7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kazio Varnelio „Paskutinis šūvis“

55-osios Venecijos meno bienalės Lietuvos nacionaliniame paviljone

Vidas Poškus
Nr. 22 (1036), 2013-05-31
Dailė
Kazys Varnelis, „Paskutinis šūvis“. 2007–2008 m. K. Stoškaus nuotr.
Kazys Varnelis, „Paskutinis šūvis“. 2007–2008 m. K. Stoškaus nuotr.

Birželio 1 d. Venecijoje atidaroma 55-oji Venecijos meno bienalė, kur Lietuvos nacionaliniame paviljone pristatomas ir Raimundo Malašausko bei galerijos „Tulips & Roses“ projektas „oO“. Tarp menininkų ir jų darbų, dalyvaujančių lietuviškame sumanyme, yra ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos kūrinys „Paskutinis šūvis“. Koncepcijos sukūrimo, kolekcijos sudarymo ir autorių pasirinkimo problematiką, nemačius ekspozicijos, šiame tekste norisi palikti nuošalyje, juolab kad nuomonių ir diskusijų buvo, neabejotinai dar bus ir pasibaigus visam renginiui.
 

Tiesiog žiūrovui, net ir neturinčiam galimybės apsilankyti Venecijoje, norisi trumpai pristatyti K. Varnelio kūrinį ir kartu pasvarstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent jis, o ne kitas menininko objektas.
 
Paveikslas „Paskutinis šūvis“, nutapytas 2007–2008 m., yra paskutinis, bet tikrai ne galutinis K. Varnelio darbas. Turbūt tai pats svariausias argumentas, lėmęs kuratorių apsisprendimą rinktis šį, visgi iš „atpažįstamo“, „tikrojo“ K. Varnelio visumos (turime omenyje „klasikinius“, 7–8-ojo dešimtmečio opartinius kūrinius, charakterizuojančius autorių ir jo mąstymo struktūrą) išsiskiriantį darbą.
 
„Paskutinis šūvis“ yra paskutinis, nes jį nutapęs dailininkas nebesiėmė kurti naujų, visiškai naujų darbų. Tai pirmiausia turbūt lėmė garbingas meistro amžius – ne tik akys, bet ir rankos buvo jau ne tos, tapyti darėsi sunku. K.Varnelis, kaip menininkas ir kaip žmogus, kėlė sau ypač aukštus reikalavimus, taigi jis tiesiog apsisprendė nebekurti silpnesnių, metų ir fizinių apribojimų palytėtų darbų. O gal tiesiog jautėsi daug ką pasakęs, iškalbėjęs tapybinėmis formomis ir nebematė prasmės verstis per galvą ieškant kažko naujo ir netikėto. Kuratorių pasirinkimas rodyti ne bet kokį, o paskutinį menininko kūrinį yra įžvalgus, nes vien šis faktas koduoja visą dramą ir kuria naujas, papildomas, didesnių komentarų nereikalaujančias prasmes.
„Paskutinio šūvio“ negalima vadinti paskutiniu tikrąja ta žodžio prasme, nes po jo dar buvo pertapomi, pritapomi ir visaip perdaromi ir tobulinami anksčiau sukurti paveikslai. Kai kuriuose iš jų buvo įterpiama naujų detalių, kitokių semantinių elementų ir formalių akcentų (štai viename darbe iš serijos „Pasivaikščiojimai po architektūrines formas“, prie stelos ar obelisko pavidalo konstrukcijos pritapyti du „ūsai“, panašūs į už objekto plaukiantį debesį), kituose transformuojamos, keičiamos jau esančios detalės (praplatinamos arba susiaurinamos makaroninės juostos paveiksle „Buru-buru“), dar kitus norėta radikaliai apipjaustyti, sumažinti formatus ir pakeisti kompozicines struktūras arba net sunaikinti.
 
„Paskutinis šūvis“ tikrai yra ne paskutinis vien jau dėl tos priežasties, kad šios kompozicijos idėja buvo atsiradusi kur kas anksčiau, tikrai ne paskutiniais menininko gyvenimo metais. Sklaidant piešinių šūsnis, panašios struktūros šmėžuoja ir 7-uoju dešimtmečiu datuotinuose brėžiniuose, ir vėlesniuose eskizuose. Be to, ne vienam 10-ajame dešimtmetyje realizuotam tapybos darbui (kaip „Abalidot“, „Amabel“, „Laiptai erdvėje“, „Ozeo“, „Sochem“, „Rombas“, „Zigzagas“) taip pat būdingas padidintas judesys. Ritminė kinetika, žinoma, visuomet buvo K. Varnelio formalioji siekiamybė bei idealas, tačiau lyginant su 7–8-ojo dešimtmečio kūriniais vėlyvieji opartiniai objektai pasižymi kur kas nervingesniu, iš uždaros erdvės į atvirą kosmosą orientuotu judesiu. „Paskutinis šūvis“ šiame kontekste regisi pačia radikaliausia, pačia ūmiausia judesio (iš kairio apatinio kampo į dešinį viršutinį) išraiška. Nuostabiausia tai, kad dailininkas yra išsaugojęs stačiakampį, o ne origamiškai išlankstytą formatą, ypač mėgtą perteikiant dinamiką. Ir tą nervingumą dar labiau sustiprina ne visiškai sterili, šiek tiek sudrebanti kontūrinė linija, vertintina (priešingai pačiam savikritiškai nusiteikusiam autoriui) ne kaip silpnoji, o kaip stiprioji tapybos pusė. Virpesys išreiškia tai, ko dažnai pasigenda, to aklai nepamatydami, kai kurie oparto žiūrovai – jausminį pradą, glūdintį po geometriškai temperuotu klavyru.
 
Taigi, „Paskutinis šūvis“ yra paskutinis tikrai dėl to, kad K. Varnelis tapydamas jį žinojo, jog tai tikrai bus paskutinis, galutinis, nuo pradžios ir pabaigos nutapytas kūrinys. Šią nuostatą rodo ir pasirinktas pavadinimas. K. Varnelio tapyboje kūrinių pavadinimai visuomet buvo konceptualus orientyras, rodantis menininko siekius ir požiūrį, atskleidžiantis nuostatas – koks turi būti artefaktas, verbalizuojantis, ko galima ir net reikia tikėtis iš pačios tapybos. Opartinio periodo darbuose daugeliu atveju skaitomi visiškai abstraktūs, garsažodiniai, iš futuristinės ir imažinistinės leksikos atėję aprašai. Ko verti vien tokie „perliukai“ kaip „Aam“, „Utara“, „Abalidot“, „Kare“, „Chotam“ ar „Sochem“? Juos pačius galima vertinti kaip savarankiškus kūrinius, atskleidžiančius literatūrinę autoriaus gyslelę. Pavadinimuose būdavo šifruojama visa plastinė struktūra. Pakeitus bent vieną raidelę etiketaže, turėtų keistis ir atskiri plastiniai segmentai. Pavadinimai yra konceptualūs ir tuo, kad rodo sąmoningą menininko pasirinkimą atskleisti savo statusą 7–8-ojo dešimtmečių potapybinės abstrakcijos kontekste, prikišamai parodyti sąsajas su modernizmo ir oparto klasika, akcentuojant tradicijos tąsą ir konceptualų jos plėtojimą. Prisiminkime kad ir Victoro Vasarely’o kūrinių pavadinimus („OB“, „Tyneu“, „IACA-C“ arba „Tseress“).
 
Vėlesniu – „natūralistiniu“ (jeigu žvelgtume iš motyvo pozicijos), „minkštuoju“ (kalbant apie formos traktavimą) – periodu K. Varnelio darbų pavadinimai konkretėjo, atskleisdami tapybinius tikslus ir uždavinius. O vėlyvųjų kelerių metų (iš tiesų ne paties produktyviausio laikotarpio absoliučiai naujų darbų požiūriu, bet ypač vaisingo muziejaus kūrimo, kolekcijos kaupimo, ekspozicijos instaliavimo ir pagaliau viso kūrybinio kelio revizavimo aspektais) paveikslai šiek tiek glumina savo tiesmukumu. Taip pat apokaliptiškumu. Štai K. Varnelio namų-muziejaus ekspozicijoje šalia „Paskutinio šūvio“ kabo taip pat vienas iš paskutinių metų objektų (datuotinas 2001–2004 m.), pavadintas kraupiu ir daug ką sakančiu „Pragaro“ vardu. Kompozicinė schema, begalinis labirintas, sudėliotas iš glotnių, spirališkai susisukusių formų, savo ištakomis siekia dar pirmuosius K. Varnelio abstrakcionizmo bandymus – t.y. 6-ąjį, gal net 5-ąjį dešimtmečius, tačiau pavadinimas konotuoja beprasmišką ir, kas baisiausia, – amžiną (nes pragaras, kaip ir rojus, yra amžinas) vaikščiojimą ratais be pradžios bei pabaigos. Kitą kompoziciją, tapytą 2006–2007 m. (nors jos struktūrines ištakas galima taip pat įžiūrėti daug ankstesniuose laiko tarpuose), norėta pavadinti „Kaulų simfonija“...
 
Savo paskutinius darbus K. Varnelis, mąstydamas apie žmogiško gyvenimo pabaigą, įvardijo tikrais, tariamu optimizmu nenupudruotais pavadinimais. Tiesiai ir atvirai.
 
Beje, dar keletas žodžių apie K. Varnelio vėlyvųjų (o ir ne tik jų) darbų datavimą. Net konkrečiai „Paskutinio šūvio“ atveju atidesnis žiūrovas galėtų pamatyti tam tikrą faktinį nesutapimą. Dailininko kūrinių albume (parengtas Jolantos Bernotaitytės ir paties K. Varnelio, Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas 2009 m.) šis darbas datuotas 2005 metais. Etiketėje po paveikslu, pakabintoje autoriaus nurodymu, užrašyta 2007–2008 metų data. Taip yra todėl, kad K. Varnelis ne tik pertapinėjo, pritapydavo savo vėlyvuosius kūrinius, bet ir mėgo nefiksuoti konkrečios vienų metų datos. Menininkas suprasdavo jų kūrimą ištįsusį ne tik geografinėje ar vaizdinėje erdvėje (non finito principas kaip viena svarbiausių estetinių kategorijų), bet ir laike, tuo deklaruojant, kad paveikslas formuojasi (formuojamas) net ir po paskutinio teptuko prisilytėjimo.
 
„Paskutinis šūvis“ K. Varnelio tapyboje yra etapinis kūrinys ne tik dėl to, kad užbaigia konkretų, patį paskutinį dailininko kūrybinį etapą. Bandant preparuoti šį paveikslą, įmanoma įžvelgti kelis skirtingiems periodams būdingus ir juos charakterizuojančius sluoksnius. Tereikia tik apsukti drobę ir pažvelgti į jos nugarinę pusę. Vienas dalykas, kurį pastebėtų net ir ne restauratoriaus akis – tai, kad kūrinys yra neabejotinai pertapytas. Ant vidinio drobės krašto, užlenkto ant porėmio, matyti kitos, vėlesnio, paskutinio pertapymo metu aklinai uždengtos kompozicijos pakraštys. Kaip mano šio menininko kūrybą išsamiai tyrinėjanti J. Bernotaitytė, užtapytasis kūrinys greičiausiai yra (tiksliau – buvo) mažesnioji „Legato“ versija. Iš viso buvo trys „Legato“ variantai, iš kurių vieną pats menininkas užtapė, sukurdamas savo paskutinį darbą. Kodėl taip buvo pasielgta – dabar jau tegalima tik spėlioti. Labiausiai įtikima versija, kad neįtiko formatas. Jis, kaip ir spalvinis sprendimas, koloritas, K. Varneliui buvo vienas iš esminių paveikslo sprendinių.
 
Dar didesnė nuostaba turėtų apimti bet kurį žmogų, užmetusį žvilgsnį į „Paskutinio šūvio“ porėmį. Šis, beje, lyg ir niekuo neypatingas – standartinis, parsivežtas iš Amerikos. Reikia pasakyti, kad K. Varnelis, grįždamas Lietuvon, parsivežė krūvą dažų, rietimus drobės, šūsnį teptukų ir išardytų porėmių. Pastarieji, galbūt visi, o gal nemažas nuošimtis, kaip rodo spaudas, pagaminti garsioje meninių reikmenų gamybos įmonėje „Grumbacher“. Nepasakysime nieko naujo, kad tarp menininkų, konkrečiau – tapytojų esama ne vieno konservatyvaus, prie medžiagų (tokių, o ne kitokių) ypač prisirišusio individo. K. Varnelis galėtų būti tarp jų... Kūrinio formatas yra nemažas – ilgoji kraštinė siekia 173 cm – K. Varnelio darbai visuomet buvo orientuoti į plačią erdvę, kvėpuojantį ir neperkrautą interjerą. Taigi, ant porėmio užrašyta angliškai – FALSE ILLUSION N... (lyg 1). Tai reiškia, kad autorius paskutiniam savo kūriniui ir prieš tai egzistavusiam „Legato“ panaudojo dar senesnį savo darbą. Mūsų dienas pasiekė net keli „Netikra iliuzija“ pavadinti paveikslai (ne tik numeris 1, bet ir numeris 2). Be to, šalia dviejų angliškai nugarinėje pusėje užrašytų paveikslų, yra dar ir trečias, pasirašytas lietuviškai. Visi šie trys kūriniai yra datuoti 1968 m., todėl ir ketvirtasis, užtapytasis ar bent nuimtas nuo porėmio (ant kurio vėliau atsidurs „Paskutinis šūvis“), taip pat yra tų metų. Tai galima argumentuoti ne tik įrašu, bet ir pačiu formatu – visos „Netikros iliuzijos“ yra artimo – ištęsto, tik ne horizontalaus kaip „Paskutinis šūvis“, o vertikalaus formato. Tik visos jos tarpusavyje skiriasi geometrinėmis struktūromis bei koloritais.
 
1968-ieji K. Varnelio asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime ženklino tam tikrą trampliną, šuolį į ypač aktyvią (meninę, parodinę, pedagoginę) veiklą, trukusią gerą dešimtmetį. Tai buvo lūžio taškas, kai menininkas (beje, pasiekęs brandų penkiasdešimtmetį) sąmoningai ir ryžtingai atsisakė anksčiau pasirinktos meninės strategijos, atsiribojo nuo bažnytinio meno užsakymų ir visa savo esybe pasinėrė į aktualaus, šiuolaikinio meno vandenis. „Netikros iliuzijos“ serija buvo lyg savotiškas devizas, preambulė, teigianti, kas jam yra svarbiausia opartinėje stilistikoje – tai yra apgaulingo regėjimo sukūrimas. „Netikros iliuzijos“ yra tokie patys etapiniai darbai, kaip ir „Paskutinis šūvis“ – jais visais baigiamas ir pradedamas naujas etapas, jie visi ženklina pokytį, kuris vyksta ne tik menininko biografijoje ar jo kūrinyje, bet ir kūrinį stebinčiojo sąmonėje.
 
Programiškai paskutinis (vėl pakartosime – bet ne galutinis) darbas, „Paskutinis šūvis“ yra ne tik savotiška visos K. Varnelio kūrybos kvintesencija ar palimpsestiška viso nueito kelio santrauka, suformuota vienas kitą dengiančių sluoksnių principu. Paveikslas primena metamorfoziškai besivystančią peteliškę, perėjusią atskiras pakopas, kad pasiektų trumpai trunkantį apogėjų, kad „iššautų“ paskutinį, bet tikrai ne galutinį kartą. Tą galų gale rodo ir šio darbo atsiradimas Venecijos bienalėje.
 
Daugiau informacijos apie Lietuvos paviljoną www.oo-oo.co.

 

Kazys Varnelis, „Paskutinis šūvis“. 2007–2008 m. K. Stoškaus nuotr.
Kazys Varnelis, „Paskutinis šūvis“. 2007–2008 m. K. Stoškaus nuotr.