Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

Ar operai užtenka paskirų poetinių frazių, muzikos ir vaizdų? Pagal klasikinį apibrėžimą opera yra sceninis kūrinys, kuriame dera įvairios sudedamosios dalys, tarp jų – ir drama. Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tikrovė“ premjera, įvykusi rugsėjo 18 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), skirta vaizdo žmonėms ir poetams. Lietuvoje gerai žinoma kompozitorė lig šiol klausytojus viliodavo tirštomis muzikinėmis garsų dermėmis, atveriančiomis tik muzikos pasauliui artimas atmosferines erdves. Šįkart ji koją įkėlė į didelės atsakomybės reikalaujančią erdvę – teatrą. O jis negailestingas tiems, kurie bando būti stipresni už jį.

Poetų ir gerų kompozitorių šalyje kur kas sunkiau eksperimentuoti – lietuvių menininkai greitai „pagauna“ naują stilių ar kryptį. Operoje muzika, vaizdai ir turinys visada turi tarpusavy koreliuoti, sukurdami jei ne jausmą, tai nuotaiką. Šiandien, gyvenant baisių kataklizmų apsupty, kiekvienas naujas abstraktus vaizdas gali būti paveikus tik tokiu atveju, jei atsiranda nauji dariniai, skatinantys gilesnius apmąstymus, nei teko patirti lig tol. Jie gali būti vedami grožio, gali būti destruktyvūs, tačiau be filosofinių apmąstymų vien trumpi konstatavimai nesukuria meninės įtampos.

Peršasi mintis: jei šalia Martinaitytės nebūtų stovėjęs šviesaus atminimo Robertas Wilsonas, viskas būtų paprasčiau – kūrinys kvėpuotų savarankiškai ir nebūtų dirbtinai sukurtų citatų. Programėlėje Wilsonas nurodytas kaip vienas iš libreto autorių bei kūrinio dramaturginės struktūros ir scenarijaus autorius. Iki šiol matytuose Wilsono spektakliuose į akis iškart krisdavo muzikos ir vaizdo dermė, kuri ir suformuodavo kūrinio dramaturgiją. Visa tai didysis meistras taip sukonstruodavo, kad žiūrovai likdavo amo netekę, nes plika akimi ar ausimi mums buvo neleista susekti tos unikalios vilsoniškos transformacijos. Sekdavai kobalto spalvos fone judantį brūkšnį, stebėdavai techninį vaizdo kismą, ir Wilsonas kiekvieną kartą sugebėdavo „apgauti“. Jis paslaptingu būdu – muzikos ar kokio personažo judesiu – nukreipdavo dėmesį priešinga linkme, ir netikėtai atsidurdavai visai kitoje ir kitokioje dimensijoje. Wilsonas sugebėdavo sluoksniuoti žmogaus pasąmonę, jungdamas vaizdus su muzikinėmis dermėmis.

„Apverstoje tikrovėje“ Wilsonas juntamas replikose, užuominose, kūrėjai naudojasi bendrais jo kūrybos principais: gyvi paveikslai, nepriekaištinga šviesų estetika, geometrinės scenos, lėtas tempas, tik kažkodėl neįvyksta hipnozė, be kurios jo kūryba neįsivaizduojama. Nors Wilsonas buvo architektas, jis labai gerai išmanė teatro pagrindus, dėl to galėjo laisvai veikti scenos menuose – tiek dramoje, tiek operoje. Jis išsiskyrė nepakartojamais laiko ir garso junginiais. Wilsono kūriniuose laikas tekėdavo kitaip, jis jungėsi su muzika, tapdamas lyg kvantinės fizikos išraiška, kai garsas sklinda erdvėje greičiau, nei įmanoma jį išgirsti. Todėl kartu su Wilsonu keliaujanti muzika visada atrodydavo genialiai. Didysis meistras suformuodavo kūrinio milijardų atomų vibraciją, kuri buvo juntama lyg viena dalelė. Wilsonas net nebuvo minimalistas, jis tiesiog sugebėdavo į vienį sujungti didžiulę kūrinio polifoniją. Ir svarbiausia – tai veikė. Jo kūriniai viliojo lyg masalas, lyg gyvos meno enciklopedijos.

Režisierė Nicola Panzer, trisdešimt aštuonerius metus dirbusi greta Wilsono, „Apverstoje tikrovėje“ sukūrė devynias atskiras scenas, panašias į scenines miniatiūras. Jos matematiškai tikslios, jautrios ypatinga šviesų kaita. Akivaizdu, kad režisierė siekė formos preciziškumo ir atmosferos. 

Po pirmos puikios scenos, kai kambaryje sėdi šeima, o Vladimiro Prudnikovo Senolis gieda „Senstu!“ ir kai lyg ledo lytis suskyla siena, padalindama erdvę, kartu ir gyvenimą į dvi dalis, prasideda Arkties įvaizdžiai. Nudžiungi, nes tikiesi, kad Wilsono tikslas bus pasiektas. Besibaigiančiame gyvenime jam neberūpėjo spektaklių kiekybė, jis jau analizavo kito ir kitokio teatro junginius. Suvokdamas savo ligos neišvengiamą pabaigą, siekė suprasti kūrybos mikrodalelių dėsnius, suvokti, kaip šviesa mus pasiekia tarsi banga. Nieko nuostabaus, nes šiandien pasaulyje kvantinė fizika darosi svarbesnė už klasikinę fiziką. Jos tyrimų stotys išsidėsčiusios Arktyje. Arktis šyla kelis kartus greičiau nei visas pasaulis, todėl čia stebimas ledo tirpimas ir amžinojo įšalo pokyčiai. Atrodė, kad libreto autoriai Konradas Kuhnas ir Žibuoklė Martinaitytė pabaigs Wilsono pradėtą poetinę analizę, leidžiančią operuoti kūrinio dramaturginiais vaizdais. Tuo labiau kad tai telepatiška kelionė. Juk sirgdamas Wilsonas suprato, kad greitai virs visatos dalele...

Šiandien, kai kiekvieną rytą šalia karo Ukrainoje naujienų nuolat iššoka tragiški vaizdai iš Nepalo ir Tibeto, supranti neišvengiamai artėjančią grėsmę. Todėl nudžiungi pirmosiose scenose pamatęs įdomią turinio koliziją, bet netrukus viskas kaip ledas ištirpsta. Ir šeima, ir Arktis, ir scenoje garsiai ištartų baltųjų eilių poveikis. Imi vis aktyviau girdėti muzikos garsus. Muzika labai įvairi. Aktyviausi temų ir potemių jungiamieji instrumentai – mušamieji. Jų daug, jie aktyvūs, garsūs. Jie kažką sužadina ir tuo pačiu metu jų garsas slopina. Kartu su jais įsivyrauja linijinis mąstymas, scenos tarsi formalizuojamos. Paveikiausios iš jų – kai baltai vilkintys žmonės nepaliaujamai eina į mirties pusę, kai iš dangaus pasipila šviesos lietus – pašvaistės, kai tirpstant Arkties ledynui žmonės virsta mažais ledo kristalais.

Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Ypač grupinių scenų kostiumai sudaro išskirtinę vienovę, nors yra stebėtinai skirtingi. Kiekvienas – gyvas ir išraiškingas. Šios dailininkės kostiumai papildomai pasakoja istorijas. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros, kurioms Mittenbühler sukūrė siurrealistines, kubistines formas. Kintančio peizažo fone jos atveria jaudinantį vaizdinių pasaulį. Dailininkė tokia ryški, kad, atrodo, gali sukurti savarankišką „dailininko teatrą“, ir jis bus paveikus pats savaime. Jausdama formas, ji naudoja įdomias medžiagų faktūras, kurios priderintos ir prie bendros sceninės materijos. Rodos, šokinėdama per epochas ir personažų stilistiką, ji sukuria vientisą kūrinio audinį, kurį labai įdomu sekti. Jautrus koloritas kiekvieno personažo atžvilgiu, masinėms scenoms paliekant baltos spalvos dominantę vien tam, kad jos įvaizdžius pratęstų šviesa ir aktyviai kintančios vaizdo projekcijos, sukuria papildomą vaizdinę emociją, nekeliančią abejonių dėl menininkės sugebėjimo ne tik nagrinėti, bet ir išreikšti personažų būsenas. Būtų didžiulė dovana, jei ši dailininkė dar ką nors sukurtų Lietuvoje.

Charakterizuoti dainininkus įmanoma tik juos apžiūrinėjant per teatro žiūronus, nes su kostiumais ir grimu jie sunkiai identifikuojami. Bet tos pavienės charakteristikos šiai operai taip pat nebūtinos, nes kiekvienas balsas kūrinio struktūroje skamba kaip originalus ir tinkamas. Muzika priima įvairių balsų polifoniją. Kažin ar teisinga būtų vertinti, pavyzdžiui, dviejų bosų – Tado Girininko ir Jorio Rubinovo – skirtumus. „Apverstoje tikrovėje“ ir vieną, ir kitą galima „apversti“ taip, kad viskas bus teisinga atliekamos muzikos atžvilgiu.

Galvodamas, kodėl šios premjeros keistas grožis toks trumpalaikis, kodėl atmintis neišlaiko garsų, supranti, kad kompozitorė nutolusi į tokią galaktiką, kuri priklauso elitiniam muzikos pasauliui. Reikia klausytis daug panašios muzikos, kad galėtum ją pamėgti. Ji panaši į įvairių faktūrų ir atspalvių audinį, kuris galiausiai susiniveliuoja ir lieka rainas, nors atskiri lopinėliai nuostabaus grožio. Kita vertus, teatras, kaip ir gyvenimas, nuolat keičiasi. Kol kas mes gyvename ramiai ir sugebame atsitiesti iš depresyvumo, kurį mums aplinkybės kaskart įduoda gražiai supakuotą. Martinaitytės muzika slopinanti nuo pirmųjų sekundžių. Bet ar tai spektaklio kelionė, kai Senolis praneša „Senstu!“, o berniukas pabaigoje taip pat ištaria šį žodį?

Paradoksas: kuo daugiau į tave įsilieja muzikos, tuo mažiau įtakos jai turi atlikėjai. Dainininkai tarytum „paslėpti“ po muzika, jie per daug neturi ko dainuoti. Kartais atrodo, jog scenoje jie vien todėl, kad tai „opera“. Tuo labiau kad dar šiek tiek pažeminus orkestro duobę nematome ne tik paties aukščiausio lietuvių dirigento Modesto Pitrėno, bet ir jo batutos. Operai kartais tai labai svarbu. Dirigentas – neatskiriama visumos dalis, ne tik orkestro dievas. Pamenu Pitrėno karaliavimo laikus Latvijos nacionalinėje operoje. Buvo kažkas neįtikėtina matyti, kaip jis valdo sceną, kokia dirigento ir orkestro energija pasiekia net ir sėdinčiuosius paskutinėse eilėse. „Apverstoje tikrovėje“ žiūrovai, lyg orkestras, sėdi patekę į kažkokią duobę, kurioje nori „įlendi“ į save, nori „išlendi“ ir galvoji apie geopolitinius žemyno pasikeitimus. Veikia protas, bet ne jausmai. Tik už langų viskas verčiasi purvo putomis.

Mane teatras įtikina net tada, kai asmeniškai nepriimu vieno ar kito menininko stiliaus ar braižo. Šis spektaklis kaip teatro ledlaužis nepaveikė. Tuo labiau kad vos ne prieš savaitę Senajame teatre turėjome galimybę regėti trijų lietuvių kompozitorių čiurlionišką rekonstrukciją, kuri taip pat galėtų būti priskiriama prie lėtų kūrinių be aiškios dramaturgijos, tik su aiškiu literatūriniu siužetu, bet ji kažkodėl veikė nuo pirmų minučių. Teatro magija įvyksta tada, kai meninė intuicija stipresnė už sugebėjimą ją išreikšti.

Jeigu „Apverstą tikrovę“ skaidytume mažais segmentais, rinkčiausi „japoniškąją“ kūrinio liniją, galėčiau ją pristatyti kaip japonišką trumpąją poeziją – tanką. Tuo labiau kad pats gražiausias judantis personažas – baltoji meška, primenanti padidintą origamį. Labai įspūdingas sceninis kostiumas, ypač žavingas, kai judama įstrižai scenos.

Kūrėjai yra sakę, kad juos žavi inuitų kultūra, kurioje poezija turi stiprią socialinę funkciją. Trumpi eilėraščiai, primenantys užkeikimus, gali išpranašauti blogį, bet gali žmogų nuraminti ar išgydyti. Pasikartojančios frazės turi stiprų emocinį užtaisą. Su inuitų poezijos ištakomis Lietuvoje turėjome progą susipažinti prieš dešimt metų: Klaipėdoje gyvenantis menininkas Benas Šarka tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Šermukšnis“ pristatė ugnies vaidinimą „Skersai ir išilgai“, kur ritmas ir ritualas buvo svarbesni už tekstą. Šarka dažniausiai kuria atvirame ore. Pajūrio klimatas gana atšiaurus. Nors Lietuvos pajūris – ne atšiauri Arkties gamta, vis dėlto tai susiję su kasdienio išlikimo drama. Toks Šarkos kūrybos turinio ir išraiškos ryšys – organiškas. Mąstant apie „Apverstą tikrovę“ norisi tikėti, kad inuitais remtasi ne vien dėl baltos estetikos ar dėl baltųjų eilių, kurios lengviau integruojasi į abstrakčios muzikos vizijas.

Žibuoklės Martinaitytės opera sužadino apmąstymus apie kitų lietuvių kompozitorių operas. Lietuviškumo šioje operoje nedaug – kompozitorė tikrai universali menininkė, plaukiojanti jau po kitus vandenynus ir tikrai skirtingai suvokianti muzikos tikrovę, kurios vaizdiniai netruks išnykti kaip dūmai.