Autorius: Daiva Šabasevičienė
Daiva Šabasevičienė
Keturi teatriniai vakarai Paryžiuje
Šokis, drama ir miuziklas
Šiandien yra du Paryžiai – vienas išorinis, kitas vidinis. Jei nebūtų to Paryžiaus, kuris savo viduje sutelkęs lobynus, tai yra įvairius muziejus, galerijas, jei nebūtų teatrų, kurie savarankiškai kvėpuoja ir tebėra didžiuliai kultūros židiniai, gyvenimas čia atrodytų gana liūdnas. Paryžiaus gatvės ir kvartalai pamažu susiniveliavo, Lotynų kvartale beveik nesutiksi kinematografinių, prancūzų aristokratų tipažų, o nusileidęs nuo Monmartro ne populiariausiais turistiniais takais, tik po kurio laiko gali suprasti, kad patekai į Clichy bulvarą, kuriame sukasi „Moulin Rouge“ sparnai.
Daiva Šabasevičienė
Liūdna kelionė į svajonių pasaulį
„Geismų tramvajus“ Telšių Žemaitės dramos teatre
Nuvykę į Telšius, neabejingieji Lietuvos teatro istorijai neišvengiamai prisimena režisierių Romualdą Juknevičių, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo metais pasirašyto politinio atsišaukimo apie inscenizuotus rinkimus į Aukščiausiąją tarybą 1944 m. sovietinės Lietuvos valdžios buvo ištremtas į Telšius. Spektaklius statęs tuometiniame Žemaičių teatre, vėliau režisavęs Klaipėdoje ir Kaune, į Vilnių režisierius sugrįžo tik 1953-iasiais, tačiau iki pat mirties 1963 m. buvo sekamas KGB, jo spektakliai atidžiai kontroliuojami.
Daiva Šabasevičienė
Pažadėta meilei ir mirčiai
Felicijos Feiferės „Žadėtoji“ Vilniaus universiteto teatre
Daiva Šabasevičienė
Degantis ir uždegantis teatru
Elvyros Markevičiūtės knyga apie režisierių Gytį Padegimą
Kiekviena nauja knyga, skirta teatrui, – reikšmingas kultūros įvykis. Ir ne vien dėl to, kad „pagauti“ efemeriškiausią meną gana sudėtinga, bet ir todėl, kad teatro pasaulis toks įvairialypis, toks sudėtingas, jog primena vandenyną, kurio srovėms suvaldyti reikalinga ne tik išmintis, bet ir begalė laiko.
Daiva Šabasevičienė
1340 puslapių Lietuvos kino
Tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“
Tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, pasirodęs prieš pusmetį, – kultūros įvykis, nes apima visą Lietuvos kino istoriją ir pristato daugybę asmenybių. „Kino“ žurnalas parengė didžiulį leidinį, kuris iškart tapo reikalingas ir akademinei bendruomenei, ir paprastam kino mėgėjui ar eiliniam knygų skaitytojui. Septyniasdešimt du tekstus rašė dvidešimt septyni pagrindiniai lietuvių kino kritikai ir kinotyrininkai. Atskiri rašiusiųjų „kadrai“ tapo tritome intelektualia kino istorija, skatinančia susimąstyti apie kino filosofiją, apie nuostabius kino žmones.
Daiva Šabasevičienė
Prisiminimų ir tikrovės peizažai
„Arkadija“ Naujajame Rygos teatre
Miestai be juose kuriančių žmonių yra tušti maketai, todėl galvodamas apie vienos ar kitos tautos tapatybę pirmiausia prisimeni ją kūrusius ar kuriančius žmones. Paradoksalu, bet talentingų menininkų subjektyvus pasaulis naikina kultūrų ribas, o jų kūryba yra suprantama ir priimtina bet kurios tautos atstovui. Ryga turi vieną aktyviausiai ir įdomiausiai Europoje kuriančių menininkų – režisierių Alvį Hermanį, kuris šiandien priklauso ne tik latviams, bet visam teatro pasauliui.
Daiva Šabasevičienė
abcd prie teatro laužo
Peterio Handkės „Pranašystė“ Jaunimo teatre
Jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pasijuto panašiai kaip austrų rašytojas Peteris Handke. Išanalizavo neišanalizuojamą jo pjesę „Pranašystė“ ir nusprendė elgtis laisvai – palikti garsiąją pavardę kaip antraštę ir kartu su aktoriais leistis į savarankišką kelionę, ieškant naujųjų laikų pranašystės. Lietuvoje tai tapo norma – su autoriais elgiamasi, kaip norima. Režisieriams toks „ėjimas“ pavyksta, kai pasirenkama paprastesnė medžiaga. Bet Handkės naujajame spektaklyje, kurio premjera įvyko spalio 29 d. Jaunimo teatre, praktiškai neliko. Ant jo sukonstruotas naujas tekstas – „pagal Handkę“. Handke buvo užklotas nauju tekstu: nuo pat pirmų akimirkų spektaklio dramaturgijos kūrimas tapo svarbesnis už teksto dramaturgiją.
Daiva Šabasevičienė
Būsenų „Kartoteka“
Tadeuszas Różewiczius Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Tadeuszo Różewicziaus „Kartoteka“, kurią Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatė režisierius Gintaras Varnas, papildo profesionalų Lietuvos teatrą XX a. klasikiniu kūriniu, ne tik praplečiančiu egzistencializmo, absurdo dramaturgijos lauką, bet ir atliepiančiu dabartį, kuri dar labiau persmelkta visokių „izmų“. Gyvename laikais, kai niekas nežino, kas yra geriausia, įdomiausia, reikalingiausia. Kiekvienam atrodo skirtingai, o tiksliau – apskritai neaišku, už kokios smilgelės kabintis, kad greičiau pasiektum saulę. Šiandien kultūra nestokoja įvairių būsenų, kalbama apie grimzdimą, dirginimą, patyrimą: išleidžiama knyga „Semiotiniai skaitymo modeliai. Grimzdimas“, XVIII tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės paroda Kauno paveikslų galerijoje pavadinta „Dirginti“ („Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“), MO muziejuje atidaryta paroda „Iš vidaus“ („Pamatyk, ką jauti“) ir pan. Ignas Jonynas jautriame ir intelektualiame Jaunimo teatro spektaklyje „Sūnus“ kulminacinį tašką išreiškia sprogimu.
