.

Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Apversta tikrovė“. M. Aleksos nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Akistata su mankurtu

Estų „Totalitarinis romanas“ Lietuvoje

Balandžio 10 ir 11 dienomis Jaunimo teatre lietuvių publika turėjo galimybę ne tik susipažinti su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūriniu „Totalitarinis romanas“, 2024 m. pastatytu Estijos dramos teatre, bet ir po ilgos pertraukos pasigėrėti mums artimos šalies teatrine kultūra, kiek kitokia aktorine mokykla ir jos tradicijomis. Prieš spektaklį buvo išdalintos ausinės – tuo pasirūpino gastrolių organizatoriai „Kūrybinės industrijos“ („Creative Industries“), girdėjome paties dramaturgo skaitomą savo kūrinio lietuvišką versiją.

Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Scena iš spektaklio „Totalitarinis romanas“. H. Leis nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Vienatvė visatos tyloje

Roberto Wilsono „7 vienatvės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre 

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „7 vienatvės“ tapo režisieriaus ir dailininko Roberto Wilsono atsisveikinimu. Žinodamas, kad netrukus mirs, jis pasirinko vieną poetiškiausių, mistiškiausių menininkų Oskarą Milašių. Spektaklio pavadinimas – toks pat kaip Milašiaus antrojo poezijos rinkinio, kuris pasirodė dar 1906 metais. Jis taikliai atspindi dabartį. Kuo daugiau judesio aplinkoje, kuo daugiau dialogų, kalbų, nuomonių, tuo didesnė properša veriasi tarp žmonių.

Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Agnieszka Ravdo spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Agnieszka Ravdo spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Kęstutis Jakštas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Kęstutis Jakštas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Gytis Laskovas ir Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Gytis Laskovas ir Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Scena iš spektaklio „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Scena iš spektaklio „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Miglė Navasaitytė spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Miglė Navasaitytė spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „7 vienatvės“. L. Jansch nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Teatras sau

Jokūbo Brazio „Jūra vandenynas“ Vilniaus senajame teatre

Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.

Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Gyvenimo melas tarp realizmo ir simbolizmo

„Laukinė antis“ Valstybiniame jaunimo teatre

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ – tikrai laukinė, nes atsisakė „šiuolaikinės“, „gražios“ pakuotės. Spektaklyje visas dėmesys sutelktas į veiksmo dinamiką, kurioje išsiskleidžia žmogiškų nuodėmių puota. Režisierius Oskaras Koršunovas Valstybiniame jaunimo teatre įgyvendino savo siekį pastatyti spektaklį, kurio centre – ne išoriniai, XXI a. teatrą užgožę techniniai efektai, o psichologinė vaidmenų kelionė link dramos atomazgos.

Neringa Varnelytė, Donatas Želvys, Valerijus Jevsejevas, Valentinas Novopolskis ir Inga Juškevičiūtė spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė, Donatas Želvys, Valerijus Jevsejevas, Valentinas Novopolskis ir Inga Juškevičiūtė spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė, Valentinas Novopolskis ir Inga Juškevičiūtė spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė, Valentinas Novopolskis ir Inga Juškevičiūtė spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Novopolskis ir Donatas Želvys spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Novopolskis ir Donatas Želvys spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Juškevičiūtė spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Juškevičiūtė spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys, Aldona Bendoriūtė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys, Aldona Bendoriūtė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Valerijus Jevsejevas spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Valerijus Jevsejevas spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Vytautas Anužis ir Donatas Želvys spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Vytautas Anužis ir Donatas Želvys spektaklyje „Laukinė antis“. L. Vansevičienės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Pro mėlynus vartus – pas Dievą

Rimo Tumino „Sirano“ Vilniuje

Gegužės 28 ir 29 d. Vilniuje įvyko dar vienas atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu (1952–2024) – lauktas, liūdnas ir pilnas vilties. Juk mirusieji mūsų nepalieka, ypač menininkai, kurių kūriniai ir toliau skrajoja aplink mus. Mirusieji gyvi tol, kol juos prisimename.

Scena iš spektaklio „Sirano“. S. Demyanchuko nuotr.
Scena iš spektaklio „Sirano“. S. Demyanchuko nuotr.
Scena iš spektaklio „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Niras Knaanas spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Niras Knaanas spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Shlomi Bertonovas spektaklyje „Sirano“. V. Shub nuotr.
Shlomi Bertonovas spektaklyje „Sirano“. V. Shub nuotr.
Avi Azulay spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Avi Azulay spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Israelis Demidovas spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Israelis Demidovas spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Yuval Scharf ir Avi Azulay spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Yuval Scharf ir Avi Azulay spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Shlomi Bertonovas spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Shlomi Bertonovas spektaklyje „Sirano“. I. Fainbergo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Vaizduotės ir iliuzijų kelias

„Camino Real“ Juozo Miltinio dramos teatre

Juozo Miltinio dramos teatre gegužės 23 d. paskutinį kartą buvo parodytas spektaklis „Camino Real“. XX a. populiariausias dramaturgas Tennessee Williamsas (1911–1983) jau tapo klasiku. Jo pjesės sklidinos svajų, romantizmo, poetizmų, o kartu teatrui būtino realizmo, kuris ne tik situacijas, bet ir apmąstymus priartina prie esamojo laiko. „Camino Real“ parašyta dar 1953 metais. Ji pratęsė, papildė vieną iš ankstyvųjų dramaturgo pjesių, kurią sudarė mažiau scenų, tačiau jos buvo lyg kodas naujajam kūriniui.

Albinas Kėleris spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Rokas Pijus Misiūnas ir Julius Tamošiūnas spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Rokas Pijus Misiūnas ir Julius Tamošiūnas spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Olga Konošenko spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Olga Konošenko spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Lolita Martinonytė ir Mantas Pauliukonis spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Lolita Martinonytė ir Mantas Pauliukonis spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis ir Eleonora Koriznaitė spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis ir Eleonora Koriznaitė spektaklyje „Camino Real“. A. Gudo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Tylos garsai

„Tiesiog pasaulio pabaiga“ Vilniuje

Labai smagu, kad į Vilnių atvažiuoja teatrai iš kitų Lietuvos miestų. Kovo 5 d. Jaunimo teatre viešėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, turėjome galimybę pamatyti Valentino Masalskio režisuotą Jeano-Luco Lagarce’o kūrinį „Tiesiog pasaulio pabaiga“. Prieš tris mėnesius įvykusi premjera – tarytum Masalskio režisuotų spektaklių tęsinys, nes šio menininko sukurti spektakliai visada išsiskiria asketizmu, sceniniu minimalizmu.

Scena iš spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas ir Urtė Povilauskaitė spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas ir Urtė Povilauskaitė spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Urtė Povilauskaitė ir Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Urtė Povilauskaitė ir Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė ir Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė ir Giedrius Arlauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas, Ieva Labanauskaitė ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Giedrius Arlauskas, Ieva Labanauskaitė ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Dainius Jankauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
Dainius Jankauskas spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“. A. Gudo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 18  >>> Archyvas