Pamiršti mirtį juodą

Stygos, verkit ir pritarkit, aimanuojant man skausme, nes narsieji, nes drąsieji žūsta laimės žaidime. (Išvertė Birutė Pūkelevičiūtė)

Meno kūrinių suvokimui mastelis kartais turi lemiamą reikšmę. Nebylios gigantiškos formos skulptūros, dideli darbai ant drobės, neišplėtojantys tapybinės kalbos, masėms skirti didžiuliai renginiai palieka tuštumą žmonių širdyse.

Rugpjūčio 11 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuotą festivalį vainikavo vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo kantata „Carmina Burana“. Kai kurie muzikiniai šio XX a. vokiečių kompozitoriaus parašyto kūrinio motyvai lengvai atpažįstami, tarsi jis priklausytų populiariajai kultūrai. Viskas priklauso nuo interpretacijos, nuo pateikimo. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, nepabūgęs nepastovaus jūrinio klimato, ryžosi šią sceninę kantatą interpretuoti savajame įspūdingame elinge, prikeliant visus teatrui pavaldžius komponentus, visiems suteikiant lygiagrečias teises.

Pirmiausia šio didelio mastelio kūrinyje raiškiai nuskambėjo paties kompozitoriaus parašytas libretas. Orffas pasirinko dvidešimt keturis XI–XIII a. eilėraščius lotynų ir vidurine vokiečių aukštaičių kalbomis. Dėl lygiagrečiai su muzika ir sceniniu veiksmu pasirodančių titrų viduramžių eilės iš 1803 m. Beuerno vienuolyne atrasto rankraščio „Codex Buranus“ suskambėjo taip įtaigiai, kad jų poetinis grožis, susijungęs su šiuolaikiniam pasauliui būdingomis vizijomis, užaugino polifoninį, daugiafunkcį kūrinį, leidžiantį visiems kūrėjams kartu ir kiekvienam atskirai interpretuoti šį grožio ir paslapčių sklidiną kūrinį – atvirai, drąsiai, suvokiant, kad tik plačiais užmojais įmanoma šią kantatą perteikti monumentalioje elingo erdvėje.

Režisieriui Daliui Abariui kantatos dalis „O Fortūna“ tapo naujo dramaturginio teksto leitmotyvu, kurį „įrėmino“ pradžioje ir pabaigoje gaudžiantys sirenų garsai. Ne taip paprasta gūdžią naktį (veiksmas prasidėjo likus keliolikai minučių iki 23 val.), jau be žuvėdrų klyksmų ar drambliais virtusių debesų vaizdinių perteikti šį kūrinį kaip auką likimui. Atvira didžiulė elingo erdvė tapo uždara šalutiniams trukdžiams. Kūrėjų pastangomis susiformavo kelių stichijų darna, žiūrovams ir klausytojams leidusi pasijusti muzikinių apeigų, kuriose buvo juntama tiek praeitis, tiek dabartis, dalyviais. Pagal kantatos žodžius, čia „pamiršom mirtį juodą, Bakchui garbę atiduodami“.

Karas. Jis neafišuojamas, juo negąsdinama, bet jis kankina žmones ir Žemę. Karas toks grėsmingas ir žiaurus, jo baigtį lemia ta pati Fortūna. Karo tėkmė nepriklauso gyvenimo tėkmei ar vis sugrįžtančiam pavasariui, jis ypač arti trumpalaikių malonumų – girtavimo, persisotinimo ir visokių kitokių geidulių sklidino egzistavimo. Kūrėjai tą įvairių ydų pritvinkusį žmogaus egzistavimą suka amžinu gyvenimo ratu. Tai į niekur nevedantis takelis. Tai – ne Dante’s filosofinis kelias, atvedantis į miško tankmę. Kantata perteikia XXI amžiui būdingą žmogaus išgyvenimų ir nerimo būseną. Viduramžiška teksto archaika, pilna išminties, savo gyvu tvinksėjimu provokuoja mąstymą. Tekstai mus pasiekia ne tik solo partijas atliekančių dainininkų dėka, jais kvėpuoja ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bei Kauno valstybinis chorai.

Kūrėjai spektaklį pavadino videografiniu. Abiejose laiptuotos pakylos pusėse išdėstytas vaizdas, tarpusavyje susipinančios kompozicijos suformavo gana harmoningą visumą, kurioje garsų dramaturgija tapo dominante. Net į visatos begalybę nukreiptas muzikinis fortissimo skambėjo įtaigiai, visa garsų polifonija buvo suvaldyta intensyviai besikeičiančių vaizdų. Nors iš pradžių atrodė, kad šis apgalvotas visumos „kodas“ bus įmintas tik pasitelkus mąstymą, kūrėjams vis dėlto pavyko pasiekti ir gilesnius emocinius kūrinio sluoksnius. Tai nebuvo atviras jausmų pasaulis, bet tam tikri teksto ir muzikos kontrastai, meile ir grožiu alsuojanti poezija, o čia pat pazoliniški pliūpsniai kūriniui suteikė reikšmių, skatinančių pačius paradoksaliausius apmąstymus.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė unikalią elingo erdvę dar labiau išplėtė, visumą suskirstydama į tris didesnes aikšteles – centrinę ir dvi šonines, kurios daugiau buvo skirtos vaizdų projekcijoms, tačiau jose pagal muzikines prasmes nemažai laiko praleido ir choro bei baleto artistai. Kiekviena, net ir labiau techninė scena buvo pagyvinta dainininkų. Konstruktyvus Šimkūnaitės scenovaizdis šiuolaikiškai įvaizdino muziką, padėjo sutelkti dėmesį į kamerines scenas.      

Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė sukūrė vientisą ansamblį. Ji mėgsta eksperimentuoti su teatriniais kostiumais, tačiau niekada neperžengia ribų. Raiškūs kostiumų siluetai, aktyvios neoninės spalvos kintančių vaizdų ir apšvietimo fone ne tik „užsidegdavo“ lyg atšvaitai, bet ir tirpo bendrame scenos kolorite. Toks kostiumų paslankumas, ryškumas ir nykimas kartu su vaizdų projekcijoms padėjo sukurti kūrinio vientisumą. Straukaitė glaudžiai bendradarbiavo su vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaišu ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, kurie reikšmingai prisidėjo prie režisūrinių sumanymų atskleidimo.

Kūrėjai sąmoningai atsisakė šokio, nors šiai vaizdinių polifonijai papildomas choreografinis sluoksnis būtų suteikęs dar daugiau intensyvumo. Kita vertus, teikiant pirmenybę pačiai muzikai, būtent jos atlikimas tapo reikšminga visumos dalimi. Pagrindiniai solistai – Rita Petrauskaitė (sopranas), Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Modestas Sedlevičius (baritonas) – turėjo retą galimybę savarankiškai kurti režisūriškai apibrėžtų personažų charakteristikas, o jų įvaizdžius dar labiau pabrėžė formomis ar spalvomis išsiskiriantys kostiumai. Visi solistai džiugino ryškiais balsų tembrais ir sceninio atlikimo kultūra. Kiekvieno papasakota istorija prisipildė ne poetinių paradoksų, o lengvai atpažįstamos realybės. Dvi pagrindinės gyvenimo spalvos – balta ir juoda, du skirtingi gyvenimo poliai, kontrastai ir nenumaldoma kaita. Šis būsenų susipynimas ir rodo  kūrėjų siekį veiksmą paversti ne iliustracijomis, o gyvais apmąstymais.

Žmogaus likimo niekas nuspėti negali, tad Klaipėdos ir Kauno chorams giedant „O Fortūna“ buvo juntamas ir asmeninis atlikėjų santykis su dainuojamo kūrinio prasmėmis. Kad žodis ir garsas tarpusavy derėtų, būtina absoliuti klausa, visumos pajautimas. Tai – muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko tikslas. Asketiškas ir santūrus dirigentas savo batuta įsuko sudėtingą garsų pasaulį, padėjo dainininkams suvaldyti tekstą, jautė, kada labiau turi dominuoti viena, o kada – kita.

Bene labiausiai sujaudino kantatoje nuskambėjęs įspėjimas apie gyvenimo trumpalaikiškumą, tariamos ir realios tikrovės sugretinimas. Žmogaus nuopuoliai, nuodėmės ir laimės potyriai šimtmečiais išliko tie patys. Stebėdamas didžiulėje erdvėje įveiksmintą Orffo muziką ir galvodamas apie paradoksaliai mažus ir žemiškus dalykus, galėjai pasijusti keistu nuo tavęs nepriklausančios istorijos dalyviu. Kantatoje „Carmina Burana“ akistatą su tikrove, pilną žmogiškų ir globalių veiksnių, išgyveno pustrečio tūkstančio žiūrovų, ir kiekvienas galėjo garsuose bei vaizduose atpažinti savąją realybę.  

Norvaišo parengta videografijos „mašina“ sukosi lyg nebyliajame kine. Didžiuliuose ekranuose „vaidino“ ir orkestras, ir atskiri personažai. Mažinant vaizdinių kompozicijas gyvenimas tolo nuo mūsų, išdidinant iki skulptūriškų gyvų objektų – grėsmingai artėjo, virto esamuoju laiku. Žmogaus prigimtyje tūnantis siekis kovoti su likimu šiame kūrinyje buvo nokautuotas: Fortūna išliko aukščiau visko. Atėjus laikui ir visiems sušukus: „O Fortūna!“, Norvaišo vaizdai apibendrino žmogaus kelionę gyvenimo ratu. Nors projekcijose buvo ir per daug destruktyvių motyvų, vaizdų visuma kūrė savarankišką dramaturgiją, tapo atskira, aktyvia kantatos dalimi.

Finalinė „Carmina Burana“ scena – „O Fortūna“ – buvo užbaigta čaižiu sirenos garsu. Menininkai, tarytum įrėmindami kūrinį, priminė, kad visi festivaliai, visa mūsų kūryba šiandien įgyja naujas prasmes: karo akivaizdoje, skeveldromis virstančioje tikrovėje menas išlieka dar svarbesnis, nes sutvirtina liepsnojančius žmogaus jausmus ir nuskaidrina sielą.