Nuoširdumas ir drąsa

 

Viena iš tokių laikyčiau nenatūraliai ilgai (mūsų vietinių ir personalinių parodų atveju) eksponuotą Romualdo Balinsko tapybos darbų kolekciją simboliškai keistu ir dėl tariamo netaisyklingumo iš pradžių įsiklausyti priverčiančiu pavadinimu: „Klausimai-Klausymai“. Nežinau, kaip kitiems, tačiau man, pirmą kartą pamačius tą žodžių jungtį, užrašytą ant didelio lango, toptelėjo mintis, kad antrasis žodis yra užrašytas netaisyklingai – t.y. kad pakartota pirmoji sąvoka (klausimas), bet vilnietiškai prailginta I raide. Įėjus vidun galutinai paaiškėjo, kad tariamas, provokatyvus netaisyklingumas yra mano paties sugedimo laipsnio nulemta asociacija, nieko bendro neturinti su parodos forma bei turiniu. Tiesiog klausimas yra kilęs nuo žodžio klausti, o klausymas – nuo klausytis. Tokia kombinacija (bent jau man pačiam) iš karto asocijuojasi su krikščioniškų tiesų išdėstymo klausimų ir atsakymų forma – katekizmu. Arba taip pat – ir tame galbūt būtų daugiau logikos – toks bendravimo pobūdis, kuriame vienas yra aktyvus, stiprus (ir todėl klausia), o kitas pasyvus, silpnas, beveik bejėgis (tad klausosi), primena kai kurias scenas iš Senojo Testamento (plg. Adomo ir Jahvės bendravimą, Mozės dialogą su degančiu krūmu). Precedentą tam yra sukūręs ir pats autorius, vietoje parodos recenzijos išeksponavęs pirmuoju asmeniu užrašytą Izaoko išpažintį apie tai, kaip tėvas Abraomas vos nepaaukojo mylimo sūnaus Viešpačiui Dievui.

 

R. Balinsko paroda ir yra ne kas kita kaip tokia klausimų-klausymų virtinė, kurioje klausimai yra nematomi, jie egzistuoja kažkokioje fiziškai nesuvokiamoje erdvėje (pavadinkime ją transcendencija), o realius, apčiuopiamus – paveiksliškus pavidalus yra įgavę įsiklausymai, savotiškos išpažintys, tikėjimą išpažįstantys atsivėrimai. Dabartiniame kultūriniame kontekste, kai ,,pačiomis intymiausiomis ir nuoširdžiausiomis“ išpažintimis (lyg dirbtiniais brangakmeniais plastmasinės tariamų žvaigždžių ir karalių karūnos...) yra nusagstyti pigūs, televizijų pajacus pristatantys žurnalai, išpažinties samprata yra devalvuota iki beveik nulinio ar minusinio lygmens. Todėl ir R. Balinsko atsivėrimas kelia tam tikrą abejonę ir skepsį, klausiant – kiek tame yra pozos, o kiek nuoširdumo. Nuoširdumas Lietuvos tapyboje jau beveik penkiasdešimt metų laikomas vienu iš svarbiausių kriterijų (nors diskutuoti apie jo prigimtį, ypatybes ir pagrįstumą galbūt yra tas pats, kas ir kalbėti apie meilę ir tiesą mene – tai yra daugiau tikėjimo, o ne mokslinės ar tiesiog sveiko proto kategorijos). Kai kuriais savo plastikos bruožais R. Balinskas lyg ir tęsia šią tradiciją. Kalbu tiek apie nuoširdumą, tiek apie pačią formą – ekspresyvią, eskizišką tapyseną, muzikaliai banguojančius kontūrus, pilkšvai prislopintus spalvinius derinius. Žvelgiant į dailininko kompozicijas kyla mintis, kad tai jau kažkur matyta – Ričardo Povilo Vaitiekūno, Algio Skačkausko ar net Vinco Kisarausko darbuose. Vis dėlto suabejoti R. Balinsku, kaip lietuviškos mokyklos tradicijų tęsėju, verčia jo nuolatinis virsmas, pastovi kaita – iš tiesų, savitas ir ypač įdomus faktas šio dailininko kūrybinėje raidoje.

 

Kiekviena dailininko paroda yra savotiška intriga, proga pasmalsauti – kas bus dabar? Anksčiau R. Balinskas garsėjo mergaičių motyvais, inspiruotais karalienės Viktorijos epochos, konkrečiai – prerafaelitų ir Alisos iš Stebuklų šalies, taip pat ir grėsmingai geidulingos Nabokovo estetikos ar net ideologijos. Paskui jo paveiksluose įsitvirtino jauno, muskulingo patino, tikro mačo, fiziškai neįveikiamo atleto motyvai. Vėliau, jau beveik mūsų dienomis, R. Balinsko tapybą užplūdo fotografijos ir televizijos inspiruoti vaizdai, tikra jų lavina, kupina spontaniškų mizanscenų ir impulsyviai sustabdytų kadrų. Galop šį rudenį ir žiemą publika (toji, kuri seka aptariamo autoriaus evoliuciją) galėjo įsitikinti eiliniu R. Balinsko virsmu, nes beveik sinchroniškai, viena po kitos skirtingose vietose ,,sprogo“ dvi personalinės parodos. Pirmoji (galerijoje „Meno niša“) buvo savotiška preliudija į „Klausimus-Klausymus“ ir švytėjo pačiomis nuostabiausiomis buitinio egzistencializmo spalvomis bei tonais, o šioji, tapusi teksto precedentu, yra savotiškas tikėjimo išpažinimas, jo demonstracija tapybinėmis priemonėmis. Per visą tą laiką – jau kelis dešimtmečius – keitėsi ne tik temos ir motyvai, bet ir koloritas (nuo mergaitiškai pasteliško iki fotografiškai achromatinio), potėpio samprata, piešinio ir visi kiti esminiai vaizduojamojo meno kūrinio segmentai. Šiuos permanentinius pasikeitimus galima apibrėžti chameleoniškumo sąvoka. Chameleonas spalvas keičia ne dėl (ar ne tik dėl) išorinių veiksnių, bet verčiamas vidinių būtinybių – chromoforinės ląstelės mėlynuoja, raudonuoja ar žaliuoja kintant padaro emocijoms, fiziologinėms būsenoms ir panašiai. Taip ir R. Balinskas, kaip menininkas, regis, keičiasi ne dėl kokių nors konjunktūrinių išskaičiavimų (antai statistinės, menkiau išprususios mūsų publikos simpatijų prasme, komerciškai pats sėkmingiausias turėtų būti ,,Mergaičių“ ciklas ar periodas, kuris pastaruoju metu nėra eksponuojamas viešumoje), o dėl kažkokių vidinių veiksnių. Kiekvieno nuoširdumą, kaip kriterijų, vertinančio žiūrovo supratimu, toks pastovus keitimasis ,,nėra nuoširdus“. Prisiminkime, kad sovietinėje dailės kritikoje bei buitiniame (dailininkų) žargone ,,nepastovumas“, ,,nesusiformavimas“ buvo suvokiama kaip silpnumo apraiškos, įkūnijančios autoriaus nenuoširdumą, jo moralinio ir estetinio stuburo neturėjimą.

 

Ai, trumpam palikime ramybėje nuoširdumą – tokį įtartiną ir žodžiais neišreiškiamą bruožą. R. Balinsko tapyba yra tiesiog stipri, veikianti žiūrovo jusles (pirmiausia akis) ir sąmonę (bei visa kita – gal net pasąmonę). Kaip jam tai pavyksta? Žinoma, kad gyvais, jautriais potėpiais. Be jokios abejonės – laisvu, grakščiu piešiniu. Taip pat net toks elementarus (sic!) dalykas kaip formato parinkimas perteikia ne ką kita kaip elegantišką argumentaciją – apmąstytą ir grakščiai pateiktą didesnių ir mažesnių dydžių kombinaciją. R. Balinskas meistriškai manipuliuoja dydžiais. Užtenka pasižiūrėti, kaip niuansuotai jis virpina pastoziškus, nedidelius savo matmenimis paveikslėlius (antai „Mažutėlis“, „Pranašas Jona ir žuvis“ arba „Šv. Romualdo gundymas“) ir kaip gestiškai vibruoja dideliuose plotuose. Savo grakštumu ir kaligrafiškumu (o ir motyvas beveik kaip iš Basio poezijos – medžio šaka, ant jos tupintis paukštis, luote sėdintis hieroglifiškas žmogiškos būtybės siluetas) „Pamėnkalnio“ kolekcijoje visus kitus darbus lenkia „Kelionė“, kurioje vaizdas sukurtas keliais taupiais, taikliais potėpiais palimpsestiškai užteptoje (mentelėmis ir teptukais), užvarvintoje bei nuvarvintoje fono plokštumoje. Visai kitokio pobūdžio yra „Veronika“ – kompozicija, kurioje sąlygiškumas (kaip iš medžio išdrožtas, iš faneros išpjautas šventosios siluetas) organiškai jungiasi, tiesiog suauga su konkretybe („oleodrukiniu“ grožiu švytintis Kristaus veido atvaizdas moters laikomoje skepetoje). Šviesos – sapniškai keistos, charakteringai ,,balinskiškos“, sklindančios kažkur iš apatinių dažų sluoksnių, regis, iš paties grunto ar net drobės faktūros, išskystančios audinio ir dažų poromis nuo stipriausio taško iki vos vos apšviestų vietų paveikslo pakraščiuose, – aspektu įspūdingas darbas „Fiat“, kurio kompozicinė struktūra – viena ramiai, kita priešais ją gracingai sėdinti figūrėlė – suponuoja mintį apie Apreiškimo Marijai sceną. Apskritai visa R. Balinsko darbų visuma pasižymi plastinėmis ir semantinėmis užuominomis, įkvėpiančiomis žiūrėjimo ir atpažinimo malonumui.

 

Viena iš tokių reikšminių užuominų galėčiau pavadinti pačią ekspozicijos architektūrą. Net fiziniu savo darbų eksplikavimu R. Balinskas ne pirmą kartą konceptualizuoja jos prigimtį. Atmintyje šmėžuoja prieš kelerius metus iš vienodo formato drobių sudėliota kolona, kurios liemenį sudarė dažais apibėgę konkrečių paveikslų šonai. Tokiu būdu svarbiausiais kūrinių segmentais šmaikščiai buvo paversti ne pagrindiniai ,,fasadai“, bet į abstraktų vaizdinį sudėliota mozaikinė struktūra. „Pamėnkalnio“ galerijos erdvėje ne tik žmogdieviškąjį, bet ir tapybinį nusižeminimą simbolizavo lyg skuduras ar paklodė (vos ne garsioji Turino drobulė) pačiame viduryje paklota ištapyta drobė. Visas plastinis ir semantinis vyksmas sukosi aplink ją kaip kokį nepajudinamąjį tašką.

 

Gyvumą ir laisvumą galima pavadinti ne kuo kitu, o tiesiog kūrybine drąsa. Žinoma, pasakymas ,,kūrybinė drąsa“ yra beveik oksimoronas, kurio aiškinimui nevertėtų gaišti laiko ir popieriaus, nes bet kokia meno forma yra susijusi su šiokiu tokiu atsivėrimu (sakau tai, net ir atsiribodamas nuo visų romantizmų). R. Balinsko, kaip kūrėjo, drąsa slypi ne tik jo kaitoje, ne tik jo gyvuose potėpiuose, bet ir klasikiniuose siužetuose, įkvėptuose Šventojo Rašto. Jų vartojimas reikalauja ir specialaus mentalinio pasiruošimo, ir intelektinio žinojimo, ir drąsos (vėlgi jos) kurti, pripažinkime, šiais laikais nelabai populiarius siužetus. Nuoširdumas bent iš šono ir labai dažnai gali virsti naivumu ar net paikumu arba atvirkščiai – sukrečiančia drąsa. R. Balinsko atveju, manau, reikia kalbėti apie tokią.