Audronės Girdzijauskaitės knyga „Kovido meto užrašai“
Teatrologė, teatro istorikė ir kritikė, rašytoja Audronė Girdzijauskaitė, mano požiūriu, – viena įdomiausių asmenybių, rašančių apie teatrą. Ji tokia buvo visais laikais, tokia yra ir šiandien: nors tekstai susitraukė iki mažų apžvalgų, jos „kietos“, raiškios, tam tikro humoro nestokojančios mintys visada vilioja būti perskaitytos. Rašydama autorė įprasmina ne tik savo gyvenimą, sociokultūrinę aplinką reflektuoja pasitelkdama išmintį, kuri pasižymi aštriu, kritiniu mąstymu ir profesionalumu. Įvairiais gyvenimo periodais Girdzijauskaitės dėmesys buvo sutelktas į skirtingas temas, skirtingų teatro sričių analizę. Polifoninis autorės mąstymas suformavo profesionalios lietuvių teatrologijos pagrindus.
Rolando Kazlo spektaklis „1892 metų progreso idėja“
Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“.
Gintaro Varno „Juditos triumfas“
Sausio 13, 14 ir 15 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su teatru „Utopia“ pristatė Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“, kurios pirmoji premjera įvyko dar 2014 m. lapkričio 26 d. Vilniaus senajame teatre (tuomet Lietuvos rusų dramos teatras). Po tais pačiais metais kovo mėnesį įvykdytos Krymo okupacijos vienintelis Gintaras Varnas meniniu kūriniu reflektavo akivaizdžią Putino Rusijos invaziją į svetimas žemes. Tąkart dar atviriau nei šiandien turėjo išriedėti Putino galva, tik ji liko užrakinta grimo kambaryje, užkišus spyną degtukais. Žiniasklaida ir autorių teisių saugotojai švelniai aprašė šį nejuokingą detektyvą, nors įtampa buvo didelė.