Vaizduotės ir iliuzijų kelias

Juozo Miltinio dramos teatre gegužės 23 d. paskutinį kartą buvo parodytas spektaklis „Camino Real“. XX a. populiariausias dramaturgas Tennessee Williamsas (1911–1983) jau tapo klasiku. Jo pjesės sklidinos svajų, romantizmo, poetizmų, o kartu teatrui būtino realizmo, kuris ne tik situacijas, bet ir apmąstymus priartina prie esamojo laiko. „Camino Real“ parašyta dar 1953 metais. Ji pratęsė, papildė vieną iš ankstyvųjų dramaturgo pjesių, kurią sudarė mažiau scenų, tačiau jos buvo lyg kodas naujajam kūriniui. Įdomu tai, kad, labai kruopščiai rašydamas savo pjeses, dramaturgas buvo linkęs į abstrakcijas, vizijas, simbolius, kurie žanro požiūriu tarytum būdingi visai kito tipo dramaturgams. Taip atsitiko dėl to, kad Williamsas, nors jo pjesės buvo dažnai statomos, kartais likdavo nesuprastas. Buitiniai-realistiniai režisierių sprendimai – daugiau mėgėjiškų teatrų apraiškos, ypač būdingos dramaturgo tėvynei.

Williamsą ligi šiol amerikiečiai laiko didžiausiu dramaturgu. „Camino Real“ – nuolat statoma pjesė, kol kas nesusilaukusi garsesnio režisūrinio sprendimo. Patys amerikiečiai šiuos pastatymus vertina kaip tam tikras nesėkmes. Williamso pažodžiui statyti neįmanoma, o šis kelias „patogiausias“, nes dramose kruopščiai išrašytos aplinkybės, personažai... Dramų remarkos – atskiri paveikslai.

Jaunas režisierius Jonas Kuprevičius rizikavo statydamas šešiolikos paveikslų (atkarpų) „pilnametražį“ spektaklį su įvairių kartų aktoriais sau visiškai naujoje aplinkoje, Juozo Miltinio dramos teatre, ir pateikdamas savarankišką interpretaciją, atsietą nuo gana įtaigių paties Williamso remarkose surašytų „nurodymų“. Šį uždavinį išsprendė ir spektaklio dailininkas Arvydas Gudas. Lietuvoje pirmą kartą pastatytas kūrinys iš pat pradžių buvo atplėštas nuo natūralistinių dramaturgo pasiūlymų, vietos ir laiko aplinkybių, net muzikinių garsų, unifikuojančių situaciją. „Camino Real“ tapo ryškiu Kuprevičiaus darbu, savo stilistika ir turiniu tęsiančiu lietuvių klasikinio poetinio teatro tradicijas, kai žiūrovai daug greičiau „perskaito“ alegorijas, metaforas, nei murkdosi buitinėse interpretacijose. Teatre ypač paveikus vaizdas, todėl neperkrauta scena tapo funkcionali, kartu ir praplečianti vaizduojamą pasaulį. Pavyzdžiui, pagrindinis scenovaizdžio segmentas – laiptai, herojus vedantys į pasirinktas aukštybes, o iš tiesų – į niekur. Laiptai be pabaigos. Spektaklis sklidinas įvairių vaizdinių, barjerų, bet visos prasmės gimsta tuštumoje, abstrakčioje, neapibrėžtoje erdvėje.

Savo struktūra pjesė primena paskutines Augusto Strindbergo pjeses ar Jono Meko „Pačios pradžios pradžią“. Neatsitiktinai ir „Camino Real“ personažai „atklydę“ iš įvairių literatūros kūrinių – Don Kichotas, Sančas Pansa, Esmeralda (iš „Paryžiaus katedros“) ir kiti. Čia rašytojų prototipais tapo tokie personažai kaip Casanova, Byronas, o režisierius ir patį Williamsą transparanto pavidalu pro sceną praneša. Kuprevičius „pagavo“ dramaturgo pulsą ir vienu įkvėpimu pastatė ilgą ir sudėtingą veikalą, daug dėmesio skirdamas formai ir struktūrai.

Bet „Camino Real“ turi ir kitą medalio pusę: žiūrovai, maitinami lengvo, tiesmuko turinio spektakliais, tokiame teatre gali pasiklysti, pavargti, nes kiekviena spektaklio atkarpa reikalauja sugebėjimo atsijungti nuo bet kokio pragmatizmo, skubėjimo. Tuo labiau kad ir spektaklio kūrėjai kartais užsižaidžia tam tikruose pasikartojimuose, pamesdami tempo suvokimą. Tuomet spektaklis pradeda migdyti, trūkinėja elementari logika. Pasakymas, kad tai poetinis ar siurrealistinis spektaklis, situacijos negelbsti. Kuo abstrakčiau, tuo turėtų būti įtaigiau.

Bet tai yra slenkstis ne tik kūrėjams, bet ir pačiam teatrui. Pastaruoju metu gražiai atsinaujinęs, susiremontavęs teatras, kaip ir daugelis kitų teatrų, atrodo, nepagalvojo apie labai svarbų akustikos momentą. Miltinio dramos teatro žiūrovų kėdės aukštos, minkštos, pasikeitusios kai kurios apdailos medžiagos tiesiog „suvalgo“ garsą, todėl aktoriai dažnai atrodo lyg būtų bebalsiai. O kuo abstraktesnis tekstas, tuo svarbiau jį visą išgirsti. Dabar vyksta kakofonija – vienas girdisi, kitas ne, viskas priklauso nuo aktoriaus vaidybinės vietos. Net už nugaros sėdintys jauni žmonės vienas kito nuolat perklausia: „Ką sakė?“ Jei Lietuvoje nėra akustikos specialistų, juos reikia atsivežti ir su jų pagalba sukurti profesionalią vaidybinę erdvę, o ne vien džiaugtis faktine aikštele.

Kai trūksta prasmių raiškos, kapojamas jausmas, be kurio tikras meno kūrinys apskritai sunkiai įsivaizduojamas. Williamsui svarbu, kad su juo būtų keliaujama ir kiekvienoje „stotelėje“ pasineriama į vaizdinių ir fantomų pasaulį. Dramaturgas kai kuriose savo apmąstymų atkarpose siekia, kad mes pasijaustume apsigavę, nusivylę. Spektaklyje, kaip ir pjesėje, gana daug tamsių asociacijų, prisiminimų. Jie neslegia, priešingai, atpalaiduoja nuo išorinio „teatro“. Gyvenime visos jausmų ir potyrių spalvos keliauja kartu. Ir režisierius tai puikiai sumodeliuoja. Jis labai drąsiai vaidmenis paskirstė įdomiems aktoriams, nepabūgo ir tiesmukai naudoti kompozitorės Silvijos Miliūnaitės muzikinių kompozicijų. Pradžioje kiek nuobodokai skambėjo pasikartojantys klavišinių instrumentų motyvai, vėliau – arfa, o veiksmui augant įsijungė virtuoziški styginių garsai. Bet kai režisieriui pritrūko dar ryškesnio „skirtuko“, įtaigesnio kulminacinio taško, jis nepabūgo pasitelkti savo mokytojo Gintaro Varno garsinės stilistikos, t.y. įtraukė paties Michaelio Nymano muzikinius motyvus. Keli akordai – ir scena sutvarkyta.

Kuprevičius profesionaliai jungia įvairias scenas. Jo didžiausias ramstis – pats dramaturgas. Statydamas Miltinio dramos teatre jis nesirėmė kokia nors nerišlia prozos inscenizacija, o scenine kalba pavertė ne taip lengvai perkandamą „Camino Real“ tekstą. Režisierius spektaklio nepaskandino sapno aliuzijoje. Irealus pasaulis, tas pats sapnas, apie kurį buvo kalbama ir kuriame veikė visi personažai, režisieriui yra realesnis už pačią realybę. Jis visiems personažams skyrė vienodai daug dėmesio. Visi pagerbti, bet tam prireikia daug laiko.

Pjesėje Williamsas kai kuriems personažams leido susirasti partnerius, o kai kurie taip ir liko vienišiai. Vieni nužudomi, kiti atgauna nekaltybę, čia apstu pačių įvairiausių situacijų. Nežinia, ar jos kelia nerimą, gal greičiau primena veidrodžių, tiksliau, asmeninių išgyvenimų, atspindžius. Ir kuo jie tapo artimesni režisieriui, tuo ir žiūrovui lengviau buvo suvokti išgyvenimų vaizdinius. Kuprevičiaus sumanymo epicentre atsidūrė gyvenimo chaoso paveikslas. Atskiros scenos įgavo keistai deformuotą pavidalą, čia pat pateikdamos filosofinių prasmių. Dramaturgo laikas – XX a. vidurio represuotas pokaris, pilnas įvairių žmonių, o XXI a. 3-iasis dešimtmetis taip pat sklidinas spalvingiausių charakteristikų, nepasiduodančių laikmečio niveliacijoms. Gal kai kurios Williamso pjesės šiandien atrodo kiek pasenusios, bet šioji taikliai atspindi dabartį. Pasaulis, kuriame gyvename, primena sudaužytą veidrodį. Daugelis iš jo šukių – tamsios, net juodos, bet kiekvieną įmanoma patrinti ir išvysti tikrąjį žmogaus pasaulį. Režisieriui pavyko išorinį pasaulį parodyti nuolat tykančios mirties akivaizdoje. Trapiausia būtybė šioje istorijoje – Rosita, ją įkūnijo balerina Olga Konošenko. Dramaturgas į jos lūpas įdėjo vos kelis žodžius ar sakinius („Meilė, meilė...“, „Kamelijos, kamelijos...“), o režisierius juos perteikė šokiu, kurio neutriravo, nedeklaravo, nors galėjo. Kuprevičius jaučia saiką, tad personažui ir jo išraiškai skiriama ne tik dėmesio, bet ir išlaikoma paslaptis.

Spektaklyje aktoriai nekopijavo savo prototipų, o kūrė savarankiškas, už laiko ribų jau gyvenančias būtybes. Asta Preidytė – Čigonė, nors ji visai nečigoniška. Raudonai apvilkta aktorė suko ratus aplink aplinkinius, lyg burdama iš kortų. Kartais intonacijomis, o kartais ir akių žvilgsniu ji sukūrė pačią realiausią čigonę. Ar ne bauginančiai nuskambėjo josios „Beibi, tavo sėkmė išseko dar tą dieną, kai gimei“?

Juliaus Tamošiūno Don Kichotas ir Baronas de Šarliu – didžiulis atradimas. Šiame spektaklyje jis raiškiausias savo balsu ir ištransliuotomis mintimis („Mėlyna – tai tolumos spalva!“) . Kiekvieną kartą savo aktorinę išmintį įdomiai išskleidžia Mindaugas Ancevičius. Jo Sančas Pansa ir Gatmanas daugiausia veikė avanscenos šone. Jam režisierius patikėjo pasakotojo ar visažinio vietą („Ir apsigręžki, Keliauninke, nes versmė žmonijos šioje vietoje išdžiūvo...“). Ancevičiui buvo pavesta laužyti ketvirtąją sieną, ir jam tai pavyko: žiūrovai jam pakluso, įsiklausydami į egzistencinių tiesų transliuotoją.

Senyvo amžiaus Casanovą ir Medicinos instruktorių suvaidino šio teatro genijus Albinas Kėleris. Naudodamas sudėtingiausių improvizacijų arsenalą, netikėtą plastiką, šis aktorius kiekvieną mikrosekundę sugebėjo paversti scenine puota. Šalia jo klestėjo ir puikavosi Eleonoros Koriznaitės Margeritė Gotjė. Ieškodamas prasmės ir ryšio, Kėlerio ir Koriznaitės duetas tapo natūraliausias.

Spektaklyje daug gyvenimo ir daug teatro. Kartais net atrodė, kad tai kūrinys apie patį teatro meną, apie jo ištakas ir mirtį. Todėl visi personažai, net neturintys į ką ir kaip atsiremti, nesugebantys nei pritapti, nei atrasti sceninę vietą, tiek pat svarbūs ir reikalingi, kaip tie, kuriems lemta per mūsų sąmonę keliauti jau ne vieną šimtmetį. Todėl ir aktoriai, pasirinkę savo vaidmenų traktuotes, kartais atrodė tiesiog personažai nepritapėliai.

Roko Pijaus Misiūno Kilrojus – nors ir kareivis, buvęs boksininkas, tačiau jautėsi sutrikęs. Aktorius tiksliai suvaidino būsenas, jis žavus savo jaunyste, savo sceninės laisvės išraiška, nors kartais norėjosi stipresnio balso. Archetipinis klajūnas Byronas labai tiko aktoriui Laimučiui Sėdžiui, Byronas visą gyvenimą ieško teatro prasmės, nors jos juk nėra. Panašiai kaip Misiūno Kilrojus, jo Byronas – idealistas.

Trisdešimt penkis personažus suvaidino septyniolika aktorių. Kartais akyse mirgėjo nuo tų išeinančių ir ateinančių žmonių, todėl labai svarbi tapo kiekvieno iš jų plastika. Ją prižiūrėjo choreografė Konošenko. Ypač gražios spektaklio kamerinės scenos, pavyzdžiui, aštuntoji, kurioje veikė vos keli personažai. Tuomet labai gražiai išsiskleidė ir scenovaizdis, ir labai taikliai „surežisuota“ šviesa. Jos dailininkas Vilius Vilutis šįkart prisidėjo prie dailininko Gudo minimalistinės ir labai išraiškingos scenografijos, dar labiau išryškindamas netolygiai lūžtančias plokštumas ar patį šviesos intensyvumą skandindamas sceniniame rūke. Šviesa daugiausia kaip nespalvotoje fotografijoje. Būtent šviesa leido visiems aktoriams veikti tolygiai, būti vienodai regimiems. Būtent šioje šviesoje tapo ryškus ir matomas grimas. Nepamirštamas Jolitos Skukauskaitės (Prūdens Diuvernoi) veidas, Irenos Sikorskytės (Esmeralda) išsiskirianti plastika. Net mažesnių vaidmenų atlikėjai – Lolita Martinonytė, Donatas Kalkauskas, Vita Šiaučiūnaitė, Gintautas Žiogas, Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis, Ieva Brikė – atskirose scenose sugebėjo sukurti įtaigius alegorinius personažus.

Lotynų Amerikos uostamiestis, persikėlęs į Panevėžį, atrado savo žiūrovus, nors tokie spektakliai – ne visiems. Tai įrodymas, kad spektaklis gimė kaip rimtas meno kūrinys, jau šiandien tapęs ne tik įdomia garsaus Amerikos dramaturgo kūrinio interpretacija, bet rimtu meniniu poetinio, siurrealistinio, fragmentiško lietuvių teatro pavyzdžiu. Režisieriui neviltis ir iliuzijos tapo teatrine poezija. Pasitelkdamas ryškius vaizdinius, Kuprevičius sceninę kelionę priartino prie neišvengiamo mirtingumo metaforos. Linijinio siužeto struktūros nebuvimas režisieriui suteikė laisvės sparnus, skraidinančius į vaizduotės pasaulį.