7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Teatras, pasiekiantis širdį

„Senojo Vilniaus ikonos“ Gražinos Mareckaitės jubiliejui

Gyvename tokiais laikais, kai dažno žmogaus gyvenimas baigiasi vos užtrenkus namų duris. Bet, ačiūdie, yra žmonių, kurie prikelia tai, kas svarbu visai tautai.

 

Balandžio 25 d. teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė tyliai atšventė aštuoniasdešimtmetį. O po kelių dienų teatras „Arbatvakariai“ surengė tokią dvasinę puotą, kad sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma. Aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis, šio teatro įkūrėjai, prieš kelerius metus pastebėję Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, pagal esė apie Vilnių ir jo žmones sukūrė net keturis spektaklius. O Mareckaitės jubiliejui, kaip galima buvo suprasti, skyrė vieną iš jų – spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“. Tai spektaklis, „kvėpuojantis“ begale įdomiausių atradimų, asociacijų, detalių, menančių ne tik Gražinos, bet ir kiekvieno vilniečio gyvenimą.

Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Sveikinimai Gražinai Mareckaitei. Autorės nuotr.
Sveikinimai Gražinai Mareckaitei. Autorės nuotr.
„Senojo Vilniaus ikonos“. Autorės nuotr.
„Senojo Vilniaus ikonos“. Autorės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Į kūrybos švyturį. Aktoriui Arūnui Vozbutui – 50

Arūnas Vozbutas priklauso tiems aktoriams kurie sudaro teatro trupės šerdį. Yra aktoriai lyderiai, yra ir statistai, o yra ir tie, be kurių negalėtų įvykti daugelis spektaklių. Vienas iš jų ir yra Arūnas Vozbutas, kuriam balandžio 25 dieną sukanka 50 metų.

Arūnas Vozbutas. LNDT nuotr.
Arūnas Vozbutas. LNDT nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Aktorių spektaklis

Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“ Vilniuje

Rygos „Dailės“ muzikos namuose prieš penkis mėnesius gimęs spektaklis – Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“, kurį režisavo Lera Surkova, – teigiama energija spinduliuojančio Gyčio Ivanausko ir kitų tarpininkų pastangomis „ratais kvadratais“ atkeliavo iki Vilniaus. Dar būdamas Rygoje Gytis įvairiais būdais kvietė tautiečius į premjerą. Jo balsas buvo išgirstas – į Rygą nuvyko ne vienas teatro mėgėjas. Vadybininkai taip pat nesnaudė, tad galiausiai ir Lietuvoje pamatėme ne itin pas mus prigyjantį estradinio teatro žanrą. Šis žanras populiarus Švedijoje, įvairiausių jo atšakų pilna Rusijoje. Tai garsių aktorių darbai, šiek tiek „aprežisuoti“ režisieriaus. Aktoriai skirtingų mokyklų, šiuo atveju net skirtingų tautų: latvė Guna Zariņa, lietuvis Gytis Ivanauskas ir rusas Aleksandras Malikovas, vienas į kitą panašūs ne tik tuo, kad visi trys – blondinai, bet ir savo veido išraiška. Akivaizdu, pirmiausia jie turėjo „susigroti“ intuityviai, nes vaidinamas spektaklis labai gyvenimiškas.

Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa, Gytis Ivanauskas ir Aleksandras Malikovas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa, Gytis Ivanauskas ir Aleksandras Malikovas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Gytis Ivanauskas, Aleksandras Malikovas ir Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Gytis Ivanauskas, Aleksandras Malikovas ir Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“ – vėl Prancūzijoje

„Sceaux – išskirtinis „Didvyrių aikštės“, 2016-ųjų Avinjono festivalio šedevro, pristatymas“. Šitaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį – Thomaso Bernhardto „Didvyrių aikštę“, režisuotą lenkų teatro grando Krystiano Lupos – pasitinka kovo mėnesio Prancūzijos žiniasklaida.

Scena iš spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Vytautas Rumšas: tai kūrinys apie moterį, kuri valdo vyrą

Artėjant spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ premjerai, kuri Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks kovo 14 d., Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Vytautą Rumšą.

Vytautas Rumšas. LNDT nuotr.
Vytautas Rumšas. LNDT nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Teatrinių nušvitimų meistras

Oskarui Koršunovui – 50

Jubiliejai iš esmės nekeičia gyvenimo, tačiau juos švęsti – privaloma. Tad švęskime kartu! Kovo 6 dieną teatro pasaulis švenčia vieno garsiausių Lietuvos režisieriaus Oskaro Koršunovo penkiasdešimtmetį. Rodos, taip neseniai jis buvo vadinamas išskirtiniu jaunosios kartos režisieriumi Europoje, tačiau susidomėjimas jo darbas neatslūgo per visus iki dabar slinkusius tris dešimtmečius. Koršunovo teatro pamatai buvo pradėti dar 1990-aisiais, kai jaunas Jono Vaitkaus aktorių ir režisierių kurso studentas kartu su bendraminčiais aktoriais pastatė „Ten būti čia“. Kartu su Nepriklausomybe Oskaras ieškojo naujų temų, naujų išraiškos formų, tačiau niekada neatsisakė turinio esmės. Bandydamas įsiklausyti į laiko ženklus, jis sukūrė tik jam vienam pavaldžią meninę erdvę, kurią šiandien visas pasaulis drąsiai vadina Oskaro Koršunovo teatru – nesvarbu, kur bebūtų sukurti jo spektakliai.

Oskaras Koršunovas. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas. T. Ivanausko nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Silpnybių puokštė

Rolando Kazlo „Daktaras Glasas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Teatrai skyla į dvi dalis – vieni modernėja iki kraštutinumų, kiti ėmė sukti link XIX amžiaus. Žiūrovai tam turi ne mažesnės įtakos nei patys teatriniai reiškiniai. Tarkim, kokioje „Menų spaustuvėje“ apie devyniasdešimt procentų žiūrovų sudaro studentai ir vos už juos vyresni, o vyresnės kartos žiūrovai džiaugiasi atradę visai kitokį, „senobinį“ teatrą. Kantrybe, ištverme ir gyvenimo patirtimi apsišarvavę žmonės į teatrą eina ne naujumo patirti, bet išgyventi to, ką kartais tenka tik nujausti, numanyti, nugirsti. Psichologinis teatras, besiremiantis elementaria žmogotyra, turėjo ir turės savo žiūrovų. Tai nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi ir išpažinti tas tiesas, kurios jiems rūpi.

Mantas Barvičius ir Jonė Dambrauskaitė spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Mantas Barvičius ir Jonė Dambrauskaitė spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Mantas Barvičius spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Mantas Barvičius spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Rolandas Kazlas ir Mantas Barvičius spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Rolandas Kazlas ir Mantas Barvičius spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Mantas Barvičius spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Mantas Barvičius spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Jonė Dambrauskaitė spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Jonė Dambrauskaitė spektaklyje „Daktaras Glasas“. D. Labučio nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Išlaisvinti tekstą

Andriaus Bialobžeskio ir Rimvydo Stankevičiaus Valhala

Naujoji Jaunimo teatro premjera „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ drąsiai kalba apie mirtį, dūlėjimą, teisę išnykti. Spektaklio pagrindinis kūrėjas Andrius Bialobžeskis – dramatiško gyvenimo aktorius, ieškantis harmonijos ir liekantis ištikimas savo draugams ir bendrakeleiviams.

Medilės Šiaulytytės piešinys, atliktas per spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“.
Medilės Šiaulytytės piešinys, atliktas per spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Sceninės improvizacijos meistrė

Aktorei Vitalijai Mockevičiūtei – 50

Vitalija Mockevičiūtė, sausio 11 dieną švenčianti penkiasdešimtmetį, yra viena iš įdomiausių viduriniosios kartos aktorių. Iš pažiūros lyg ir niekuo neišsiskirianti, ji savyje slepia neįkainojamą aktorystės talentą. Šiandien ją galima pavadinti talentingiausia komedinio amplua aktore. Būti komiku, kai pasaulis nejuokingas, nėra paprasta. Tam reikalingas neįtikėtinas budrumas aplinkai, pastabumas mažiausiai detalei ir, svarbiausia, apsiskaitymas, be kurio joks aktorius niekada jokiomis priemonėmis nesugebės išreikšti humoro. Geri komikai nekomikuoja. Jų komizmas skaudus, todėl jie dažnai dar vaidinami tragikomikais.

Vitalija Mockevičiūtė. LNDT nuotr.
Vitalija Mockevičiūtė. LNDT nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Aktorei Jurgai Kalvaitytei – penkiasdešimt!

Šiandien, gruodžio 19 d., Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Jurga Kalvaitytė švenčia 50-metį. Tokios datos lydi kiekvieną žmogų, tačiau aktoriaus gyvenime tai yra data, kuri priverčia peržvelgti visą savo gyvenimą, kurio esmę sudaro įvairių personažų galerija. Tai yra sukurti žmonės, fantomai, simboliai, kurie neleidžia aktoriui būti vien tik savimi. Kiekvienas aktorius norom nenorom prisimena keisčiausius tekstus iš įvairiausių spektaklių, kurie tapo jo gyvenimo dalimi. Neabejoju, kad dažnas aktorius, sakydamas kad ir paprasčiausią „labas rytas“, kurdamas vaidmenį, pagalvoja, kokia intonacija ar kokiu ritmu jis turėtų tuos žodžius ištarti.

Jurga Kalvaitytė. LNDT nuotr.
Jurga Kalvaitytė. LNDT nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 10  >>> Archyvas